Šiandien Lietuva jam tapo antraisiais namais. Kartu su žmona jis vysto verslą, augina sūnų, laisvai kalba lietuviškai ir juokauja, kad kartais nuvykęs į Turkiją net nepastebi, kaip pradeda lietuviškai kalbinti savo artimuosius.
Į Lietuvą atvedė meilė
Apie Lietuvą Bilal pirmą kartą išgirdo susipažinęs su būsima žmona. Iki tol apie mūsų šalį jis žinojo labai nedaug. „Kai žmona pasakė, kad yra iš Lietuvos, prisiminiau, kad tikrai esu girdėjęs apie tokią šalį, tačiau daugiau nieko nežinojau – tik tiek, kad tokia šalis egzistuoja“, – prisimena jis.
Pora susipažino Turkijoje. Iš pradžių bendravo rusų kalba, nes būsima žmona nekalbėjo angliškai. Draugystė peraugo į rimtus santykius, vėliau – į santuoką. Netrukus iškilo klausimas, kur kurti bendrą gyvenimą. Nors vyras siūlė likti saulėtoje Antalijoje, žmona norėjo grįžti į Lietuvą. Galiausiai šeima nusprendė pabandyti gyventi čia.
„Buvo pavasaris, oras prastas, o iš oro uosto iškart važiavome į Kretingą. Palyginti su Antalija, kur gyvena milijonai žmonių, Kretinga man pasirodė labai rami. Net pagalvojau, kad miestas tarsi ištuštėjęs. Atvirai sakant, pradžioje patyriau šiokį tokį kultūrinį šoką ir nesupratau, ką čia veikiu“, – apie pirmus įspūdžius Lietuvoje pasakoja Bilal.
Visgi jis pripažįsta, kad laikui bėgant pradėjo vertinti tai, ko anksčiau nepastebėjo – mažesnį tempą, ramybę ir mažiau streso keliančią kasdienybę.
Lietuvių kalbos mokėsi tarp prekystalių
Nors pradžioje Bilal kalbos nemokėjimas nesukėlė didelių problemų, situacija pasikeitė, kai žmona pasiūlė kartu važiuoti prekiauti į turgų.
„Ji pasakė: „Negalvok, kad čia bus taip paprasta – važiuosi su manimi prekiauti.“ Taip ir prasidėjo mano pažintis su lietuvių kalba“, – šypsosi pašnekovas.
Pirmosios dienos buvo sudėtingos. Reikėjo statyti prekybos stalus, prekiauti apatiniu trikotažu ir bendrauti su pirkėjais. Situaciją dar labiau apsunkindavo žemaitiška tarmė.
„Lietuvių kalba ir taip nėra lengva, o kai žmonės pradėdavo kalbėti žemaitiškai, išvis nieko nesuprasdavau, tačiau nepasidaviau. Žinojau, kad viską darome dėl šeimos ir kad tai tik etapas. Važinėjau po įvairias Lietuvos turgavietes ir būtent ten išmokau lietuvių kalbos – ne iš vadovėlių, o iš žmonių. Lietuviai buvo draugiški, šilti ir visada norėjo padėti. Manau, kad būtent žmonės ir lėmė tai, jog Lietuva tapo mano antraisiais namais“, – prisimena jis.
Šiandien Bilal Lietuvoje gyvena jau vienuolika metų. Kartu su žmona jis vadovauja dviem įmonėms, valdo „Kaya Home“ parduotuves, prekiaujančias namų interjero prekėmis iš Turkijos, bei turkiškų drabužių parduotuvę „Kaya – Made in Turkey“.
Pašnekovas pasakoja, kad visada domėjosi kalbomis ir dabar moka penkias užsienio kalbas. Laikui bėgant jis išlaikė lietuvių kalbos bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos egzaminus.
„Labai geras jausmas laisvai bendrauti su žmonėmis jų gimtąja kalba. Manau, kad gyvenant šalyje taip ir turėtų būti“, – sako vyras.
Pasak jo, lietuvių kalbos mokėjimas suteikė ne tik daugiau pasitikėjimo savimi, bet ir savarankiškumo. „Tiesa, ir dabar nemanau, kad kalbu idealiai, tačiau galiu laisvai susikalbėti, tvarkyti reikalus ir man nereikia, kad kažkas kalbėtų už mane. Kalbos mokėjimas atvėrė daug durų. Galiu laisvai bendrauti su darbuotojais, gydytojais, valstybinėmis įstaigomis ir klientais. Labai malonu suprasti, ką tau sako, ir pačiam atsakyti be vertėjo pagalbos“, – teigia Bilal.
Po daugiau nei dešimtmečio Lietuvoje lietuvių kalba tapo neatsiejama jo kasdienybės dalimi. Jis įsitikinęs, kad kalba suvaidino itin svarbų vaidmenį Lietuvai tampant jo namais.
„Kartais nuvykęs į Turkiją net nepastebiu, kaip pradedu kalbėti lietuviškai su savo mama ar verslo partneriais. Kalba leidžia jaustis pilnaverčiu visuomenės nariu. Nenorėčiau, kad po vienuolikos metų gyvenimo Lietuvoje mano sūnus turėtų man versti tai, ką sako kiti žmonės“, – juokiasi Bilal.
Ypatingą dėmesį jis skiria ir sūnaus dvikalbystei. „Su mama jis kalba lietuviškai, o su manimi ir mano artimaisiais – turkiškai. Visada stengiausi, kad jis mokėtų ir mano gimtąją kalbą“, – pasakoja Bilal.
Paneigė stereotipus apie lietuvius
Atvykdamas į Lietuvą vyras buvo girdėjęs ir neigiamų nuomonių apie lietuvius. Vis dėlto realybė pasirodė visai kitokia.
„Atvirai pasakysiu – mano teta daugiau nei 25 metus gyveno Norvegijoje ir buvo susidariusi gana neigiamą nuomonę apie lietuvius. Kai sužinojo, kad važiuoju gyventi į Lietuvą, sakė: „Ką tu ten veiksi?“ Bet per visus šiuos metus sutikau daug gerų, nuoširdžių ir padėti pasirengusių žmonių. Negalima spręsti apie visą tautą iš pavienių atvejų“, – pabrėžia jis.
Paklaustas apie labiausiai įsiminusį lietuvišką posakį, vyras nedvejodamas atsako: „Pigiau grybo.“
„Jį dažnai panaudoju reklamuodamas prekes. Man jis atrodo labai linksmas, ypač todėl, kad grybai Lietuvoje visai nepigūs“, – juokiasi pašnekovas.
Bilal pastebi, kad kasdienės žmonių problemos tiek Lietuvoje, tiek Turkijoje panašios: žmonės siekia aprūpinti savo šeimą, nori geresnio gyvenimo ir darbo, tačiau yra ir skirtumų.
„Turkijoje žmonės labai daug laiko praleidžia su šeima. Dažnai lankome vieni kitus, geriame arbatą, kalbamės ir tiesiog būname kartu. Lietuviai, bent jau mano akimis, šiek tiek santūresni ir daugiau dėmesio skiria darbui. Labai vertinu lietuvių darbštumą. Daugelis žmonių dirba ne vieną darbą ir nuolat stengiasi dėl savo šeimos. Tai man palieka didelį įspūdį. Iš lietuviško gyvenimo būdo šią savybę turbūt perėmiau ir aš. Dažnai juokauju, kad mano kasdienybė atrodo taip: darbas, darbas ir dar kartą darbas“, – sako Bilal.
Šiandien jis neabejoja, kad sprendimas likti Lietuvoje buvo teisingas. „Lietuvoje sukūriau šeimą, radau namus ir gyvenimą, kuriuo šiandien džiaugiuosi“, – sako Turkijoje gimęs, tačiau Lietuvą savo namais vadinantis verslininkas.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
