Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
× Pranešti klaidą
Berods savaitraštis OPOZICIJA spausdina sąrašą visų nužudytų pokario kovose. Tų, kuriuos nužudė ir šlovingieji partizanai. Perskaitykite ir pabandykite įrodyti kuo buvo jie kalti.Jeigu tokius įrodymus kas nors pateiks, galima bus reabilituoti visus partizanus ir drąsiai pasakyti, kad jų kovose tamsiosios pusės nebuvo.
tamsta apsirinkate, nes anarchistas yra Kasparas, o ne Mindaugas Pocius.
dėl žydų žudynių tai jau paprašysim aiškumo. pirma atsakykite į klausimą - kodėl VISI žydai (patvirtinta dokumenbtais, išskyrus nedidelę visuomeninę 10-20 žmonių grupelę) iškarto stojo raudonųjų okupantų pusėn? kodėl partorgai ir NKVD darbuotojai buvo daugumoj žydai? kodėl LKP įkūrėjai yra beveik vieni žydai? ir kodėl nėra žydų tarp partizanų, tarp kurių būta ir rusų, ukrainiečių, net čigonų. tai jei tokie gudrūs, atsakykit!
ir kaip su šiais juos priglobusios žemės išdavikais turĖjo elgtis partizanai?
ir kaip su šiais juos priglobusios žemės išdavikais turĖjo elgtis partizanai?
Bet koks, nors ir pats patriotiškiausias pasipriešinimas, kai jis atsiduria aklavietėje ir beviltiškoje būklėje , jis degraduoja.Patriotinė kova vista banditizmu. Taip buvo visur ir visuomet.Ne tik Lietuvoje. Pažvelkime į Čečėniją. Į Libaną. Į skerdynes Balkanuose.Ir Lietuvioje taip buvo. Asmeniškai pažinojau keleta partizanų, kurie tikrai patriotiniais sumetimais ir patikėję, kad ateis amerikonai, nuėjo į mišką.Bet vėliau... mačiau ir krūvas lavonų, išžudytų nieko nekaltų žmonių, vaikų, vien už tai, kad jų tėvai atseit stojo į kolūkį ar kitaip parėmė sovietų valdžią.Kad nepanorėjo "partizanams" atiduoti savo maisto atsargas ir t.t. Teisinagai daro straipsnio autorius, kviesdamas visapusiškai vertinti partizaninį judėjimą. Jame tikrai ne vien patriotai buvo.Juk nepaslaptis,kad kai kas miškuose gelbėjosi ir dėl to, kad susipainiojo su hitlerininkais, net žydų žudynėse dalyvavo.
M. Pocius savo knygą "Kita mėnulio pusė" pradeda žodžiais:
"Pirmasis istorijos uždavinys – susilaikyti nuo melo, antras – neslėpti tiesos, trečias – neduoti jokios progos įtarti šališkumu arba išankstiniu priešiškumu.(Ciceronas)
Lietuvių antisovietinį pasipriešinimą vaizdingai galima pavadinti Mėnulio Lietuva. Visuomet regime šviesiąją mėnulio pusę. Tačiau nematome kitos, tamsiosios. Ji lieka paslėpta nuo mūsų akių.
Sovietmečiu ir nepriklausomybės metais oficialioji istorijos politika istoriografijai kėlė tikslus, kurie visuomenėje formavo vienpusišką ir nekvestionuojamą antisovietinio pasipriešinimo istorijos sampratą. Saulius Sužiedėlis perspėjo, kad „istorijos politizavimas, net dėl tariamai gerų tikslų, ją degraduoja, kai visuomenė pratinama prie nekritiškos arba dogmatiškos istorijos, kuomet „geroji“ istorija pavirsta sakralizuota arba mistifikuota atminties versija, nepasiduodančia kritikai.“
Apie didvyrišką pilietinę antisovietinę 1944–1953 m. kovą, laisvės kovotojų heroizmą ir idealizmą parašyta išties pakankamai. Ši šviesioji pasipriešinimo pusė gerai išnagrinėta, įvertinta ir matoma. Antra vertus, negaliu pritarti iki šiol vyraujančiai ideologizuotai nuostatai sąmoningai pasirinkti kolektyvinės amnezijos strategiją ir istoriniame diskurse vengti kelti sunkias problemas, prisiminti tam tikrus skausmingus įvykius. Matyti tik vienas ir tas pačias gražias laisvės kovos sąjūdžio spalvas – tai nesuvokti sudėtingų procesų daugiasluoksniškumo bei įvairovės. Esminis klausimas, į kurį mums reikėtų atsakyti, galėtų skambėti taip: ar mes pasirengę priimti pasipriešinimo istoriją tokią, kokia ji buvo? Su visais jos šlovingais ir gėdingais puslapiais, pergalėmis ir pralaimėjimais, žygdarbiais ir niekšybėmis?"
Iš komentarų matyti, kad mes nė velnio nepasirengę priimti pasipriešinimo istoriją tokią, kokia ji buvo?
"Pirmasis istorijos uždavinys – susilaikyti nuo melo, antras – neslėpti tiesos, trečias – neduoti jokios progos įtarti šališkumu arba išankstiniu priešiškumu.(Ciceronas)
Lietuvių antisovietinį pasipriešinimą vaizdingai galima pavadinti Mėnulio Lietuva. Visuomet regime šviesiąją mėnulio pusę. Tačiau nematome kitos, tamsiosios. Ji lieka paslėpta nuo mūsų akių.
Sovietmečiu ir nepriklausomybės metais oficialioji istorijos politika istoriografijai kėlė tikslus, kurie visuomenėje formavo vienpusišką ir nekvestionuojamą antisovietinio pasipriešinimo istorijos sampratą. Saulius Sužiedėlis perspėjo, kad „istorijos politizavimas, net dėl tariamai gerų tikslų, ją degraduoja, kai visuomenė pratinama prie nekritiškos arba dogmatiškos istorijos, kuomet „geroji“ istorija pavirsta sakralizuota arba mistifikuota atminties versija, nepasiduodančia kritikai.“
Apie didvyrišką pilietinę antisovietinę 1944–1953 m. kovą, laisvės kovotojų heroizmą ir idealizmą parašyta išties pakankamai. Ši šviesioji pasipriešinimo pusė gerai išnagrinėta, įvertinta ir matoma. Antra vertus, negaliu pritarti iki šiol vyraujančiai ideologizuotai nuostatai sąmoningai pasirinkti kolektyvinės amnezijos strategiją ir istoriniame diskurse vengti kelti sunkias problemas, prisiminti tam tikrus skausmingus įvykius. Matyti tik vienas ir tas pačias gražias laisvės kovos sąjūdžio spalvas – tai nesuvokti sudėtingų procesų daugiasluoksniškumo bei įvairovės. Esminis klausimas, į kurį mums reikėtų atsakyti, galėtų skambėti taip: ar mes pasirengę priimti pasipriešinimo istoriją tokią, kokia ji buvo? Su visais jos šlovingais ir gėdingais puslapiais, pergalėmis ir pralaimėjimais, žygdarbiais ir niekšybėmis?"
Iš komentarų matyti, kad mes nė velnio nepasirengę priimti pasipriešinimo istoriją tokią, kokia ji buvo?
Čia juk ir parašyta "Tamsioji partizaninio pasipriešinimo pusė". Už tai, kad tokie straipsniai atsirastų partizanai ir pagulė galvas. Be "tamsiųjų partizaninio pasipriešinimo pusių" valstybių buvo nedaug: sovietų sąjunga ir į jas panašios. Dabar vien šviesiąsias puses turi kokia tai Šiaurės Korėja.
gerbkite partizanų gyvybes, jie tam ir kovėsi, kad tokie straipsniai išvystų dienos šviesą
gerbkite partizanų gyvybes, jie tam ir kovėsi, kad tokie straipsniai išvystų dienos šviesą
Džiugu,kad daugelis komentavusių davė "autoriui" ir jo šeimininkams tvirtą ir motyvuotą atkirtį.Tenedrįsta nieks darkyti mūsų sunkios ir sudėtingos istorijos.Tenedrįsta šmeižti švento dalyko-kovos už laisvę !
si knyga ir sis str. yra gerai parengtos slaptos operacijos dalis, siekiant restauracjos, ir pratinant Tauta prie jos, todel ir iskraipoma muusu istorija, naikinami musu herojiniai mitai, ant kuriu ir tsovi Tauta,...gilejant ekonominei krizei jie pereis i ataka, bandys sukelti sumaisti, sieks valstybes likvidavimo, o sie raseivos, save vadinnatys istorikais, susilauks amzininku ir ateisties kartu pasmerkimo, uz savo antilietuviska isdavikiska veikla, uz kuria normalioje salyje grestu tibunolas...isivaizduokite panasia situacijoje Lenkijoje, jei atsiratsu istorikai ir dristu abejoti AK veikla - kita diena jie jau sedeti kalejime, arba turetu emigruoti i rusija ar izraeli...
Dariau Pocevičiau,
žiūrėk, kad nebaigtai kaip tavo kumyrai Opšrūtuose...
žiūrėk, kad nebaigtai kaip tavo kumyrai Opšrūtuose...
svelniai tarriant, nusisneka abu autoriai: vyko karas su okupantais, o karo metu, kiap zinome, buna auku, todel naturalia buvo ir civiliu auku, o jos yra neisvengiamos, taciua bet kokiu atveju tai buvo teisingas, isivaduojamasis karas, ir visi vieksmai nukreipti pries okumantus ir ju pakalikus yratesetir teisingi, o kas mnao preisibgai, tas yra neleituvis, arba suklaidintas lietuvis, arba itakos agentas, veikiantis dabartiniu laikotarpiu...
Tamsioji partizaninio pasipriešinimo pusė