Dviem Skandinavijos valstybėms iš Turkijos išgirdus nepritarimą jų narystei NATO, tolimesnis šalių stojimo procesas buvo sustabdytas. Ankara apkaltino Švediją ir Suomiją remiant kurdų „teroristines grupuotes“, kovojančias Turkijos teritorijoje. Šalis taip pat išreiškė susirūpinimą dėl ginklų eksporto apribojimų.
„NATO yra saugumo Aljansas, tad Turkija nesutiks kelti pavojaus šios organizacijos saugumui“, – kalbėjo Turkijos lyderis.
Nepaisant to, esami ir buvę pareigūnai bei diplomatai sako, kad Turkijos valdžios atstovai greičiausiai neapsiribos vien tik siekiu pakoreguoti Stokholmo ir Helsinkio požiūrį. R.T. Erdoganas kaip tik vykdo ilgai trunkančias derybas su JAV dėl galimybės įsigyti amerikietiškų naikintuvų. Turkijos lyderiui įgyvendinus savo tikslą ir kartu pademonstravus, kaip kovoja su terorizmu, jis gautų politinių taškų savo šalyje.
Vykstant aktyviems politiniams procesams dėl Švedijos ir Suomijos įstojimo į NATO, diplomatai varžosi tarpusavyje, siekdami išsiaiškinti, kas priverstų Turkijos prezidentą pakeisti nuomonę, kad Rusijai butų kuo greičiau užkirsta galimybė kištis į minėtų Skandinavijos valstybių reikalus.
„Derybų kaina šiuo metu nėra žinoma, tačiau aišku, kad sąlygos bus iškeltos“, – teigė buvęs NATO vadovas Jaapas de Hoopas Schefferis.
Tai derybų modelis
Nors Turkija ir remia NATO plėtrą, visgi R.T. Erdoganas jau turi patirtį, kaip pasiekti tam tikrų nuolaidų, kai Aljansas pradeda priiminėti svarbius sprendimus.
Štai dar 2009 metais Turkija siekė atmesti Anderso Fogho Rasmusseno kandidatūrą, kai šis norėjo užimti aukščiausias NATO organizacijos pareigas. Galiausiai, įvykus aukšto lygio deryboms, Ankara nusileido.
Tąkart kadencijos pabaigą skaičiavęs buvęs NATO generalinis sekretorius J. de H. Schefferis prisiminė, kaip vyko naktinės derybos, kurių metu dalyvavo ir JAV prezidentas Barakas Obama. Pasakojama, kad Turkijai nusprendus patvirtinti A.F. Rasmusseno kandidatūrą, ši „gavo prizą“ – galimybę savo šalies diplomatui tapti NATO generalinio sekretoriaus padėjėju.
Suomijos ir Švedijos siekis įstoti į NATO R.T. Erdoganui tapo dar viena galimybe išnaudoti Aljansą, kurio sprendimai priimami tik konsensusu, taip pat sutelkti savo elektoratą prieš kitąmet vyksiančius Turkijos prezidento rinkimams.
Buvęs NATO generalinis sekretorius pridūrė, kad šį Turkijos strateginį žingsnį galėjo nulemti skirtingi veiksniai.
Pirmiausiai, pasak jo, susiklosčiusi situacija yra susijusi su Turkijos vidaus politika. J. de H. Schefferis teigia, kad R.T. Erdoganas visuomet pabrėždavo griežtą retoriką prieš terorizmą, o Kudristano darbininkų partija (PKK) dažnai tampa pagrindiniu Turkijos prezidento priešu rinkimų kampanijų metu.
Turkija, JAV ir ES šią separatistinę grupę yra paskelbusios teroristine organizacija, bet dabar JAV ir Europos Sąjunga mano, kad ši grupuotė nebėra tokia reikšminga. Tuo tarpu pats R.T. Erdoganas priešiškumą Kurdistano darbininkų partijai šnaudoja kaip būdą atkreipti gyventojų dėmesį.
„Visuomet yra įmanoma sutelkti didelę dalį gyventojų, kuomet yra kalbama apie terorizmą ir PKK“, – kalbėjo buvęs NATO generalinis sekretorius.
J. de H. Schefferis įvardija ir antrą galimą veiksnį, kodėl Turkija prieštarauja Skandinavijos valstybių siekiui įstoti į NATO. Pasak jo, Suomijos ir Švedijos įstojimas pakeistų galios balansą Aljanso viduje, kadangi prie NATO prisijungtų dvi visavertės, stipriai apsiginklavusios demokratinės valstybės.
Pabrėžiama, kad jei Suomija ir Švedija būtų priimtos į Aljansą, jos gerokai sustiprintų NATO gynybinius pajėgumus. Suomijos įstojimas padidintų jūrinės galios pajėgumus Baltijos jūroje ir Arktyje, kur interesų turi Rusija, o Švedija padidintų gynybinius oro pajėgumus.
Užsimenama ir apie karinę įrangą
Kaip jau buvo minėta, Turkijos pasipriešinimas NATO plėtrai gali būti susijęs ir su įtampa tarp Ankaros bei Vašingtono, nes Amerika atsisakė Turkijai parduoti naikintuvus.
Metų metus Ankara buvo patikima JAV ginkluotės įmonių klientė, įsigijo daugybę F-16 naikintuvų, o vėliau kreipėsi ir dėl pažangesnių F-35 modelio orlaivių, kai tik šie pasirodė.
Tačiau abiejų valstybių santykiai ėmė trūkinėti 2019 metais, kai Turkija, nepaisydama JAV perspėjimų, nusipirko rusiškų raketinių sistemų S-400.
Tąkart JAV teigė, kad toks Ankaros žingsnis galimai kelia pavojų NATO orlaiviams, jei šie skristų virš Turkijos teritorijos. Dėl šios priežasties Amerika pašalino Turkiją iš F-35 tiekimo programos bei įvedė sankcijas šios valstybės gynybos pramonei. Po kilusio ginčo Turkija nusprendė išbandyti JAV kantrybę svarstymais apie rusiškų naikintuvų įsigijimą ar atskiros gamybos programos kūrimą.
Ankara tikėjosi atnaujinti savo F-16 naikintuvų parką įsigydama naujų šio modelio lėktuvų, tačiau jos prašymą JAV prezidento Joe Bideno administracija ir JAV Kongresas svarstė ne vieną mėnesį.
„Kaina gali būti tokia, kad amerikiečiai leis Turkijai įsigyti F-16 naikintuvus“, – sakė buvęs NATO vadovas.
Rodos, kad JAV iš tiesų yra linkusi sumokėti šią kainą, mat Valstybės departamentas palaikė Turkijos prašymą dėl naikintuvų pirkimo, o šį klausimą dabar svarsto Baltieji rūmai bei Kongresas.
Klausimas taip pat praėjusią savaitę buvo iškeltas Niujorke vykusiame JAV valstybės sekretoriaus Antony Blinkeno susitikime su Turkijos užsienio reikalų ministru Mevlutu Cavusoglu.
M. Cavusoglu užsiminė, kad NATO narės galėtų padėti išspręsti susiklosčiusią padėtį. Be to, kalbėdamas su A. Blinkenu, Turkijos užsienio reikalų ministras teigė suprantantis Suomijos ir Švedijos saugumo problematiką, tačiau pabrėžė, kad „Ankaros saugumo interesai taip pat neturėtų būti užmiršti“. Pasak jo, tai vienas iš klausimų, dėl kurio reikėtų diskutuoti kartu su sąjungininkėmis, įskaitant JAV.
Tai gali būti susiję su F-16 naikintuvų pirkimu, mat Turkijos užsienio reikalų ministras šalies žiniasklaidos kanalams teigė, kad derybos dėl naikintuvų vyksta „teigiama linkme“.
Helsinkis taip pat suvokia, kad Turkijos išsakyti prieštaravimai gali būti susiję su ginču dėl naikintuvų.
„Suomija palaiko gerus santykius su Turkija ir mūsų šalys stengiasi kartu kovoti prieš terorizmą. Nemanau, kad Turkijos ir Suomijos dvišaliai santykiai yra problemiški. Labiau tikėtina, kad tai susiję su JAV ir Turkijos ginču“, – kalbėjo aukšto rango Suomijos pareigūnas, norėjęs išlaikyti anonimiškumą.
Vis tiek kalbama apie kurdų grupuotes
Tuo metu dalis analitikų mano, kad Suomijos ir Švedijos požiūris į Kurdų darbininkų partiją yra svarbus faktorius Turkijos vyriausybei.
Buvęs Turkijos diplomatas, „Cernegie Europe“ analitikas Sinanas Ulgenas svarsto, kad problema negali būti išspręsta, net jei Vašingtono ir Ankaros diplomatiniai santykiuose pavyktų rasti kompromisą. Pasak jo, galbūt pastaroji aplinkybė ir paspartintų Švedijos ir Suomijos įstojimo į NATO procesą, tačiau „nėra galimybės atsitraukti“ nuo diskusijų dėl Švedijos ir Suomijos vykdomos politikos kurdų grupių atžvilgiu. S. Ulgenas mano, kad derybos su Švedija šiuo klausimu būtų sudėtingesnės nei su Suomija.
„Iš Švedijos tikimasi kur kas daugiau“, – kalbėjo S. Ulgenas, galvoje turėdamas atlaidesnį Stokholmo požiūrį į Kurdų darbininkų partijos, kurią Turkija laiko teroristine organizacija, veiklą.
Turkijos atstovas taip pat pridūrė, kad Švedijos valdžia turėtų pademonstruoti kitokį požiūrį į Kurdų darbininkų partiją.
Švedijos ir Suomijos pareigūnai sako, kad jie yra pasiryžę bendrai diskusijai su Turkija, o aukšto rango atstovai, Aljanso nariai, viliasi pasiekti bendrą sutarimą.
„Aš esu įsitikinęs, kad greitu metu bus pasiektas sprendimas, o Švedija ir Suomija galės prisijungti prie NATO šeimos. Kai svarbi sąjungininkė Turkija pradeda kelti klausimus dėl saugumo, vienintelis būdas tai išspręsti – kartu susėsti ir surasti bendrą sutarimą“, – praėjusią savaitę surengtos konferencijos metu kalbėjo Aljanso generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas.
Ši NATO generalinio sekretoriaus išsakyta mintis nuskambėjo ir Hagoje, kur Vokietijos kancleris Olafas Scholzas susitiko su Nyderlandų premjeru Marku Rutte.
„Mano tikėjimas, kad Turkijos pasipriešinimas gali būti išspręstas, yra itin didelis“, – sakė O. Scholzas. Tuo metu Nyderlandų ministras pirmininkas vylėsi, kad sąjungininkės galiausiai ras bendrą sutarimą.
