“Gazprom” arogancija
Turtingiausias Lietuvos žmogus – tuometinis koncerno “Achemos grupė” prezidentas Bronislovas Lubys Prahoje taip pat sulaukė 5-7 minučių trukmės audiencijos pas “Gazpromo” bosą. Gal pusantros valandos sėdėjo ant nelabai patogios kėdutės šalia įėjimo į konferencijos salę, kurioje p. Mileris bendravo su Europos žiniasklaida (taip pat šių eilučių autoriumi). Ir toji proga pabendrauti su “Gazpromo” vadu pasitaikė tada, kada šis atsiprašė žurnalistų ir paskelbė priverstinę pokalbio pertrauką, priežastį aiškindamas “gamtos šauksmais”. Lietuvos verslo lyderis turėjo laiko palydėti p. Milerį į tualetą ir jau einant dar persimesti keliomis frazėmis, kol “Gazprom” bosas grįžo tęsti spaudos konferenciją.
Toks bendravimas, sakyčiau, paremtas daugiau nei 1 mlrd. kubinių metrų dujų per metus perkančio kliento pažeminimu, beveik prieš penkerius metus “Gazprom” viršūnėms buvo įprastas dalykas. Visiems Europoje reikėjo “Gazprom”. Kad ir už 500 USD/1000 kub. m. Lietuvoje – juo labiau: kaip vienintelio dujų tiekėjo.
O pernai metų pabaigoje “Gazprom” viešai paskelbė kreipsiąsis į Stokholmo arbitražą, nes esą valstybinė Turkmėnistano kompanija “Gazprom” pagal sutartį parduodama gamtines dujas taiko per aukštą kainą – 240 USD/1000 kub. m.
Byra „Gazprom” imperija
Prie ko čia toli nuo Lietuvos esantis Turkmėnistanas? Tai viena vienus didžiausių gamtinių dujų išteklių pasaulyje turinti šalis. Ją, kaip ir Kazachstaną bei Uzbekistaną europiečiai pakankamai nerangiai prieš dešimtmetį skatino tiesti alternatyvius Rusijos dujotiekiams vamzdžius į Europą ir sudaryti konkurenciją “Gazprom” Senajame žemyne. Tačiau Maskva, pasinaudojusi Vidurio Azijos režimų silpnumu ir korumpuotumu, šias iniciatyvas neutralizavo pažadėjusi iš uzbekų, kazachų bei turkmėnų supirkti didelius kiekius dujų už “gerą kainą” ir apsaugoti juos nuo komercinių bei techninių operacijų galvos skausmo.
„Geroji kaina” buvo „Gazprom” Vidurio Azijos šalyse supirkti dujas už 60 USD/1000 kub. m, o Europoje tas pačias dujas parduoti po 450-500 USD/1000 kub. m. Tik vėliau, dėl Vidurio Azijos šalių dujų “Gazprom” konkuruojant su kinais, rusai iš azijiečių sutarė pirkti po keliasdešimt milijardų kubinių metų dujų, mokant fiksuotą 240 USD/1000 kub. m. kainą.
Vis dėlto pernai, rusiškų dujų, kurių kainodarą “Gazprom” grindžia vadinamuoju naftos produktų indeksu, smukus naftos vertei biržose nuo 100 USD iki 40 USD, Europoje nučiuožus žemiau 200 USD/1000 kub. m., net Vidurio Azijos “našlaičiams” “Gazprom” paskirta kaina rusams yra nuostolinga. Ekspertai sako, kad kai kuriems klientams Europoje dujų tiekėjai naftos produktų indeksu paremta kainodaros formule dujas parduoda vos už 150 USD/1000 kub. m.
Kitaip tariant, globaliame gamtinių dujų sektoriuje iki pamatų subyrėjo tradicinės ne tik “Gazprom”, bet ir kitų dujų pardavėjų kainodaros, sutarčių sudarymo principai. Aukštyn kojom apsivertė arbitražų klientūra: prieš penkerius metus tų institucijų duris varstė dujų pirkėjai, kaltindami pardavėjus neteisinga kaina (tarp jų ir Lietuva). Šiandien labiau nelaimingi yra tiekėjai, kurie, jų supratimu, pusvelčiui priversti parduoti dujas klientams, o šie dabar yra neišpasakytai laimingi.
Ekpertų požiūriu, šiandien globaliame dujų sektoriuje galima įžvelgti tai, apie ką dar 2007 m. svajojo tuometinis Europos Sąjungos komisaras iš Latvijos Andris Piebalgas, kuris Briuselio Berlymono rūmuose (Europos Komisijos būstinėje) man, atsargiai rinkdamas žodžius, dėstė dujų rinkos, kuri grįsta pasiūla ir paklausa, o ne ilgalaikėmis sutartimis prie tiekėjų pririštų vartotojų lojalumu, idėją.
“Gazprom” nebegalės diktuoti sąlygų Lietuvai
Šiandien niekas iš pirkėjų nenori saistyti savo įsipareigojimų ilgalaikėmis sutartimis. Jokie pardavėjai nenori stačia galva siūlyti 25-30 metų trukmės dujų tiekimo sutarčių. Nes ore tvyro nuojauta, kad kažkas turi keistis ir toks, dujų rinkos dalyvių požiūriu, chaosas negali trukti ilgai.
Tokio globalaus konteksto laiku Lietuvoje turi atsirasti nauji “Gazprom” pasiūlymai. Pernai pasibaigus rusų dujų eksporto monopolijos sutartims su stambiausiais Lietuvos vartotojais ir tiekėjais, “Gazprom” turi pasiūlyti kažkokį naują abipusiai naudingo verslo modelį. Todėl, kad šis bei tas Lietuvoje pasikeitė.
–atsirado suskystintųjų gamtinių dujų terminalas Klaipėdoje ir per jį įvežamųjų dujų kaina yra viršutinė kainos riba Baltijos šalių rinkoje - “Gazprom” neturi jokių galimybių vėl ateiti čia ir pasiūlyti 400-500 USD/1000 kub. m;
–Europos Komisija svarsto antimonoplinę bylą prieš “Gazprom”, grįsdama įtarimus, kad koncernas Vidurio ir Rytų Europos šalyse taikė neteisėtą ES teisės požiūriu verslo praktiką, todėl povo pozos nebetinka;
–Lietuvos vyriausybė nepalūžo ir atsisakė su “Gazprom” pasirašyti kokias nors dvišales sutartis, suteikdama tiems susitarimams politinį svorį; todėl p. Mileris jeigu ir vėluos 20 min. į numatytus susitikimus, tai ne pas Energetikos ministrą ar ministrą pirmininką, o pas verslo struktūras:
–Lietuvos dujų rinkoje “Gazprom” turi galimybių susitarti dėl tiekimo su “Achema” (dėl 1,1-1,2 mlrd. kub. m per metus), taip pat didmeniniais tiekėjais, kurie dujas parduos komerciniams ir buitiniams Lietuvos vartotojams (maždaug 500 mln. kub. m per metus), tačiau neturi jokių galimybių parduoti dujas šilumos gamintojams (iki 300 mln. kub. m per metus), nes tai yra valstybės reguliuojama “Statoil” dujų teritorija.
“Gazprom” pratęsė Lietuvos licencijuotų dujų tiekėjų sutartis I š. m. ketvirčiui. Vėliau žada prekiauti dujomis savo skelbiamuose aukcionuose. Tačiau siūlytinų rinkai kainų koridorius ne toks jau ir platus: viršutinė dujų kainos riba rinkoje - “Statoil” SKGD. Valstybinės kainų ir energetikos komisijos prognozuojama dujų rinkos kaina – 16,96 Eur už megavatvalandę (apie 187 Eur/100 kub. m). “Lietuvos dujų tiekimo” įmonė klientams dujas parduoda už 16-17 Eur/MWh. GET Baltic biržoje sausį kainos kilstelėjo iki 20-21 Eur/MWh. Olandijos TTF biržoje dujų galima nusipirkti už 14-15 Eur/MWh ir atsiplukdyti iki Klaipėdos savo sąskaita.
Į kurį koridorių taikys “Gazprom” žadamuose aukcionuose, pamatysime netrukus.
Rytas Staselis, nepriklausomas žurnalistas
