Daugiau apie tai – TV3 žiniose.
Anatolijus jau stumia savo vežimėlį su tos dienos radybomis.
„Bonkes renku, metalą renku ir gyvenu“, – sako benamis Anatolijus.
Buvęs statybininkas, praradęs šeimą ir pardavęs bendrus namus, neilgai trukus atsidūrė gatvėje. Sako, dabar glaudžiasi rūsyje.
„Trys kaldros ir gerai, šilta. Prakentėjau žiemą, prakentėsiu ir metus“, – tikina benamis.
Anatolijui buvo siūlę šiltą lovą nakvynės namuose, bet vyras valdiškos pastogės kratosi.
„Ne, nenoriu, ir viskas. Aš žinau dėl ko, kaip, nenoriu“, – sako vyras.
Daugėja benamių moterų
Kamputyje prie prekybos centro geranoriškų žmonių aukų laukia ir Birutė. Moteriai iki pensijos – dar geras dešimtmetis, o pinigų esą reikia.
„Daugumoj vaistus perku, alkoholio labai retai“, – teigia moteris.
Birutė, skirtingai nei Anatolijus, sutiko apsigyventi nakvynės namuose. Vis žada ieškoti darbo.
„Reikės nueiti į darbo biržą kitą savaitę būtinai“, – planuoja Birutė.
O štai benamiais Panevėžyje besirūpinantys specialistai pastebi liūdną tendenciją – benamių gretose vis daugiau moterų.
„Praktiškai moterų visos patalpos, kurios yra skirtos moterims, yra užimtos. Yra ir jaunesnių, ir vyresnio amžiaus“, – pasakoja Panevėžio socialinių paslaugų centro vadovė Lina Kazokienė.
Tiek moterų esą nakvynės namuose nėra buvę nuo jų gyvavimo pradžios. Jų benamystės priežastys labai įvairios.
„Praradę ir dėl priklausomybių savo šeimas, vaikų ryšius, visi nutrūkę, dėl ligų“, – komentuoja Panevėžio nakvynės namų vedėja Romantė Jasiūnaitė.
Nakvynės namuose jau 2 metus
Veido rodyti nenorintis vyras pasakoja, kad nakvynės namuose atsidūrė grįžęs iš užsienio. Dabar panevėžietis kabinasi į gyvenimą, mokosi.
„Nei šeimos, nei žmonos, visi mirę, likau vienas“, – kalba pašnekovas.
Valdiška pastogė jo namais yra jau antrus metus, o artimiausi kaimynai taip pat gyvenimo nelepinti žmonės.
„Visokių yra. Ir kur prie konteinerių žmonės, ir kur prie bažnyčių kalėdoja, ir narkomanai, ir alkoholikai, visokio plauko yra“, – pasakoja vyriškis.
Panevėžio socialinių paslaugų centro vadovė sako, kad benamių skaičius išaugęs. 40 vietų nakvynės namai pilnutėliai. Nemažėja ateinančiųjų tik nakčiai.
„Benamių statistiką vesti būtų be galo sudėtinga, mes galim tik skaičiuoti ir kiekybines analizes daryti tų žmonių, kurie patenka į nakvynės namus. Tie, kurie yra kažkur, mes juos ne visada sutinkame, ne visada matome, net ne visada jie pas mus kreipiasi. Tai yra tų žmonių, kurie yra neidentifikuoti“, – komentuoja Panevėžio socialinių paslaugų centro vadovė.
Sulaukia ir jaunimo
Skaudžiausia, anot specialistų, kai gatvėje pastebi išmaldos prašantį jauną žmogų arba į nakvynės namus pasibeldžia vos pilnametystės sulaukę jaunuoliai.
„Labai, labai sukrečia, kai tokio amžiaus nebėra kitos išeities, tik nakvynės namai. Ypatingai po naujų metų pasijautė. Turėjom 3 iš eilės jaunus žmones: 19, 18, gal 20 dar buvo viena mergina. Stebina tiesiog. Moterys sako, mes nemokam su vaikais dirbti, sakau čia nebe vaikai“, – teigia Panevėžio nakvynės namų vedėja R. Jasiūnaitė.
Kad ir kaip būtų gaila, nakvynės namai ne visiems tampa tik tarpine stotele kabinantis į gyvenimą. Dalis pasirenka būti valstybės išlaikytiniais neįdedant jokių pastangų. O tam, anot Panevėžio socialinių paslaugų centro vadovės, pasitarnauja ir valstybės sukurta sistema.
„Dažniau siūlo žuvį, bet ne meškerę – vienas dalykas, antras dalykas – pats žmogus nepakankamai motyvuotas, juos tenkina toks gyvenimo būdas“, – tikina L. Kazokienė.
Nedirbančiam nieko nekainuoja
Gyventi nakvynės namuose ir apsimoka. Pavyzdžiui, iš pašalpų gyvenančiam benamiui pastogė nakvynės namuose nieko nekainuoja. O įsidarbinęs asmuo už šiltą lovą ir pastogę privalo susimokėti.
„Pradžioj 15 procentų nuo pajamų, po to 20, po metų“, – sako Panevėžio nakvynės namų vedėja Romantė.
Panevėžio socialinių paslaugų centro duomenimis, per metus maždaug 15–20 procentų žmonių savarankiškai kimba į gyvenimą ir atsisako nakvynės namų paslaugų. Didžioji dalis – ilgalaikiai gyventojai.
Daugiau apie tai sužinokite vaizdo reportaže, esančiame straipsnio viršuje.
