Tremtinio užrašai: jie norėjo mus ištrinti...

1940 me­tų bir­že­lio 14-ąją pra­si­dė­jo ma­si­niai trė­mi­mai į Si­bi­rą. Kan­čių ke­lią praė­jo ir Vla­do Jan­kaus (1923–1999), bu­vu­sio „Šiau­lių kraš­to“ dar­buo­to­jo, šei­ma. Jis su žmo­na Sta­se, pir­ma­gi­miu ke­tu­rių mė­ne­sių sū­nu­mi, se­nais uoš­viais į gy­vu­li­nius va­go­nus su­va­ry­ti ir iš­trem­ti 1951 me­tais.

Tė­vo už­ra­šų frag­men­tus sū­nūs ra­do tarp do­ku­men­tų po jo mir­ties. Šį au­ten­tiš­ką liu­di­ji­mą šian­dien spaus­di­na­me.

Bai­sus sap­nas vir­to tik­ro­ve

„Aš 1950-ųjų rug­sė­jo pa­bai­go­je sap­na­vau bai­sų sap­ną. Man ro­dė­si, kad mū­sų so­dy­bą už­plū­do juo­di aud­ros de­be­sys ir siau­čia vis­ką nai­ki­nan­ti aud­ra. Pas­kui lyg nu­ri­mo ir aš at­si­dū­riau ply­na­me lau­ke, pu­čiant šal­tam le­di­niam vė­jui. Pa­bu­dau. Kaip ge­ra, kad tai tik sap­nas. Sap­nais ne­ti­kiu, bet tą­kart, ma­tyt, nuo­jau­ta bu­vo...

Ta die­na atė­jo 1951 me­tų spa­lio ant­rą. Ne aud­ra, ne gais­ras, ne kru­ša. Jie atė­jo dar tam­so­je, gru­biai pa­si­bel­dė au­to­ma­tais, su pis­to­le­tais ran­ko­se. Ma­čiau ir pa­žįs­ta­mų vei­dų.

Jiems ne­rei­kė­jo verž­tis pro lan­gus. Jie da­ri­nė­jo mū­sų du­ris kaip sa­vas, ėmė ką no­rė­jo ir tu ne­ga­lė­jai šauk­tis mi­li­ci­jos. Tai ir bu­vo ta mi­li­ci­ja, tos vals­ty­bės mi­li­ci­ja, tos vals­ty­bės tei­sy­bė.

REKLAMA

Jie iš­si­trau­kė raš­tus, no­rė­da­mi vis­ką pa­tei­sin­ti – jog jie ne gro­bi­kai, jog yra spren­di­mas mus iš­vež­ti į Si­bi­rą, atė­mus vis­ką, ką mes tu­ri­me, te­lei­džiant pa­siim­ti ke­le­tą mai­še­lių. Iš­vež­ti vi­sam lai­kui, ne­grįž­ta­mai, kad tie žmo­nės užim­tų mū­sų na­mus, krės­tų mū­sų obuo­lius, muš­tų mū­sų ark­lius ir kad ma­no se­nų se­ne­lių pa­var­dė bū­tų iš­trin­ta iš šio kraš­to žmo­nių at­min­ties, iš jų šir­džių, iš baž­ny­ti­nių ir se­nų pa­ka­vo­nės kny­gų...

Vi­są tra­giš­ku­mą ir di­de­lį grau­du­lį pa­ju­tom įdie­no­jus, ka­da taip va­di­na­mom „pa­lu­tar­kom“, ap­sup­ti ka­rei­vių ir stri­bų pa­sku­ti­nį kar­tą trau­kėm iš ma­žens pa­žįs­ta­mo­mis vie­to­mis. Žmo­nės jau ne­be­mie­go­jo, sto­vė­jo ir iš­si­gan­dę žvel­gė į pa­smerk­tuo­sius...

„Su­diev, Lie­tu­vė­le...“ – klai­kiai pra­ta­rė uoš­vė, sė­dė­da­ma ant ry­šu­lio.

Pa­ma­ka­la­vo stri­bas šau­tu­vu: „Iš­si­kal­bė­jo se­na viš­ta, pri­si­gie­do­si te­nai, kol nu­si­gie­do­si !“

Paš­le­mė­kų val­džio­je

Pas­ku­ti­nį kar­tą va­žia­vo­me Skaud­vi­lės gat­ve su­sė­dę ant ke­le­to mai­šų – pa­sku­ti­nio mū­sų tur­to. Dar il­gai ve­žio­si­mės tuos mai­šus. Si­bi­re pa­da­ry­si­me iš jų čiu­ži­nius ir jie pri­mins, kad ir mes ka­dai­se bu­vo­me žmo­nės ir sa­vo kam­po šei­mi­nin­kai.

Ta aki­mir­ka, kai pa­sku­ti­nį kar­tą sto­vė­jo­me prie gim­to­jo na­mo slenks­čio, pa­si­ro­dė be ga­lo klai­ki.

Ar ga­lė­jome įsi­vaiz­duo­ti, kad ga­li pa­sau­ly­je bū­ti to­kia val­džia, ku­ri, at­siun­tu­si Skaud­vi­lės pa­šle­mė­ką – stri­bą, vis­ką atim­tų, o ta­ve su ke­tu­rių mė­ne­sių vai­ku Bro­niu­ku, se­nais uoš­viais, kaip žvė­ris ap­su­pę su gink­lais iš­vež­tų į šal­tus kraš­tus mir­čiai. Už tai, kad bu­vo­me ma­ži ir ne­ga­lė­jome prie­šin­tis.

Jiems bu­vo rei­ka­lin­ga Lie­tu­va be lie­tu­vių ir džiau­gė­si su­ra­dę Lie­tu­vo­je, mū­sų tau­to­je bend­ri­nin­kų. Už tai jie ga­lės lai­ki­nai gy­ven­ti mū­sų na­muo­se, nau­do­tis mū­sų tur­tu. Vė­liau ir jie iš­nyks.

Ta­da dar to ne­sup­ra­tau, kai ru­sas ka­ri­nin­kas lei­do dė­tis mais­to, dra­bu­žių, o lie­tu­vis stri­bas Sta­sei ei­nant su ma­žu vai­ku į ma­ši­ną iš­plė­šė stik­lai­nį su vyš­nių sun­ka ir atė­mė. Vė­liau ji sa­kė, kad rei­kė­jo trenk­ti tą stik­lai­nį į že­mę, jei taip – nei man, nei tau.

REKLAMA

Ne­ga­lė­jau pa­siim­ti net sa­vo mėgs­ta­mų kny­gų. Kai mus iš­ve­žė, tos kny­gos, kaip an­ti­ta­ry­biš­kos, kie­me su­kur­ta­me lau­že bu­vo su­de­gin­tos.

Šei­mos ne­pa­li­ko

Tau­ra­gė­je va­go­nus jau bu­vo įpu­sė­ję pri­pil­dy­ti, o vis ve­žė ir ve­žė. Su­sik­ro­vėm sa­vo mai­še­lius. Lai­ko bu­vo. Iš­si­kal­bė­jom. Man sa­ko, kaip jus ga­lė­jo paim­ti, jei­gu trė­mė uoš­vių, o ne jū­sų šei­mą. Iš­si­rei­ka­la­vau pa­tek­ti pas ko­men­dan­tą.

Du au­to­ma­tais gink­luo­ti sar­gy­bi­niai nu­ve­dė į ko­men­dan­to va­go­ną. Sė­di toks pra­ger­tu vei­du. Klau­sia, ko­kiu rei­ka­lu. Sa­kau, čia kaž­koks ne­su­sip­ra­ti­mas. Kal­bė­jau ru­siš­kai ne­blo­gai, ver­tė­jo ne­rei­kė­jo.

Sa­ko: „Pa­tik­rin­si­me“. Pas­kai­tė by­lą: „Taip, jū­sų są­ra­še nė­ra. Lais­vas, ga­li ei­ti.“

– O žmo­na? – klau­siu.

– Žmo­na – są­ra­šuo­se, jai ne­ga­li­ma pa­si­lik­ti.

– Ta­da va­žiuo­ju kar­tu.

– Na, ir dur­nius esi.

Tuo ma­no au­dien­ci­ja pas iš­tre­mia­mų­jų trau­ki­nio ko­men­dan­tą bai­gė­si ir gink­luo­tų sar­gy­bi­nių, kaip koks nu­si­kal­tė­lis, bu­vau grą­žin­tas į va­go­ną.

Sup­ra­tau, kad grįž­ti ne­ga­li­ma, bet tuo me­tu gal­vo­jau: uoš­vius, Sta­sę, Bro­niu­ką iš­veš, tė­vai iš­buo­žin­ti, šei­ma bus vi­siš­kai iš­dras­ky­ta. Ma­niau, už­teks vie­tos la­ge­riuo­se ir man.

Va­ka­re už­da­rė du­ris, už­su­ko vie­las, už­ra­ki­no ir ant sto­gų iš­sta­tė sar­gy­bą.

Į ver­gi­ją

Spa­lio 3 die­nos ry­te pa­ju­dė­jom iš Tau­ra­gės. Bu­vo gra­ži sau­lė­ta die­na, žmo­nės ka­sė bul­ves, mums mo­ja­vo. Ži­no­jo, koks kro­vi­nys dun­da į ry­tus, kiek su­dau­žy­tų li­ki­mų ve­ža į ne­ži­nią. Tarp jų – ir mū­sų šei­ma. To­lo nuo mū­sų Lie­tu­va, mes va­žia­vom į ver­gi­ją.

Vis pro gro­tuo­tą va­go­no lan­ge­lį žiū­rė­jau. Ve­ly­ki­je Lu­ki pra­va­žia­vom nak­čia, Mask­vą len­kė­me, ve­žė šiau­riau – pro Ry­bins­ką. Ru­si­jos žmo­nės avi vy­žo­mis, ap­dris­kę. Mąs­čiau, ko­dėl jūs to­kie uba­gai? Pa­sau­lį nu­ka­ria­vo­te, o vy­žo­mis avi­te.

Trau­ki­nys sto­vi­niuo­da­vo. Leis­da­vo iš va­go­no ke­liems išei­ti, pa­siim­ti vi­rin­to van­dens. Va­ka­rais mo­te­rys gie­do­da­vo ir mels­da­vo­si. Va­go­nas per­pil­dy­tas. Trau­ki­nys rie­dė­jo, trūk­čio­jo, žvie­gė po­sū­kiuo­se. Mes var­tė­mės kas ant grin­dų, kas ant na­rų, kas ant mai­še­lių...

REKLAMA

Pir­mo­ji au­ka

Iš­ver­tė mus Kras­no­jars­ko kraš­te, Na­za­ro­ve. Su­si­dė­jom mai­še­lius ir at­si­sė­dom ant jų. Su vai­kais lei­do užei­ti į klu­bą, o mes lau­ke. Šal­ta, snin­ga.

Bro­niu­kas pra­dė­jo sirg­ti jau trau­ki­ny­je. Čia dar dau­giau li­ga komp­li­ka­vo­si. Gy­dy­to­jų nė­ra. Va­ka­re įsi­tai­sė­me klu­be kam­pe­ly­je. Man­tą pa­li­kom kie­me, nes vi­du­je til­po tik vai­kai, mo­te­rys ir se­niai. Lau­ke per nak­tį sau­go­jau sa­vo men­ką tur­tą. Taip ir pra­lei­dom sa­vo pir­mą­ją nak­tį Si­bi­re.

Ki­tą die­ną su­va­žia­vo pirk­liai. Pra­dė­jo rink­tis, su vir­ši­nin­kais de­rė­jo­si, kei­kė­si. Vis bu­vo ne­pa­ten­kin­ti, kad nė­ra jau­nų vy­rų. Mū­sų šei­mo­je aš vie­nas tin­ka­miau­sias. Uoš­viai se­ni, Sta­sė su ma­žu ser­gan­čiu vai­ku. Pre­kė ne­tin­ka­ma.

Tik va­ka­re, kai ge­res­nio pir­ki­nio ne­li­ko, mus paė­mė 30 ki­lo­met­rų nuo mies­to esan­čio kol­cho­zo pir­mi­nin­kas. Va­žia­vo par­si­vež­ti pik­tų „fa­šis­tų“ že­mės dar­bams, o pa­ma­tė mo­te­ris, vai­kus ir se­ne­lius – pa­tiems gė­da pa­si­da­rė.

Nak­tį pri­ve­žė prie na­mo, daug šu­nų, bet keis­ta – jie ne­puo­la, ne­lo­ja, tik laks­to ap­link. Pas­ky­rė kam­ba­rį. Su­si­ne­šėm sa­vo tur­tą. Nuo nuo­var­gio vos ant ko­jų sto­vim.

Sta­sė ža­di­na ma­ne nak­tį – mirš­ta Bro­niu­kas. Ry­te su­ju­dė­jo vi­sas kai­mas. Ne, jie ne­si­svei­ki­no, jie žiū­rė­jo į mus, tar­pu­var­tė­se sto­vė­da­mi. Ste­bė­jo sve­ti­mus. Į šį kai­mą at­kė­lė 10 šei­mų. Ro­dė į mus ran­ko­mis, kuž­dė­jo­si, o mes ste­bė­jom juos.

Pir­mą­syk pa­ma­tėm to­kį skur­dą. Vy­rai ap­še­pę, mo­te­rys pa­gel­tu­sios. Ry­tą atė­jo kol­cho­zo pir­mi­nin­kas. Pri­sis­ta­tė – „vaš car ir bog“ (jū­sų ca­ras ir die­vas). Pa­ža­dė­jo len­tų gra­be­liui. Atė­jo lie­tu­viai, čia at­vež­ti. Ne­to­li­mo­se kai­mo ka­pi­nė­se sū­ne­lį pa­lai­do­jom.

Duo­bė bu­vo iš­kas­ta po au­ga­lo­tu ber­žu tarp ki­tų ap­leis­tų ir ne­pri­žiū­rė­tų ka­pų. Nie­kur per sa­vo gy­ve­ni­mą ne­ma­čiau taip ap­leis­tų ir iš­nie­kin­tų ka­pi­nių, kaip Si­bi­re. Neapt­ver­tos, prie pat kai­mo, iš­tryp­tos gy­vu­lių.

REKLAMA

„Siau­džia, gau­džia var­pai, vėl nau­ją au­ką pri­si­vi­lio­jo ka­pai“, – dai­na­vo Mai­ro­nis. O aš pa­sa­ky­siu, kad Bro­niu­kas yra au­ka tų, ku­rie iš tri­bū­nos skel­bia: „pa­sau­lį se­ną išar­dy­sim, nau­ją pa­sta­ty­sim“.

„Am­ži­nai dirb­si­te, za­ko­na­mat“

Į ant­rą die­ną su­kvie­tė vi­sus lie­tu­vius. Kol­cho­zo pir­mi­nin­kas at­va­žia­vo ark­lį pa­si­kin­kęs pin­ta­me lop­šy­je ko­kio ne­bu­vo­me ma­tę, pa­si­ro­dė ko­men­dan­tas.

Paaiš­ki­no, kad am­ži­nai dirb­si­me ši­ta­me kol­cho­ze, tu­rė­si­me vis­ko klau­sy­ti. Ką pir­mi­nin­kas pa­sa­kys – bus tie­sa, nes mes iš­trem­ti am­ži­nai ir tu­rė­si­me dirb­ti ge­rai ir daug, kad iš­pirk­tu­me sa­vo kal­tes.

Ko­men­dan­tas ka­riš­ka uni­for­ma nuo­lat tai­sė­si pa­lai­di­nę įki­šęs del­ną po dir­žu, po kiek­vie­no sa­ki­nio pri­dė­da­mas „za­ko­na­mat":

– Kai ateis po­sev­na­ja (sė­ja) ar ubor­ka (ja­vap­jū­tė) tai ne tik die­ną, bet ir nak­tį dirb­si­te, za­ko­no­mat. Iš dar­bo pa­si­trauk­ti ne­va­lia, o kas pa­ban­dys ne­dirb­ti ar pa­bėg­ti, tai to­kį mes iš­mo­ky­sim tė­vy­nę my­lė­ti, za­ko­no­mat. Tam yra la­ge­riai. Į ra­jo­no mies­tą (už 30 km) rei­ka­lin­gas ko­men­dan­to lei­di­mas, be lei­di­mo nie­kur ne­ga­li­ma iš kai­mo išei­ti, za­ko­no­mat.

Taip be­gąs­din­da­mas pa­ts pra­dė­jo pyk­ti, ner­vin­tis. Lie­pė po dvie­jų die­nų ei­ti į san­dė­lį pa­siim­ti po mai­šą kvie­čių „na le­pioš­ki“.

Si­bi­ro žie­ma pik­ta, žvar­bi. Su vė­ju ir šal­čiais. Me­tų lai­kas, ku­rio nė čia nie­kas ne­lau­kia.

Il­gais va­ka­rais ku­riam kros­nį ža­liais ža­ga­rais, šnypš­čia, sprag­si. Ge­rų mal­kų ne­tu­rim, o ry­tą at­si­kė­lus jei pa­li­kai van­de­nį stik­li­nė­je, tai per­šą­la, ir taip rei­kė­jo gy­ven­ti su ma­žais vai­kais.

Kai ke­tu­rias­de­šimt pir­mai­siais iš­bė­go ko­mu­nis­tai, bu­vau jau­nas. Pri­si­me­nu kū­li­mo pa­baig­tu­vė­se dai­nuo­da­vo: „Gerk bro­li, būk links­mas – alaus dar yra, pek­la jau su­griu­vo, vel­nių ne­bė­ra“. At­ro­dė, kad su­griu­vo... Bet ta pek­la ne­sug­riu­vo, il­gai dar ke­pi­no ir čirš­ki­no...

REKLAMA

Ka­bi­no­si į gy­ve­ni­mą iš nau­jo

Po­sev­na­ja ne to­kia jau bai­si. Dau­giau šne­ka ne­gu dir­ba. Per ka­rą vi­sus vy­rus paė­mė į ka­riuo­me­nę ir be­veik vi­si žu­vo. Vy­rų trūks­ta dar­bus dirb­ti. Dėl to ir trem­ti­nius siun­tė.

Uoš­vis – kal­vė­je. Ma­ne ir ki­tus jau­nes­nius vy­rus iš­siun­tė mo­ky­tis trak­to­ri­nin­ko spe­cia­ly­bės. Pa­va­sa­rį da­vė mums pa­čius blo­giau­sius se­nus trak­to­rius.

Čia daug vie­no­du­mo. Jei kor­tos – tai „dur­nius“, jei mu­zi­ka – tai „plia­so­va­ja“, jei išei­gi­nis rū­bas – tai „fu­fai­ka“, jei ki­nas – tai „po­be­da“, jei gat­vė – tai Le­ni­no ar Sta­li­no.

Tvar­tų nė­ra, tik sto­gas ap­tver­tas tvo­ra. Taip lai­ko­mos kar­vės ir ark­liai. Svies­tas ir sū­ris čia ne­ži­no­mi. Ne­ži­no­mi ir to­kie da­ly­kai, kaip deš­ra, rū­ky­ti la­ši­niai ar kum­pis. Bul­ves so­di­na su kas­tu­vais. Mėš­lu ne­trę­šia. Sa­ko, kas ga­li val­gy­ti tręš­tas mėš­lu.

Mo­te­rys vil­ną, at­li­ku­sią nuo prie­vo­lių, ver­pia verps­tu­kais. Ra­te­lis čia ne­ži­no­mas. Mez­ga tik vą­še­liu, ga­na gru­biai ir be for­mos. Siu­vė­jų iš vi­so nė­ra. Ką par­duo­tu­vėj nu­si­pir­ko, tą su­ne­šio­jo.

Nei au­di­mo, nei siu­vi­nė­ji­mo, nei ki­to­kių rank­dar­bių nie­kas ne­mo­ka. Tad Sta­sei pra­dė­jus siū­ti – dar­bo tik dirbk. Už tai mais­to ru­sės pri­neš­da­vo. Lai­mė, at­si­ve­žėm siu­va­mą­ją ma­ši­ną. Lie­tu­viai keis­da­vo­me rū­bus ir ki­tus daik­tus į mais­tą, man te­ko at­si­skir­ti su pal­tu, laik­ro­džiu.

Bū­da­vo kai­me ir links­my­bių. Šeš­ta­die­niais kū­ren­da­vo pir­tis, at­vež­da­vo fil­mų. Ta­da vi­si kur tik dirb­tų – lau­kuo­se ar miš­kuo­se – ver­žia­si na­mo. Po to ap­ta­ri­nė­ja ke­le­tą die­nų. Fil­mai dau­giau­sia ka­ri­niai. Vi­si džiau­gia­si: „Ot kak na­ši da­jut“ („Štai kaip mūsiškiai duoda“). Per šven­tes sa­vai­tę šven­čia, ge­ria ei­da­mi bū­riu nuo vie­no na­mo prie ki­to.

La­bai vi­si įpra­tę keik­tis. Ki­tas gi­ria­si: jau ma­no vai­kas pa­sa­ko du žo­džius: „ma­ma“ ir „bl..d“.

Ki­to­kia ir že­mė, ir gam­ta

Di­džiu­liai, neiš­ma­tuo­ja­mi Si­bi­ro tur­tai, neį­žen­gia­mi miš­kai, pil­ni neapg­lė­bia­mų me­džių. Po že­me vi­so­kių me­ta­lų, ang­lies. O ko­kia Si­bi­ro že­mė juo­da, riš­li, sun­ki. Net mėš­lo į že­mę dė­ti ne­rei­kia. Krau­na mėš­lą į ta­ra­tai­kas, ve­ža už kai­mo ir ver­čia į upe­lį.

REKLAMA

Va­sa­rą lau­kuo­se žy­di pa­sa­kiš­ko gro­žio gė­lės, lau­ki­nės le­li­jos di­de­liais ap­va­liais oran­ži­niais žie­dais, mė­ly­nos, gel­to­nos pla­čia­žie­dės ir vi­so­kios ki­to­kios, mums ne­ma­ty­tos.

Čia anks­čiau gy­ven­ta tur­tin­gų ūki­nin­kų. Juos iš­buo­ži­no, iš­trė­mė ir apie juos nie­ka­da jo­kios ži­nios niekas nė­ra ga­vęs. Ste­bi­si vie­ti­niai: „Kai mū­siš­kius ve­žė, tai nie­kas jiems ne­pa­dė­jo. Iš­ve­žė ir kaip į van­de­nį, o jums siun­ti­nius siun­čia, laiš­kus ra­šo. Ko dar jums trūks­ta?“

Mums ku­rį lai­ką taip pat te­ko gy­ven­ti di­de­lia­me nu­buo­žin­to ir iš­vež­to ru­so na­me.

Si­bi­re Se­reu­ly­je sta­tė­me na­mą. Sta­sė įsi­dar­bi­no trak­to­rių at­lik­tų dar­bų ap­ma­tuo­ti ir ap­skai­ty­ti. Dar­bas ne­leng­vas, at­sa­kin­gas. Tu­rė­jo ark­lį, dve­jų ra­tų ve­ži­mai­tį. Taip ir va­ži­nė­da­vo­si po lau­kus. Uoš­vis dir­bo sta­liaus dirb­tu­vė­se. Pa­si­da­rė gy­ven­ti leng­viau.

Va­sa­ros karš­tos. Dan­gu­je nė de­be­sė­lio. Prie įkai­tu­sio trak­to­riaus ne­pri­si­lie­si. Sė­di vi­du­je juo­das nuo dul­kių, o trak­to­rius dar pu­čia dvo­kian­čius dū­mus. Nuo­di­ja, net gal­va svaigs­ta. Lau­kai di­de­li, va­gos be­ga­li­nės. Per­va­žiuo­ji sy­kį – jo­kios žy­mės. Kaip ir vi­sas gy­ve­ni­mas čia. Nak­tis at­gai­vins, o ry­toj vėl tas pa­ts. Ne­ma­ty­ti ver­gui pro­švais­čių.

Stai­gi, trum­pa Si­bi­ro va­sa­ra. Rugp­jū­čio vi­du­ry jau pir­mo­sios šal­nos pa­si­ro­do...

Ru­de­nį pra­si­de­da „ubor­ka“ (ja­vap­jū­tė). Pri­ve­ža iš mies­tų mo­bi­li­zuo­tų žmo­nių pa­dė­ti imt der­lių. Štai ir pa­ma­tė­me ne­re­gė­tus ne­ma­ty­tus tur­tus lau­kuo­se. Di­džiau­sios kvie­čių krū­vos. Kol su­ve­ža, taip ir bū­na po at­vi­ru dan­gu­mi. Ly­ja lie­tus. Krū­vos vir­šus su­ža­liuo­ja.

Ir kas čia de­da­si – to­kia Ru­si­ja tur­tin­ga, o to­kie žmo­nės bied­ni, net duo­nos ne­tu­ri...“

P.S.

Vla­do Jan­kaus pri­si­mi­ni­mų iš­li­ko tik tiek. Ko­dėl jų ne­bai­gė, ar­ti­mie­ji ne­ži­no. Vi­są gy­ve­ni­mą bu­vo kuk­lus, ne­si­da­li­jo, jog ra­šo apie iš­gy­ve­ni­mus trem­ty­je.

REKLAMA

Si­bi­re šei­ma su­si­lau­kė dar tri­jų sū­nų. Jan­kams iš trem­ties bu­vo leis­ta grįž­ti 1958 me­tais, bet ne­bu­vo kur grįž­ti: nei bū­ti­nos re­gist­ra­ci­jos, nei na­mų. Tik 1965 me­tais, pa­de­dant gi­mi­nėms, jie vėl pra­dė­jo gy­ve­ni­mą Lie­tu­vo­je. 1990 me­tais bu­vo rea­bi­li­tuo­ti.

Skai­čiai ir fak­tai

1941 m. bir­že­lio 14–18 die­no­mis iš Lie­tu­vos iš­trem­ta 17 500 žmo­nių, tarp jų 5060 vai­kų.

Gau­siau­sia trem­ti­nių gru­pė at­si­dū­rė Al­ta­jaus kraš­te ir iš ten 1942 me­tais per­kel­ti prie Lap­te­vų jū­ros, ku­ri di­džią­ją me­tų da­lį su­kaus­ty­ta le­do. Į Lie­tu­vą iš čia grį­žo tik vos dau­giau nei 5 pro­cen­tai žmo­nių.

1945–1953 me­tais iš Lie­tu­vos bu­vo iš­trem­ta dau­giau nei 118000 žmo­nių, iš jų 32000 vai­kų.


Rašyti komentarą...
t
tremtinys
2012-06-14 08:44:50
Pranešti apie netinkamą komentarą
Vienykimės Lietuviain neužmirškim praeities ir skriaudų, bet būkim santūrūs, valdo komunistai mus, gėda žiūrėti į tautos niekinimą
Atsakyti
0

g
gfd
2012-06-14 09:04:06
Pranešti apie netinkamą komentarą
Ir dabar vyksta ne ką mažesnis tautos genocidas, kurį vykdo ne svetimi, o savi. Ir nors niekas netremia, tačiau tauta nukentėjo skaitliškai daugiau nei prie sovietų.
Atsakyti
0

R
Reimundas
2012-06-16 22:58:04
Pranešti apie netinkamą komentarą
Ir tebenori mus,lietuvius,ištrinti,nebeliko beveik milijono darbo vietų,ir toliau vis siūloma neauginti, negaminti,nestatyti,nesėti,išmokom džiaugtis,iš turizmo gyventi,apie teisingumą užmiršti ir džiaugtis matant,kaip uždaromos mokyklos,kaip emigruojama jau ištisom giminėm,valdžiai dėl to dzin,tik atsikūrusiems tautininkams tai rūpi.
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (23)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų