„Sodyba yra Ukmergės rajone. Ne prie pat, maždaug šeši kilometrai. Taip esame palikę žvėrių jaukinimo vietoje keletą kamerų“, – pasakojo vilnietis Tadas Stepučinskas.
O čia kone identiškas vaizdas tik prieš tris savaites. Vyras spėja, kad rudasis – tas pats. „Pirmą kartą pamačius labai nustebom ir toks nejaukumo jausmas buvo, antrą kartą sakyčiau toks jau – pamačius sakom- „O, sugrįžo“. Tokia reakcija“, – sakė vilnietis.
Nuo pavasario lokys vis pastebimas šleivojantis šiose apylinkėse, o šį kartą gauruotasis pastebėtas vos pora kilometrų nuo Tolučių kaimo. „Bet kokiam žvėriui nueiti tokį atstumą – tai labai netoli. Mano versija tai paprasta, iš kažkur atklydo ir tiesiog Ukmergės galbūt Molėtų rajone mėnesio bėgyje kažkur klaidžioja. O kad iš kažkur pabėgus – nedrįsčiau teigti“, – sakė T. Stepučinskas.
Vyras mini, kad kaimo gyventojai aplink beslampinėjančio plėšrūno ar jo pėdsakų dar nematę, neiškrėtęs jis ir kokių piktadarysčių. Rudasis pričiuptas besisukinėjantis netoli medžiotojų bokštelio aplink žvėrių šėryklą, o štai kitoje vietoje uostinėja miško gyvūnams skirtą laižomąją druską. Tačiau nieko paragauti neišdrįso.
O štai zoologijos sodo Plėšriųjų žinduolių skyriaus vedėja Angelė Grebliauskienė vos žvilgtelėjusi į vaizdą sako. Gal jau mūsų miškuose apsigyveno rudieji lokiai? Ar jau verta sunerimti, sodybas juosti metrinėmis tvoromis ne tik nuo visus gąsdinančių pilkių apsitveriant, bet ir nuo gauruotųjų bandant apsisaugoti? Specialistai abejoja. Esą Lietuvoje trūksta meškoms tinkamų girių- mūsiškės per retos ir mažos. Tad laikinai pasisvečiuoti gali, bet veistis ir nuolat gyventi- vargu.
„Mes esam kaip perėjimas, tai yra Estijos miškuose jos tikrai gyvena ir veisiasi. Baltarusijos miškuose gyvena ir veisiasi, o per mūsų Lietuvos ir Latvijos miškus jie migruoja. O kad pas mus apsigyventų- nu per maži miškų masyvai“, – sakė Plėšriųjų žinduolių skyriaus vedėja Angelė Grebliauskienė.
Žinant meškų įpročius – tai gali būti patinas, kokių dvejų metų. Jei tokį žmogus sutiktų- jokiu būdu negalima bėgti. „Geriausia neatsukus nugaros labai ramiai pasišalinti, mes nuo šito gyvūno, nors jis atrodo stambus galingas- bet žmogus nepabėgs nuo jo. O jeigu tokia galimybė yra, kiek skaičiusi ir Rusijos miškuose, taigoj – geriausia gekėbtsi, kad aš didelis rėkti pakėlus rankas ir jokiu būdu neiti artyn“, – sakė A. Grebliauskienė.
Greičiausia gauruotasis čia atklydo iš Baltarusijos. Juos, kaip juokauja pasieniečiai, vis bandančius kristi neleistinoje vietoje sieną, ar iškeliauti be vizų vis fiksuoja ir pasienio zoną stebinčios kameros. Tad galbūt vienam pasisekė, o radęs maisto ir užsiliko.
„Gali nueiti ir penkiasdešimt, ir aštuoniasdešimt, ir dvidešimt – kaip jam patinka, kaip jis ilsisi, kaip jis randa maisto. Rudojo lokio labai platus racionas- nuo gyvulinės kilmės iki augalinės. Gali ir uogom maitintis, paukščių kiaušiniais, žolė, kuri jam patinka. Gali smulkų graužiką susigauti“, – sakė Plėšriųjų žinduolių skyriaus vedėja.
Lietuvoje natūralioje gamtoje paskutinės meškos gyveno maždaug prieš šimtą metų. Gamtininkas Tadas Ivanauskas rašė, kad paskutinis mūsų šalyje gyvenęs lokys sumedžiotas 1883-iaisiais. O pastaraisiais metais jie pastebėti ne tik arčiau pasienio, bet štai ir Vidurio Lietuvos bei Trakų ir net Kaišiadorių rajonuose.
