Bažnyčioje vyksta mišios. Netoli manęs stovi sena moterytė, susikuprojusi ir su lazdele. Ji pensininkė. Mišių metu, kuomet vikarai ima rinkti pinigėlius bažnyčios labui, šalia sėdinti močiutė drebančia ranka ištraukia vieną litą ir laukia, kol prie jos prieis kunigo pagalbininkas. Ji pamatė, jog aš pastebėjau ją su vienu litu rankose ir tyliai man sukuždėjo, jog vos pragyvenanti iš pensijos. Supratingai linktelėjau jai galva ir šį kartą, kai pro mane praėjo pinigų rinkėjas, nedaviau jam nieko. Sena moterėlė man neištarusi nei žodžio pažvelgė į mane, bet, tikriausiai, liko nesupratusi kodėl aš, apsivilkusi elegantiška suknele, nepaaukojau nei cento bažnyčios labui. Čia aš ir pabandysiu pagvildenti savo atsakymą į šį klausimą. Jums beliks pritarti man, arba kritikuoti mano supratimą. „Galima visus savo pinigus atiduoti labdarai, bet jei neturėsiu meilės, man tai nepadės. <...> visos mūsų aukos yra tuščios, jei nėra meilės.“
Ši citata iliustruoja mano jausmus.Kodėl bažnyčioje, mišių metu yra nuolat renkami pinigai? Kokiu tikslu ir kam bažnyčios hierarchai juos panaudoja? Kiek gi galima renovuoti bažnyčios stogą ar kriptą? Juk jie jau seniai surenovuoti, o štai kunigų automobiliai žiba naujumu. Negaila man, kad jie jais rieda miesto gatvėmis, man gaila žmonių, tų vargšų senukų (o reikia pastebėti, jog bažnyčios bendruomenę dažniausiai sudaro pensijinio amžiaus atstovai), kurie atiduoda paskutinį litą vardan tikėjimo. Vardan ko? Vardan tikėjimo? O kurioje Švento Rašto vietoje parašyta, jog Dievas mums bus labiau gailestingas, jei mes Jam atiduosime paskutinius grašius?
Dėl ko žmonės meldžiasi?
Atsiprašę už savo klaidas, katalikai ima prašyti. Jie maldaute maldauja šviesesnio rytojaus, sveikatos artimam žmogui, ramybės, kantrybės. Patys nejausdami, Dievą – Aukščiausiąją Jėgą – paverčia lobių skrynia, manydami, jog tereikia suklupti ant kelių, paprašyti svarbiausių dalykų, po to paaukoti kelis litus ir štai, norai pildosi. Bet ne, Mielas Krikščioni, toli gražu taip nėra. Dievas nėra nei Džinas, nei Raganaitė Sabrina, galinti išpildyti norus. Dievo gailestingumą reikia užsitarnauti. Tai galima padaryti dorai gyvenant mums skirtą gyvenimą, nuoširdžiai tikėti bei atgailauti. Ir jokie keli litai, pametėti į dubenėlį pinigams mišių metu, nesuteiks Jums pranašumo prieš tą, kuris nepaaukojo nei vieno cento. Tik skleisdami tyrą ir nesuteptą meilę, pajusime Dievo buvimą, tik nuoširdžiu tikėjimu gausime Jo dovanas.
Sutvirtinimo Sakramentas arba uoliai renkam pinigus Kaip tikra katalikė, nusprendžiau priimti Sutvirtinimo Sakramentą. Ilgai nedelsiau priimdama šį sprendimą, širdyje pajutau, jog man to reikia, jog noriu tapti pilnaverte tikinčiąja. Ne dėl kažko, o tik dėl savęs. Kiekvieną savaitę, vaikščiodama į pamokėles apie tikėjimą susipažinau su Jėzumi Kristumi kaip istorine figūra, išmokau atskirti kunigų apdarų spalvas pagal liturginį kalendorių bei šventes, tačiau kuo ilgiau lankiau šias pamokas, už kurias turėjau ir pinigus mokėti, tuo daugiau klausimų iškilo. Ir ne tik apie patį tikėjimą ar religiją, bet ir apie tai, kodėl turėčiau už šias pamokas mokėti. 10 litų į mėnesį nėra dideli pinigai, tačiau kaskart, atiduodama juos savajai katachetei susimąstydavau, kodėl turiu tai daryti. Ar norint tapti tikra krikščione (ja tampama, kai priimami visi sakramentai) reikia mokėti pinigus? Ar Viešpats tikrai to nori?
Kunigai sako – kunigai žino
Turėjau garbės aplankyti vienuolyną. Tai buvo mokama išvyka dviem dienom, susijusi su Sutvirtinimo Sakramento gavimu. Esu dirbantis žmogus, laisvadienius turiu labai retai ir juos branginu. Nuvykau, nepasigailėjau, tačiau būdama ten, atsitiktinai išgirdau sakant kunigą: „Jei nemoka pinigų ir čia neatvažiavo, neleisime dalyvauti iškilmingoje ceremonije ir neduosime Sutvirtinimo Sakramento“.
„Kunigėli, norėjau ištarti,- kad ir koks svarbus čia esi, ar turi Tu teisę neleisti priartėti prie Dievo?“ Juk kiekvienas, pasirinkęs priimti vieną ar kitą sakramentus yra suaugę ir blaiviai mąstantys ir jų noras sklinda iš širdies.“
Džiaugiuosi gavusi Šventosios Dvasios dovanas ir tikriausiai tik jų bei širdies balso vedama prabilau čia apie tai – apie tą neteisybę, kuri vyksta, atrodytų, nekalčiausiojebei švenčiausioje vietoje – Dievo namuose.
Širdyje aš esu stipriai tikinti. Nuolat nuėjusi į bažnyčią kalbuosi su Dievu, tačiau lai smerkia mane visi kas nori, neaukosiu bažnyčiai nei vienos žvangančios monetos, nes mano giliu įsitikinimu, paaukojusi, aš netapsiu Dievo akyse nei per vieną procentėlį geresne krikščione nei buvau iki šiol. Pabrėžiu – Dievo akyse, bet ne kunigų.
Gerda Zemenskaitė
