Į socialinės rizikos šeimų namus socialiniai darbuotojai dažnai beldžiasi ne po vieną – dėl drąsos pasitelkia ir kolegų.
176 panevėžiečių šeimų, kuriose auga 353 vaikai, gyvenimas – Socialinių paslaugų centro darbuotojų akiratyje. Tos šeimos įtrauktos į socialinės rizikos šeimų sąrašus.
Ar namuose yra ko valgyti, ar vaikai išleisti į mokyklą, ar neskriaudžiami, ar tėvai negirtauja, ar namai šilti, sutvarkyti? Į šiuos ir daugybę kitų klausimų atsakymą išgirsti, taip pat ir savo akimis įsitikinti nori į namus atėjęs socialinis darbuotojas.
Kartais vietoj atsakymo – bjaurūs žodžiai, keiksmai ir pasiūlymas dingti.
Ir advokatas, ir kunigas
Panevėžio socialinių paslaugų centro Socialinės rizikos šeimų tarnybos vadovė Inga Savickienė atkreipia dėmesį, kad pastaruoju metu tokių nesvetingų sutikimų kiek sumažėjo. Mat sumažėjo ir lankomų šeimų. Tačiau eidamas lankyti tokių šeimų, nė vienas darbuotojas negali būti tikras, kad jo nesutiks iš vidaus užšautos durys arba keiksmai ir grasinimai.
Patirtis socialinius darbuotojus išmokė: jeigu šeimos tėvas ar motina agresyvūs, be to, gali būti ir girti, po vieną geriau neiti. Pasikviečiamas dar vienas, kartais du ar trys bendradarbiai.
„Taip, aišku, būna ne kasdien. Dažna šeima, ypač kai tėvai blaivūs, priima kaip savus. O mes tokie ir jaučiamės esantys“, – sako tarnybos vadovė.
Apibūdinti keliais žodžiais, ką veikia Socialinės rizikos šeimų tarnyboje dirbantis socialinis darbuotojas, pasak I. Savickienės, labai sunku.
„Mes esame tų į sudėtingą situaciją patekusių šeimų draugai. Ko gero, vieninteliai iš visų valstybinių institucijų. Mes nepriekaištaujame šiems žmonėms, nesijuokiame iš jų, nebaudžiame ir nekontroliuojame, tiesiog stengiamės padėti. Esame jiems ir psichologai, ir advokatai, ir kunigai: išklausome, patariame, atstovaujame jų interesams, bandome suprasti“, – tikina tarnybos vadovė.
Kartu su globotiniais socialinis darbuotojas eina į Darbo biržą, Savivaldybę, „Sodrą“, švietimo įstaigas – visur, kur reikia. Padeda užpildyti dokumentus, surinkti informaciją. Daug kur tenka imtis šių žmonių užtarėjų vaidmens.
Paprašė išbraukti
Pasitinkančios neblaivios motinos klyksmai nekaišioti nosies ne į savo reikalus, kumščiais grūmojantys įniršę, girti, lauk iš namų vejantys tėvai – tokiose situacijose ne kartą teko atsidurti kiekvienam socialinės rizikos šeimas lankančiam socialiniam darbuotojui.
Įrodyti, kad ne socialinis darbuotojas ar kas nors kitas, o tik patys tėvai kalti dėl to, jog šeima atsidūrė lankytinųjų sąraše, būna ne taip paprasta.
Į socialinės rizikos šeimų sąrašą po atlikto tyrimo įrašo bei iš jo išbraukia ne socialiniai darbuotojai, o miesto Savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius. Socialiniai darbuotojai gali tik rekomenduoti išbraukti vieną ar kitą tvarkingai gyventi pradėjusią šeimą iš gėdingojo sąrašo.
„Neseniai atsisveikinome su keletą metų lankyta, patį gyvenimo dugną pasiekusia moterimi. Gėrė, vaiku nesirūpino, teko jį apgyvendinti laikinuosiuose vaikų globos namuose. Sunkiai vadavosi iš priklausomybių, bet po pusės metų gydymo specialioje įstaigoje, atrodo, bėdos baigsis. Moteris atsisakė alkoholio, pradėjo dirbti, deramai rūpinasi vaiku ir mums nebėra ką pas ją veikti“, – džiaugiasi I. Savickienė.
Tokių pavyzdžių, sako, galinti pateikti ir daugiau. Nemažai, deja, ir kitokių – kai svarbiausias tėvų tikslas išgerti, o namai taip ir lieka šalti, alkani.
Dažniausiai šeimos lankomos, kai turima problemų dėl alkoholio vartojimo ar stokojama socialinių įgūdžių.
Agresyvūs svečiai
Kiek mažiau agresijos ir pavojų patiria lankomosios priežiūros socialiniai darbuotojai, namuose prižiūrintys senukus.
„Bet neigiamų emocijų ir jiems tenka patirti. Demencija sergantys žmonės, neberasdami savo daiktų, pinigų, apkaltina vagyste, o po kurio laiko kitur perdėtus daiktus suranda. Užtenka ir priekaištų, ir nepasitenkinimo. Prieš keletą metų plačiai nuskambėjęs nutikimas, kai sergantis žmogus jo lankyti atėjusią socialinę darbuotoją puolė su peiliu, šiai teko gelbėtis vonioje, pabūti įkaite, kol buvo išvaduota policijos“, – Socialinių paslaugų centro socialinio darbo vadybininkė Beata Milaknytė teigia, jog į pagalbą socialiniams darbuotojams pareigūnus teko kviesti ne kartą.
Agresyvių lankytojų antpuolius tenka atlaikyti ir kabinetuose dirbantiems Socialinių paslaugų centro darbuotojams. Kiekvienam tenka gelbėtis kaip išmano – apsaugininkų šioje įstaigoje nėra.
„Nuo lankytojo smūgio vos išsisuko techninės pagalbos priemones išduodanti socialinė darbuotoja. Sandėlyje tuo metu nebuvo reikalingo daikto, tad vyras nusprendė darbuotoją pamokyti. Kumštis praskriejo prie pat veidą, darbuotoja vos spėjo atsitraukti su kėde“, – sako B. Milaknytė.
Keiksmažodžių kruša ne kartą buvo pasipylusi ir ant prašymus socialinei paramai gauti priimančių darbuotojų galvų.
„Įsisiautėjusį lankytoją teko tramdyti kelioms darbuotojoms. Jo paramos prašymo negalėjome pildyti, nes vyras nebuvo atsinešęs visų reikalingų dokumentų. Darbuotoja paprašė ateiti kitą kartą ir atsinešti viską, ko reikia. Triukšmas kilo iš karto, pasipylė keiksmai“, – prisimena vadybininkė.
Tenka ragauti ir taikdarių duonos
Socialinės rizikos šeimas lankantieji keiksmažodžių girdi dažniau.
Ypač kai šeima sužino, kad grynųjų pašalpos ar kitokių išmokų pinigų jiems į rankas nuspręsta nebeduoti. Nes jie vos gavę pinigus juos prageria ir vaikai vėl lieka alkani.
„Sutvarkome taip, kad dalis pinigų būtų pervedama, bent dalimis, atsiskaityti už komunalines paslaugas, kiti – į socialinę kortelę. Su ta kortele produktus, pramonės prekes, viską, išskyrus alkoholį ir tabaką, galima pirkti prekybos centre. Metus vaikus tinkamai prižiūrėjusios, negirtavusios šeimos vėl atgaus grynuosius pinigus ir bus išbrauktos iš socialinės rizikos šeimų sąrašų“, – tvirtina I. Savickienė.
Tarnybos vadovė mano, kad darbas geriau sektųsi, jeigu būtų pakankamai darbuotojų: 13 socialinių darbuotojų viso miesto šeimoms mažoka.
„Bent po dešimt šeimų tektų kiekvienam socialiniam darbuotojui, būtų laiko ilgiau su žmonėmis bendrauti, jie dažniau būtų aplankomi. Juk neretai ir pačios šeimos kviečiasi socialinius darbuotojus į pagalbą, konfliktų spręsti, vaikų auklėti, o kartais ir pasidžiaugti“, – tikina Socialinių paslaugų centro darbuotoja.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
