PVM pakelti Vyriausybei neleista, pensijų atkūrimo sumažinimas taip pat užkliuvo. Biudžeto rengimo sunkumų priežastis LTV „Savaitėje“ Nemira Pumprickaitė aiškinosi pokalbyje su Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto vadovu prof. Ramūnu Vilpišausku.
– Kai vos prieš mėnesį Vyriausybė teikė Seimui biudžeto projektą, Premjeras pareiškė, kad „mūsų skaičiai pagrįsti tikėjimu, kaip gali augti ekonomika“. Vis dėlto prognozes teko nurėžti per pusę ir ieškoti būdų užlopyti milijardo litų skylę. Ar tai yra normalu, kad niekas nei Vyriausybėje, nei Seime nesuabejojo tuo projektu ir nematė grėsmių?
– Man atrodo, kad abejojančių buvo, bet jų buvo ne tiek, kad biudžeto autoriams užtektų pagrindo pateikti atsargesnes prognozes. Visgi atrodo, kad nebuvo tikimasi, kad įvykiai gali pasisukti ta blogąja linkme taip greitai. Teko neplanuotai imtis pagrindinių makroekonominių prognozių peržiūros ir atitinkamai koreguoti planuojamas biudžeto įplaukas bei išlaidas.
– Bet sako, kad geras šeimininkas visada susiplanuoja, pasilikdamas rezervą.
– Tas rezervas buvo 0,2 proc. biudžeto deficito. Kaip žinome, buvo planuotas 2,8 proc. šalies BVP deficitas, dabar planuojamas jau 3 proc. Manau, kad buvo tikimasi, kad ES ekonominės būklės prastėjimo atveju, Lietuvos ekonomikos perspektyvų blogėjimui to nedidelio 0,2 proc. rezervo pakaks, kad būtų pasiektas pagrindinis tikslas – turėti ne didesnį nei 3 proc. biudžeto deficitą. Tai, mano nuomone, išties labai svarbu, nes mažesnis deficitas yra be galo reikšmingas, turint omenyje didelį skolinimosi poreikį kitais metais. Nuo to labai smarkiai priklausys ir skolinimosi kaina.
– Tą Finansų ministrė kartoja turbūt kiekvieną dieną, bet vis dėlto – ar galima sakyti, kad Vyriausybė nebuvo pasiruošusi biudžeto karpymui?
– Na, iš kai kurių pasisakymų ir skubos, su kuria buvo rengiamas pakoreguotas biudžeto projektas, manau, kad taip teigti galima.
– O kaip Jūs vertintumėte tą situaciją, kai Vyriausybė, kuri tiesiogiai atsakinga už biudžetą, yra nustumiama į šalį su savo projektu ir iniciatyvos imasi Seimas. Būtent jis ėmė rengti mokestinius įstatymus. Ar tokie paskutinės minutės įstatymai gali būti naudingi?
– Manau, kad jie įneš tik daugiau sumaišties. Iš tikrųjų, jau spėjo jos įnešti. Vertinant, kaip jie teikiami, kaip pristatomi, tikimybė, kad jie bus labai naudingi, maža. Aišku ir tai, kodėl Seimo nariai tapo tokie aktyvūs šiuo klausimu. Tai susiję su kitų metų Seimo rinkimais. Pagrindinis klausimas, ar jie teikia išties naudingus siūlymus daugumai šalies žmonių, mokesčių mokėtojų , ar tai tėra parodomoji politika. Tokiu atveju viešai pristatomi įvairūs siūlymai, kurių poveikis nėra tinkamai įvertintas, apgalvotas, net neaišku, kokią problemą tie siūlymai turėtų išspręsti.
Tarkime, vadinamieji prabangos mokesčiai. Jie biudžeto deficito problemos tikrai neišspręstų. Seimo nariai apskritai labai nemėgsta poveikio vertinimo, ir, manau, tai išlieka viena iš didžiausių teisėkūros problemų Lietuvoje. Įprastas atsakymas į siūlymą daryti poveikio vertinimą yra, jog tai riboja jų mandatą, jie turi rinkėjų pasitikėjimą ir gali laisvai juo naudotis. Mano atsakymas tokiu atveju – geriau rinkėjų pasitikėjimu naudotis efektyviai sprendžiant problemas, o ne tik siūlyti gražiai skambančius šūkius, kurie veikiausiai tų problemų nespręs. Šitaip žmonių nepasitikėjimas tik didės, o jis ir taip be galo didelis.
– Ar visos ydos nėra užprogramuotos pačioje pradžioje – biudžeto formavime, kai iš pradžių visiems po šiek tiek duodama, paskui visiems po lygiai kerpama, kai nėra išskirtų prioritetų, kai nėra kontrolės, kaip pinigai panaudojami?
– Kai kalbame apie visos Vyriausybės, visos koalicijos prioritetus, labai sudėtinga atsirinkti, kam finansavimas turėtų būti paliekamas ar netgi didinamas, o kam, esant poreikiui sutaupyti, išlaidas būtų galima ir/ar reikia mažinti – taip krizę būtų galima išnaudoti kaip galimybę apsivalyti ir suefektyvinti administracijos veiklą. Kai kurios institucijos turi labai aiškų supratimą, kas turi būti laikoma prioritetais, o kas ne, tačiau kai tik pakylame į bendrą lygį – iš karto prasideda diskusijos. Čia iškyla koalicijos politika, nes kiekvienas koalicijos partneris nenori, kad jo kompetencijoje mažėtų išlaidos. Be to, įtakos turi ir visa biurokratinė inercija, anksčiau priimti sprendimai, nes išlaidas mažinti yra labai sudėtinga. Ypač, kai tai reiškia ir žmonių atleidimą. Tokiu atveju politikams lengviau vienu sprendimu spręsti problemą – arba visiems vienodai kirpti išlaidas, arba įvesti ar padidinti kokį nors taikomąjį mokestį. Bet tai reiškia, kad ir toliau vis atidedama tai, ko reikia, kad mūsų valstybės institucijos veiktų efektyviai ir kuo geriau išnaudotų mokesčių mokėtojų pinigus.
Ir dar apie pensijas. Jeigu įsipareigojai jas grąžinti, suteikei žmonėms lūkesčių, turi juos vykdyti. Bet šiuo metu visiems grasinama kirpti išlaidas, mažėja darbo užmokestis. Ar mes nesiritame į bedugnę, kai viena ranka pensininkams grąžiname šimtu procentų, o kita atimame padedančiųjų jas kaupti?
Pirmiausia, labai žalinga pateikti dvi alternatyvas: ar pensijų atstatymas dabar gaunantiems pensijas, ar nemažinimas tiems, kas kaupia ateičiai antros ar trečios pakopos fonduose. Toks alternatyvų pateikimas yra tiesioginis žmonių supriešinimas. Ir, man atrodo, yra labai žalinga svarstyti visišką įmokų sustabdymą, nes tai iš tiesų reiškia pasitikėjimo šita kaupimo forma sužlugdymą.
Nemira PUMPRICKAITĖ
