Marijampolės apylinkės teisme jau pradėta nagrinėti Šakių policijos patrulių būrio vado Vytauto Demeniaus (55 m.), gegužės 27-osios vakarą per avariją mirtinai sužalojusio Lukšių miestelio V. Grybo gimnazijos aštuntoką Joną Š. (14 m.) ir gėdingai pabėgusio iš įvykio vietos, byla.
Vengė viešo posėdžio
V. Demenius tebėra suimtas, kai kitą dieną po avarijos buvo sulaikytas Šakių ligoninėje, dėl sveikatos būklės kreipęsis į medikus. Nuo tada jo buvo nematę ir šeimos nariai.
Dabar jau buvęs policininkas V. Demenius, nes iš tarnybos jis buvo skubiai atleistas gegužės 30-ąją, nelaukus teismo nuosprendžio, į posėdį buvo atvežtas surakintomis rankomis ir įleistas į grotuotą teisiamųjų narvą. Teismas dirbo daugiau nei šešias valandas – visą šį laiką smulkaus sudėjimo, žemaūgis V. Demenius daugiausia sėdėjo nuleidęs galvą, susilenkęs, sutrikęs ir nuolat šluostėsi ašaras. Retkarčiais jis pakeldavo akis į kalbančiuosius, į teisėją. Nežinant būtų sunku patikėti, kad šis vyras dar visai neseniai buvo chuliganų ir pažeidėjų siaubas, vadovavo patrulių būriui. Jis iš pradžių net nemokėjo elgtis teisme – kalbėdamas neatsistodavo.
Pradėjus posėdį, V. Demeniaus advokatė Aušra Ručienė paprašė bylą nagrinėti už uždarų durų – tai yra išprašyti iš salės gausiai susirinkusius žurnalistus. Esą byloje bus kalbama apie privatų žmogaus gyvenimą, sudėtingą teisiamojo sveikatos būklę. Tokiam advokatės norui pritarė ir nukentėjusieji – kitą dieną po avarijos mirusio Jono Š. tėvai ir pilnametis brolis. Tačiau teisėja Audronė Šiupšinskaitė netrukus paskelbė, kad posėdis vis dėlto bus viešas, nes tai nėra seksualinio pobūdžio byla.
Svarbus liudininkas
Priminsime, kad V. Demeniaus vairuojamas automobilis „Peugeot“ avariją apie 19 valandą patyrė lygioje Kauno-Šakių kelio atkarpoje, netoli Lukšių miestelio, vienam V. Demeniui važiuojant namo, į Šakius. Ta pačia eismo kryptimi dviračiu važiavo ir aštuntokas Jonas Š., iš savo namų ką tik išvykęs pasivažinėti. Kelkraščiu važiavusį dviratį staiga prisivijęs „Peugeot“ kliudė priekine dalimi. Po smūgio dviratininkas kaip kamuolys pakilo į orą ir buvo nusviestas į pakelės griovį. Dviratis liko kelkraštyje. V. Demenius pabėgo iš įvykio vietos.
Tokį įvykio vaizdą pateikė tuo metu priešpriešine eismo juosta Kauno link važiavęs netolimo Miliškių kaimo gyventojas Povilas Kaveckis (49 m.). Jeigu ne jis, avarijos tyrėjai būtų ilgiau klaidžioję tiesos paieškų keliu, nes, kaip tuoj paaiškėjo, V. Demenius mėtė pėdas su būreliu jo pagalbininkų.
Teisme P. Kaveckis teigė, kad dviratininkas, kuris artėjo jam iš priekio, važiavo tvarkingai, nesimėtė. O jį nukirtęs „Peugeot“ prieš smūgį vinguriavo keliu, savo juostoje neišsitekdamas. Daugiau mašinų tuo metu kelyje nebuvo – du prieš P. Kaveckį važiavę automobiliai jau buvo nutolę.
„Skubiai išlipęs į pagalbą dviratininkui, ėjau jo link ir mačiau, kaip „Peugeot“ vairuotojas mašinoje sėdėjo suglebęs prie vairo, bet tuoj pradėjo lipti laukan – vangiai, laikydamasis į dureles, - teisme pasakojo pagrindinis liudininkas. – Iškart pagalvojau, kad vyras neblaivus. Mačiau, kaip svirduliuodamas paėjo kelis metrus dviračio link, bet tuoj apsisuko ir tada jau skubesniu žingsniu sugrįžo į savo mašiną ir nuvažiavo. Tai man buvo netikėta, nes maniau, kad vairuotojas, jeigu jau išlipo, tai ir lieka įvykio vietoje.“
P. Kaveckis iškvietė greitąją pagalbą.
Teisme P. Kaveckis teigė manantis, kad „Peugeot“ prieš avariją važiavo nemenku greičiu, kaip ir paskui pasprukdamas. Dėl to liudytojas sulaukė V. Demeniaus advokatės A. Ručienės replikų – esą jis, zootechnikas, nėra ekspertas, kad galėtų nustatyti greitį, ir esą apskritai keista, kad vairuodamas stebėjo ne du automobilius, važiavusius prieš jį, o toliau buvusį dviratį ir mašiną už jo. „Aš esu normalus vairuotojas ir vairuodamas akimis apimu abi eismo juostas“, - pyktelėjęs atrėžė P. Kaveckis.
Kalbės paskutinis
P. Kaveckis pakišo koją ir po avarijos pradėtam kurpti melui, esą dviratininką partrenkė ne policininkas, o jo žmona Genė Demenienė (52 m.), tuo pačiu „Peugeot“, vairuojamu jos sūnaus, netrukus po avarijos prisistačiusi į įvykio vietą ir pareigūnams pareiškusi, kad vairavo ji ir išsigandusi pabėgo. Tuokart tai išgirdęs P. Kaveckis iškart nuginčijo tikindamas, kad prie vairo buvęs pusamžis vyras.
Teisme G. Demenienė jau neigė bandžiusi prisiimti vyro kaltę. Ji tikino, kad įvykio vietoje ji, išgirdusi kalbas, tik tarstelėjo: „Niekas nepasišalino – mes čia“. O esą kai buvo pirmą kartą apklausiama, tai buvo susijaudinusi ir galbūt blogai suprasta jos žodžius užfiksavusių tyrėjų.
Tačiau vairavusiojo klausimas tuoj buvo išspręstas, nes sulaikytas V. Demenius pats prisipažino. Vyras, baigus ikiteisminį tyrimą, neneigė ir to, kad iš įvykio vietos nuvažiavo, nes esą nežinojo, nesuprato, jog partrenkė žmogų. Tačiau V. Demenius kategoriškai neigė, kad tą lemtingą vakarą vairavo neblaivus, nors atlikti išsamūs jo šlapimo tyrimai liudija priešingai (o sulaikymo dieną alkotesteris rodė, kad V. Demenius buvo blaivus).
Ką kaltinamasis papasakos teisme, dar reikia palaukti rugsėjo pabaigos, kai teismas tęs savo darbą. Per pirmąjį posėdį V. Demenius pareiškė, kad kalbės tik tada, kai bus apklausti visi liudininkai, pagarsinti visi jo kaltės įrodymai.
Dar daug painiavos
Teisme jau kalbėję liudininkai – kaltinamojo žmona, duktė, trys draugai, du kaimynai – įrodinėjo, kad tą dieną V. Demenius ir prieš avariją, ir po jos buvo tikrai blaivus. Tik po avarijos esą atrodė sutrikęs, ištiktas šoko, buvo išbalęs, išpiltas prakaito, skundėsi širdies skausmu ir bloga savijauta. Lenkta į tai, kad avariją jis sukėlė dėl sveikatos būklės.
Visų parodymų klausant iš šalies, neatrodė, kad minėti liudininkai sakė tik tiesą. Kai kurie skirtingų liudytojų sakiniai buvo visiškai vienodi – tarsi išmokta pamoka, kai kurie teiginiai – prieštaringi, kalbėdami žmonės painiojosi, vos gavę naują teismo proceso dalyvių klausimą.
Žmona V. Demenienė tikino, kad prieš šešerius metus infarktą patyręs sutuoktinis nuo tada vengė alkoholio („galima sakyti, visai negėrė“) ir labai retai vairuodavo pats. O motinos parodymų negirdėjusi dukra Nida prasitarė, kad tėvas, kai išvažiuodavęs pas draugus ir išgerdavęs, tai visada kviesdavęs ją parvežti jį. Be to, Nida dar iki teismo liudijo, kad po avarijos tėvas buvo šiek tiek išgėręs. Teisme ašarodama moteris tai neigė ir aiškino, kad pas prokurorą į apklausą buvo atvykusi po nemenkos raminamųjų dozės, todėl, matyt, ne viską supratusi, ko jos klausta. Bet iš tos apklausos ji dabar neigė tik žodžius apie tėvo girtumą.
Abi moterys painiojosi ir pasakodamos apie V. Demeniaus elgesį po avarijos. Žmona tikino, kad parvažiavęs vyras pasakė nežinąs, kas jam nutikę, kas į jo mašiną atsitrenkęs - tai išdavė tik įdaužtas priekinis mašinos stiklas. Dukra irgi taip sakė, bet pridėjo, kad bijojo vežti tėvą į policiją – norėjo su juo praleisti „paskutines dienas“. O kodėl tos „paskutinės dienos“, jeigu tik mašina aplamdyta?..
Painiavos įnešta ir dėl V. Demeniaus mobiliojo telefono. Anot žmonos, per avariją jis jo neturėjo arba telefonas neveikė, kaip ir po avarijos. Bet ryšio išklotinės rodo priešingai, o liudijęs kaimynas aiškiai pasakė, kad po avarijos V. Demenius jam skambino iš savo telefono.
Paaiškėjo ir mįslinga V. Demeniaus kelionė į greitąją pagalbą kitą rytą po avarijos. Dukra tėvą atvežė iki sutartos vietos ir persodino į bendradarbio automobilį. Šis, nuvežęs V. Demenių, medikams pamelavo žmogų radęs ... griovyje.
Kam reikalingas toks melas, aišku tik tiems, kas tiki, jog V. Demeniaus žmonės jo kaltę bando švelninti.
Kol kas liko neaišku, kur V. Demenius buvo išblaivintas. Medike dirbanti artima jo kaimynė Valdonė Mačaitienė (48 m.) kategoriškai paneigė lašinėmis blaivinusi kaimyną.
Taigi nustatyta, kad iki avarijos V. Demenius popietę leido su savo draugais Lekėčių miestelyje. Vyrai sodyboje kalbėjosi, žvejojo, žaidė krepšinį. Netrukus liudininkai pasitaisė – esą tik mėtė kamuolį į krepšį, nes teisėja paklausė, ar ir blogai jautęsis V. Demenius lakstė po aikštę.
Po avarijos V. Demenius buvo vežiojamas dukters, neleidusios jo į policiją, o po vidurnakčio nuvežtas pas bičiulį mokytoją, kad esą nusiramintų. Ten ir nakvojęs.
Kodėl reikėta mėtyti pėdas iki kitos dienos ryto, jeigu V. Demenius buvo blaivus, kodėl niekas iš jo šeimos narių ir draugų nekvietė greitosios pagalbos, nors vyras „atrodė sutrikęs ir skundėsi sveikata“, daug kam lieka nesuprantama.
Irena ZUBRICKIENĖ
