Tremtinio užrašai: jie norėjo mus ištrinti...

Tė­vo už­ra­šų frag­men­tus sū­nūs ra­do tarp do­ku­men­tų po jo mir­ties. Šį au­ten­tiš­ką liu­di­ji­mą šian­dien spaus­di­na­me.

Bai­sus sap­nas vir­to tik­ro­ve

„Aš 1950-ųjų rug­sė­jo pa­bai­go­je sap­na­vau bai­sų sap­ną. Man ro­dė­si, kad mū­sų so­dy­bą už­plū­do juo­di aud­ros de­be­sys ir siau­čia vis­ką nai­ki­nan­ti aud­ra. Pas­kui lyg nu­ri­mo ir aš at­si­dū­riau ply­na­me lau­ke, pu­čiant šal­tam le­di­niam vė­jui. Pa­bu­dau. Kaip ge­ra, kad tai tik sap­nas. Sap­nais ne­ti­kiu, bet tą­kart, ma­tyt, nuo­jau­ta bu­vo...

Ta die­na atė­jo 1951 me­tų spa­lio ant­rą. Ne aud­ra, ne gais­ras, ne kru­ša. Jie atė­jo dar tam­so­je, gru­biai pa­si­bel­dė au­to­ma­tais, su pis­to­le­tais ran­ko­se. Ma­čiau ir pa­žįs­ta­mų vei­dų.

Jiems ne­rei­kė­jo verž­tis pro lan­gus. Jie da­ri­nė­jo mū­sų du­ris kaip sa­vas, ėmė ką no­rė­jo ir tu ne­ga­lė­jai šauk­tis mi­li­ci­jos. Tai ir bu­vo ta mi­li­ci­ja, tos vals­ty­bės mi­li­ci­ja, tos vals­ty­bės tei­sy­bė.

Jie iš­si­trau­kė raš­tus, no­rė­da­mi vis­ką pa­tei­sin­ti – jog jie ne gro­bi­kai, jog yra spren­di­mas mus iš­vež­ti į Si­bi­rą, atė­mus vis­ką, ką mes tu­ri­me, te­lei­džiant pa­siim­ti ke­le­tą mai­še­lių. Iš­vež­ti vi­sam lai­kui, ne­grįž­ta­mai, kad tie žmo­nės užim­tų mū­sų na­mus, krės­tų mū­sų obuo­lius, muš­tų mū­sų ark­lius ir kad ma­no se­nų se­ne­lių pa­var­dė bū­tų iš­trin­ta iš šio kraš­to žmo­nių at­min­ties, iš jų šir­džių, iš baž­ny­ti­nių ir se­nų pa­ka­vo­nės kny­gų...

Vi­są tra­giš­ku­mą ir di­de­lį grau­du­lį pa­ju­tom įdie­no­jus, ka­da taip va­di­na­mom „pa­lu­tar­kom“, ap­sup­ti ka­rei­vių ir stri­bų pa­sku­ti­nį kar­tą trau­kėm iš ma­žens pa­žįs­ta­mo­mis vie­to­mis. Žmo­nės jau ne­be­mie­go­jo, sto­vė­jo ir iš­si­gan­dę žvel­gė į pa­smerk­tuo­sius...

„Su­diev, Lie­tu­vė­le...“ – klai­kiai pra­ta­rė uoš­vė, sė­dė­da­ma ant ry­šu­lio.

Pa­ma­ka­la­vo stri­bas šau­tu­vu: „Iš­si­kal­bė­jo se­na viš­ta, pri­si­gie­do­si te­nai, kol nu­si­gie­do­si !“

Paš­le­mė­kų val­džio­je

Pas­ku­ti­nį kar­tą va­žia­vo­me Skaud­vi­lės gat­ve su­sė­dę ant ke­le­to mai­šų – pa­sku­ti­nio mū­sų tur­to. Dar il­gai ve­žio­si­mės tuos mai­šus. Si­bi­re pa­da­ry­si­me iš jų čiu­ži­nius ir jie pri­mins, kad ir mes ka­dai­se bu­vo­me žmo­nės ir sa­vo kam­po šei­mi­nin­kai.

Ta aki­mir­ka, kai pa­sku­ti­nį kar­tą sto­vė­jo­me prie gim­to­jo na­mo slenks­čio, pa­si­ro­dė be ga­lo klai­ki.

Ar ga­lė­jome įsi­vaiz­duo­ti, kad ga­li pa­sau­ly­je bū­ti to­kia val­džia, ku­ri, at­siun­tu­si Skaud­vi­lės pa­šle­mė­ką – stri­bą, vis­ką atim­tų, o ta­ve su ke­tu­rių mė­ne­sių vai­ku Bro­niu­ku, se­nais uoš­viais, kaip žvė­ris ap­su­pę su gink­lais iš­vež­tų į šal­tus kraš­tus mir­čiai. Už tai, kad bu­vo­me ma­ži ir ne­ga­lė­jome prie­šin­tis.

Jiems bu­vo rei­ka­lin­ga Lie­tu­va be lie­tu­vių ir džiau­gė­si su­ra­dę Lie­tu­vo­je, mū­sų tau­to­je bend­ri­nin­kų. Už tai jie ga­lės lai­ki­nai gy­ven­ti mū­sų na­muo­se, nau­do­tis mū­sų tur­tu. Vė­liau ir jie iš­nyks.

Ta­da dar to ne­sup­ra­tau, kai ru­sas ka­ri­nin­kas lei­do dė­tis mais­to, dra­bu­žių, o lie­tu­vis stri­bas Sta­sei ei­nant su ma­žu vai­ku į ma­ši­ną iš­plė­šė stik­lai­nį su vyš­nių sun­ka ir atė­mė. Vė­liau ji sa­kė, kad rei­kė­jo trenk­ti tą stik­lai­nį į že­mę, jei taip – nei man, nei tau.

Ne­ga­lė­jau pa­siim­ti net sa­vo mėgs­ta­mų kny­gų. Kai mus iš­ve­žė, tos kny­gos, kaip an­ti­ta­ry­biš­kos, kie­me su­kur­ta­me lau­že bu­vo su­de­gin­tos.

Šei­mos ne­pa­li­ko

Tau­ra­gė­je va­go­nus jau bu­vo įpu­sė­ję pri­pil­dy­ti, o vis ve­žė ir ve­žė. Su­sik­ro­vėm sa­vo mai­še­lius. Lai­ko bu­vo. Iš­si­kal­bė­jom. Man sa­ko, kaip jus ga­lė­jo paim­ti, jei­gu trė­mė uoš­vių, o ne jū­sų šei­mą. Iš­si­rei­ka­la­vau pa­tek­ti pas ko­men­dan­tą.

Du au­to­ma­tais gink­luo­ti sar­gy­bi­niai nu­ve­dė į ko­men­dan­to va­go­ną. Sė­di toks pra­ger­tu vei­du. Klau­sia, ko­kiu rei­ka­lu. Sa­kau, čia kaž­koks ne­su­sip­ra­ti­mas. Kal­bė­jau ru­siš­kai ne­blo­gai, ver­tė­jo ne­rei­kė­jo.

Sa­ko: „Pa­tik­rin­si­me“. Pas­kai­tė by­lą: „Taip, jū­sų są­ra­še nė­ra. Lais­vas, ga­li ei­ti.“

– O žmo­na? – klau­siu.

– Žmo­na – są­ra­šuo­se, jai ne­ga­li­ma pa­si­lik­ti.

– Ta­da va­žiuo­ju kar­tu.

– Na, ir dur­nius esi.

Tuo ma­no au­dien­ci­ja pas iš­tre­mia­mų­jų trau­ki­nio ko­men­dan­tą bai­gė­si ir gink­luo­tų sar­gy­bi­nių, kaip koks nu­si­kal­tė­lis, bu­vau grą­žin­tas į va­go­ną.

Sup­ra­tau, kad grįž­ti ne­ga­li­ma, bet tuo me­tu gal­vo­jau: uoš­vius, Sta­sę, Bro­niu­ką iš­veš, tė­vai iš­buo­žin­ti, šei­ma bus vi­siš­kai iš­dras­ky­ta. Ma­niau, už­teks vie­tos la­ge­riuo­se ir man.

Va­ka­re už­da­rė du­ris, už­su­ko vie­las, už­ra­ki­no ir ant sto­gų iš­sta­tė sar­gy­bą.

Į ver­gi­ją

Spa­lio 3 die­nos ry­te pa­ju­dė­jom iš Tau­ra­gės. Bu­vo gra­ži sau­lė­ta die­na, žmo­nės ka­sė bul­ves, mums mo­ja­vo. Ži­no­jo, koks kro­vi­nys dun­da į ry­tus, kiek su­dau­žy­tų li­ki­mų ve­ža į ne­ži­nią. Tarp jų – ir mū­sų šei­ma. To­lo nuo mū­sų Lie­tu­va, mes va­žia­vom į ver­gi­ją.

Vis pro gro­tuo­tą va­go­no lan­ge­lį žiū­rė­jau. Ve­ly­ki­je Lu­ki pra­va­žia­vom nak­čia, Mask­vą len­kė­me, ve­žė šiau­riau – pro Ry­bins­ką. Ru­si­jos žmo­nės avi vy­žo­mis, ap­dris­kę. Mąs­čiau, ko­dėl jūs to­kie uba­gai? Pa­sau­lį nu­ka­ria­vo­te, o vy­žo­mis avi­te.

Trau­ki­nys sto­vi­niuo­da­vo. Leis­da­vo iš va­go­no ke­liems išei­ti, pa­siim­ti vi­rin­to van­dens. Va­ka­rais mo­te­rys gie­do­da­vo ir mels­da­vo­si. Va­go­nas per­pil­dy­tas. Trau­ki­nys rie­dė­jo, trūk­čio­jo, žvie­gė po­sū­kiuo­se. Mes var­tė­mės kas ant grin­dų, kas ant na­rų, kas ant mai­še­lių...

Pir­mo­ji au­ka

Iš­ver­tė mus Kras­no­jars­ko kraš­te, Na­za­ro­ve. Su­si­dė­jom mai­še­lius ir at­si­sė­dom ant jų. Su vai­kais lei­do užei­ti į klu­bą, o mes lau­ke. Šal­ta, snin­ga.

Bro­niu­kas pra­dė­jo sirg­ti jau trau­ki­ny­je. Čia dar dau­giau li­ga komp­li­ka­vo­si. Gy­dy­to­jų nė­ra. Va­ka­re įsi­tai­sė­me klu­be kam­pe­ly­je. Man­tą pa­li­kom kie­me, nes vi­du­je til­po tik vai­kai, mo­te­rys ir se­niai. Lau­ke per nak­tį sau­go­jau sa­vo men­ką tur­tą. Taip ir pra­lei­dom sa­vo pir­mą­ją nak­tį Si­bi­re.

Ki­tą die­ną su­va­žia­vo pirk­liai. Pra­dė­jo rink­tis, su vir­ši­nin­kais de­rė­jo­si, kei­kė­si. Vis bu­vo ne­pa­ten­kin­ti, kad nė­ra jau­nų vy­rų. Mū­sų šei­mo­je aš vie­nas tin­ka­miau­sias. Uoš­viai se­ni, Sta­sė su ma­žu ser­gan­čiu vai­ku. Pre­kė ne­tin­ka­ma.

Tik va­ka­re, kai ge­res­nio pir­ki­nio ne­li­ko, mus paė­mė 30 ki­lo­met­rų nuo mies­to esan­čio kol­cho­zo pir­mi­nin­kas. Va­žia­vo par­si­vež­ti pik­tų „fa­šis­tų“ že­mės dar­bams, o pa­ma­tė mo­te­ris, vai­kus ir se­ne­lius – pa­tiems gė­da pa­si­da­rė.

Nak­tį pri­ve­žė prie na­mo, daug šu­nų, bet keis­ta – jie ne­puo­la, ne­lo­ja, tik laks­to ap­link. Pas­ky­rė kam­ba­rį. Su­si­ne­šėm sa­vo tur­tą. Nuo nuo­var­gio vos ant ko­jų sto­vim.

Sta­sė ža­di­na ma­ne nak­tį – mirš­ta Bro­niu­kas. Ry­te su­ju­dė­jo vi­sas kai­mas. Ne, jie ne­si­svei­ki­no, jie žiū­rė­jo į mus, tar­pu­var­tė­se sto­vė­da­mi. Ste­bė­jo sve­ti­mus. Į šį kai­mą at­kė­lė 10 šei­mų. Ro­dė į mus ran­ko­mis, kuž­dė­jo­si, o mes ste­bė­jom juos.

Pir­mą­syk pa­ma­tėm to­kį skur­dą. Vy­rai ap­še­pę, mo­te­rys pa­gel­tu­sios. Ry­tą atė­jo kol­cho­zo pir­mi­nin­kas. Pri­sis­ta­tė – „vaš car ir bog“ (jū­sų ca­ras ir die­vas). Pa­ža­dė­jo len­tų gra­be­liui. Atė­jo lie­tu­viai, čia at­vež­ti. Ne­to­li­mo­se kai­mo ka­pi­nė­se sū­ne­lį pa­lai­do­jom.

Duo­bė bu­vo iš­kas­ta po au­ga­lo­tu ber­žu tarp ki­tų ap­leis­tų ir ne­pri­žiū­rė­tų ka­pų. Nie­kur per sa­vo gy­ve­ni­mą ne­ma­čiau taip ap­leis­tų ir iš­nie­kin­tų ka­pi­nių, kaip Si­bi­re. Neapt­ver­tos, prie pat kai­mo, iš­tryp­tos gy­vu­lių.

„Siau­džia, gau­džia var­pai, vėl nau­ją au­ką pri­si­vi­lio­jo ka­pai“, – dai­na­vo Mai­ro­nis. O aš pa­sa­ky­siu, kad Bro­niu­kas yra au­ka tų, ku­rie iš tri­bū­nos skel­bia: „pa­sau­lį se­ną išar­dy­sim, nau­ją pa­sta­ty­sim“.

„Am­ži­nai dirb­si­te, za­ko­na­mat“

Į ant­rą die­ną su­kvie­tė vi­sus lie­tu­vius. Kol­cho­zo pir­mi­nin­kas at­va­žia­vo ark­lį pa­si­kin­kęs pin­ta­me lop­šy­je ko­kio ne­bu­vo­me ma­tę, pa­si­ro­dė ko­men­dan­tas.

Paaiš­ki­no, kad am­ži­nai dirb­si­me ši­ta­me kol­cho­ze, tu­rė­si­me vis­ko klau­sy­ti. Ką pir­mi­nin­kas pa­sa­kys – bus tie­sa, nes mes iš­trem­ti am­ži­nai ir tu­rė­si­me dirb­ti ge­rai ir daug, kad iš­pirk­tu­me sa­vo kal­tes.

Ko­men­dan­tas ka­riš­ka uni­for­ma nuo­lat tai­sė­si pa­lai­di­nę įki­šęs del­ną po dir­žu, po kiek­vie­no sa­ki­nio pri­dė­da­mas „za­ko­na­mat":

– Kai ateis po­sev­na­ja (sė­ja) ar ubor­ka (ja­vap­jū­tė) tai ne tik die­ną, bet ir nak­tį dirb­si­te, za­ko­no­mat. Iš dar­bo pa­si­trauk­ti ne­va­lia, o kas pa­ban­dys ne­dirb­ti ar pa­bėg­ti, tai to­kį mes iš­mo­ky­sim tė­vy­nę my­lė­ti, za­ko­no­mat. Tam yra la­ge­riai. Į ra­jo­no mies­tą (už 30 km) rei­ka­lin­gas ko­men­dan­to lei­di­mas, be lei­di­mo nie­kur ne­ga­li­ma iš kai­mo išei­ti, za­ko­no­mat.

Taip be­gąs­din­da­mas pa­ts pra­dė­jo pyk­ti, ner­vin­tis. Lie­pė po dvie­jų die­nų ei­ti į san­dė­lį pa­siim­ti po mai­šą kvie­čių „na le­pioš­ki“.

Si­bi­ro žie­ma pik­ta, žvar­bi. Su vė­ju ir šal­čiais. Me­tų lai­kas, ku­rio nė čia nie­kas ne­lau­kia.

Il­gais va­ka­rais ku­riam kros­nį ža­liais ža­ga­rais, šnypš­čia, sprag­si. Ge­rų mal­kų ne­tu­rim, o ry­tą at­si­kė­lus jei pa­li­kai van­de­nį stik­li­nė­je, tai per­šą­la, ir taip rei­kė­jo gy­ven­ti su ma­žais vai­kais.

Kai ke­tu­rias­de­šimt pir­mai­siais iš­bė­go ko­mu­nis­tai, bu­vau jau­nas. Pri­si­me­nu kū­li­mo pa­baig­tu­vė­se dai­nuo­da­vo: „Gerk bro­li, būk links­mas – alaus dar yra, pek­la jau su­griu­vo, vel­nių ne­bė­ra“. At­ro­dė, kad su­griu­vo... Bet ta pek­la ne­sug­riu­vo, il­gai dar ke­pi­no ir čirš­ki­no...

Ka­bi­no­si į gy­ve­ni­mą iš nau­jo

Po­sev­na­ja ne to­kia jau bai­si. Dau­giau šne­ka ne­gu dir­ba. Per ka­rą vi­sus vy­rus paė­mė į ka­riuo­me­nę ir be­veik vi­si žu­vo. Vy­rų trūks­ta dar­bus dirb­ti. Dėl to ir trem­ti­nius siun­tė.

Uoš­vis – kal­vė­je. Ma­ne ir ki­tus jau­nes­nius vy­rus iš­siun­tė mo­ky­tis trak­to­ri­nin­ko spe­cia­ly­bės. Pa­va­sa­rį da­vė mums pa­čius blo­giau­sius se­nus trak­to­rius.

Čia daug vie­no­du­mo. Jei kor­tos – tai „dur­nius“, jei mu­zi­ka – tai „plia­so­va­ja“, jei išei­gi­nis rū­bas – tai „fu­fai­ka“, jei ki­nas – tai „po­be­da“, jei gat­vė – tai Le­ni­no ar Sta­li­no.

Tvar­tų nė­ra, tik sto­gas ap­tver­tas tvo­ra. Taip lai­ko­mos kar­vės ir ark­liai. Svies­tas ir sū­ris čia ne­ži­no­mi. Ne­ži­no­mi ir to­kie da­ly­kai, kaip deš­ra, rū­ky­ti la­ši­niai ar kum­pis. Bul­ves so­di­na su kas­tu­vais. Mėš­lu ne­trę­šia. Sa­ko, kas ga­li val­gy­ti tręš­tas mėš­lu.

Mo­te­rys vil­ną, at­li­ku­sią nuo prie­vo­lių, ver­pia verps­tu­kais. Ra­te­lis čia ne­ži­no­mas. Mez­ga tik vą­še­liu, ga­na gru­biai ir be for­mos. Siu­vė­jų iš vi­so nė­ra. Ką par­duo­tu­vėj nu­si­pir­ko, tą su­ne­šio­jo.

Nei au­di­mo, nei siu­vi­nė­ji­mo, nei ki­to­kių rank­dar­bių nie­kas ne­mo­ka. Tad Sta­sei pra­dė­jus siū­ti – dar­bo tik dirbk. Už tai mais­to ru­sės pri­neš­da­vo. Lai­mė, at­si­ve­žėm siu­va­mą­ją ma­ši­ną. Lie­tu­viai keis­da­vo­me rū­bus ir ki­tus daik­tus į mais­tą, man te­ko at­si­skir­ti su pal­tu, laik­ro­džiu.

Bū­da­vo kai­me ir links­my­bių. Šeš­ta­die­niais kū­ren­da­vo pir­tis, at­vež­da­vo fil­mų. Ta­da vi­si kur tik dirb­tų – lau­kuo­se ar miš­kuo­se – ver­žia­si na­mo. Po to ap­ta­ri­nė­ja ke­le­tą die­nų. Fil­mai dau­giau­sia ka­ri­niai. Vi­si džiau­gia­si: „Ot kak na­ši da­jut“ („Štai kaip mūsiškiai duoda“). Per šven­tes sa­vai­tę šven­čia, ge­ria ei­da­mi bū­riu nuo vie­no na­mo prie ki­to.

La­bai vi­si įpra­tę keik­tis. Ki­tas gi­ria­si: jau ma­no vai­kas pa­sa­ko du žo­džius: „ma­ma“ ir „bl..d“.

Ki­to­kia ir že­mė, ir gam­ta

Di­džiu­liai, neiš­ma­tuo­ja­mi Si­bi­ro tur­tai, neį­žen­gia­mi miš­kai, pil­ni neapg­lė­bia­mų me­džių. Po že­me vi­so­kių me­ta­lų, ang­lies. O ko­kia Si­bi­ro že­mė juo­da, riš­li, sun­ki. Net mėš­lo į že­mę dė­ti ne­rei­kia. Krau­na mėš­lą į ta­ra­tai­kas, ve­ža už kai­mo ir ver­čia į upe­lį.

Va­sa­rą lau­kuo­se žy­di pa­sa­kiš­ko gro­žio gė­lės, lau­ki­nės le­li­jos di­de­liais ap­va­liais oran­ži­niais žie­dais, mė­ly­nos, gel­to­nos pla­čia­žie­dės ir vi­so­kios ki­to­kios, mums ne­ma­ty­tos.

Čia anks­čiau gy­ven­ta tur­tin­gų ūki­nin­kų. Juos iš­buo­ži­no, iš­trė­mė ir apie juos nie­ka­da jo­kios ži­nios niekas nė­ra ga­vęs. Ste­bi­si vie­ti­niai: „Kai mū­siš­kius ve­žė, tai nie­kas jiems ne­pa­dė­jo. Iš­ve­žė ir kaip į van­de­nį, o jums siun­ti­nius siun­čia, laiš­kus ra­šo. Ko dar jums trūks­ta?“

Mums ku­rį lai­ką taip pat te­ko gy­ven­ti di­de­lia­me nu­buo­žin­to ir iš­vež­to ru­so na­me.

Si­bi­re Se­reu­ly­je sta­tė­me na­mą. Sta­sė įsi­dar­bi­no trak­to­rių at­lik­tų dar­bų ap­ma­tuo­ti ir ap­skai­ty­ti. Dar­bas ne­leng­vas, at­sa­kin­gas. Tu­rė­jo ark­lį, dve­jų ra­tų ve­ži­mai­tį. Taip ir va­ži­nė­da­vo­si po lau­kus. Uoš­vis dir­bo sta­liaus dirb­tu­vė­se. Pa­si­da­rė gy­ven­ti leng­viau.

Va­sa­ros karš­tos. Dan­gu­je nė de­be­sė­lio. Prie įkai­tu­sio trak­to­riaus ne­pri­si­lie­si. Sė­di vi­du­je juo­das nuo dul­kių, o trak­to­rius dar pu­čia dvo­kian­čius dū­mus. Nuo­di­ja, net gal­va svaigs­ta. Lau­kai di­de­li, va­gos be­ga­li­nės. Per­va­žiuo­ji sy­kį – jo­kios žy­mės. Kaip ir vi­sas gy­ve­ni­mas čia. Nak­tis at­gai­vins, o ry­toj vėl tas pa­ts. Ne­ma­ty­ti ver­gui pro­švais­čių.

Stai­gi, trum­pa Si­bi­ro va­sa­ra. Rugp­jū­čio vi­du­ry jau pir­mo­sios šal­nos pa­si­ro­do...

Ru­de­nį pra­si­de­da „ubor­ka“ (ja­vap­jū­tė). Pri­ve­ža iš mies­tų mo­bi­li­zuo­tų žmo­nių pa­dė­ti imt der­lių. Štai ir pa­ma­tė­me ne­re­gė­tus ne­ma­ty­tus tur­tus lau­kuo­se. Di­džiau­sios kvie­čių krū­vos. Kol su­ve­ža, taip ir bū­na po at­vi­ru dan­gu­mi. Ly­ja lie­tus. Krū­vos vir­šus su­ža­liuo­ja.

Ir kas čia de­da­si – to­kia Ru­si­ja tur­tin­ga, o to­kie žmo­nės bied­ni, net duo­nos ne­tu­ri...“

P.S.

Vla­do Jan­kaus pri­si­mi­ni­mų iš­li­ko tik tiek. Ko­dėl jų ne­bai­gė, ar­ti­mie­ji ne­ži­no. Vi­są gy­ve­ni­mą bu­vo kuk­lus, ne­si­da­li­jo, jog ra­šo apie iš­gy­ve­ni­mus trem­ty­je.

Si­bi­re šei­ma su­si­lau­kė dar tri­jų sū­nų. Jan­kams iš trem­ties bu­vo leis­ta grįž­ti 1958 me­tais, bet ne­bu­vo kur grįž­ti: nei bū­ti­nos re­gist­ra­ci­jos, nei na­mų. Tik 1965 me­tais, pa­de­dant gi­mi­nėms, jie vėl pra­dė­jo gy­ve­ni­mą Lie­tu­vo­je. 1990 me­tais bu­vo rea­bi­li­tuo­ti.

Skai­čiai ir fak­tai

1941 m. bir­že­lio 14–18 die­no­mis iš Lie­tu­vos iš­trem­ta 17 500 žmo­nių, tarp jų 5060 vai­kų.

Gau­siau­sia trem­ti­nių gru­pė at­si­dū­rė Al­ta­jaus kraš­te ir iš ten 1942 me­tais per­kel­ti prie Lap­te­vų jū­ros, ku­ri di­džią­ją me­tų da­lį su­kaus­ty­ta le­do. Į Lie­tu­vą iš čia grį­žo tik vos dau­giau nei 5 pro­cen­tai žmo­nių.

1945–1953 me­tais iš Lie­tu­vos bu­vo iš­trem­ta dau­giau nei 118000 žmo­nių, iš jų 32000 vai­kų.

1944–1953 me­tais 186000 Lie­tu­vos pi­lie­čių bu­vo suim­ti ir įka­lin­ti. Dau­gu­ma jų de­šimt­me­čiams įka­lin­ti ir pa­smerk­ti ver­giš­kam dar­bui so­vie­ti­niuo­se GULAG'o la­ge­riuo­se.

Iš vi­so per 1940–1953 m. iš Lie­tu­vos į trem­tį ir GULAG'o la­ge­rius bu­vo iš­vež­ta dau­giau nei 280000 žmo­nių.

Tarp­tau­ti­nės ko­mi­si­jos na­cių ir so­vie­tų oku­pa­ci­nių re­ži­mų nu­si­kal­ti­mams Lie­tu­vo­je įver­tin­ti duo­me­nys.

Pa­ren­gė Rū­ta JAN­KU­VIE­NĖ