Nepamenu per pastaruosius 10 metų kito tokio įvykio, kuris būtų sukėlęs tokią diskusijų audrą, kokią sukėlė sausio 16-osios manifestacija ir po to kilusios riaušės. Nebent panašaus mąsto diskusiją sukėlė 2004 metų prezidentinis skandalas. Kita vertus, pavadinti tikromis pilnavertėmis diskusijomis viešojoje erdvėje kilusias nuomonių batalijas, būtų sunku, nes išliejama per daug įtūžio, isterikuojama, užuot kalbėjus argumentais, daug kas sąmoningai nutylima, visuomenei ir tiems, kurie bando diskutuoti, trūksta informacijos ir žinių.
Tenka pripažinti, kad valdžios institucijos bei policijos įstaigos, apsiginklavusios viešųjų ryšių specialistais, visuomenei pateikia ne objektyvią, o kryptingai dozuojamą arba tendencingą informaciją, nevengdami atviros demagogijos. Kaip kitaip vertinti nevienkartinius viešus policijos vadų tvirtinimus, kad guminės kulkos nėra šaunamasis ginklas, o „spec. priemonė“, ypač turint omeny kitų šalių patirtį apie guminių ir plastikinių kulkų pavojingumą žmogaus sveikatai ir gyvybei, kas beje, yra jau tyrinėta. Kodėl iki šiol nėra tikslių skaičių apie malšinant riaušes sužalotus nekaltus asmenis ir šių sužalojimų pobūdį? Ar valdžios institucijos nejaučia atsakomybės prieš nekaltai nukentėjusius žmones? Kada valdantieji viešai įvardys ir įvertins tuos Seimo darbuotojus, kurie mitinguotojams per Seimo langus rodė špygas ir kitus ne itin padorius gestus? Kada pagaliau visi įsitikinsime, kad mokesčių mokėtojų išlaikomas VSD iš tikro dirba darbą, o neužsiima politinėmis intrigomis ar buria iš kavos tirščių, kaip tai buvo akivaizdu iš prieštaringų VSD vadovo P.Malakausko pasisakymų.
Dabar, užuot ieškojus atsakymų į šiuos klausimus (gal ir ieškoti nereikia, reikia tik pateikti atsakymus), viešojoje erdvėje vyksta kažkas panašaus į raganų medžioklę, o tiksliau kiekvienas, kuris išdrįsta kritiškiau kalbėti dabartinės valdžios adresu, prilyginimas buduliui - tam žinomam treninguotam personažui, gimusiam dabartinio Seimo pirmininko A.Valinsko anuomet kurtose laidose. Budulis – tai tik pats švelniausias epitetas kitaip manančiam. Raudonskūriai, bolševikai, KGB šnipai – panašiais ir dar riebesniais epitetais mirga komentarai interneto portaluose. Atrodo, kad per 20 demokratijos kūrimo metų, politinė ir diskusijų kultūra ne tik kad neišaugo, bet dar ir sumenko.
Kaip tuomet Sigitas Babilius, be skrupulų visus protestuotojus „pakrikštijęs“ buduliais, turėtų įvardyti tuos Seimo darbuotojus, kurie iš Seimo langų protestuotojų miniai rodė špygas, liežuvius ar ne itin padorią didžiojo piršto kombinaciją? Gal tai jie (ar jos) ir yra tokie patys buduliai, tik apsirėdę ne treningais, o brangiais kostiumėliais, ne apsiskutę pusplikiai, o išpuoselėtomis šukuosenomis ir tokiais pat manikiūrais. Pagaliau, kaip tokioje situacijoje vertinti Seimo pirmininko Arūno Valinsko elgesį? Taip, tai tas pats pilietis A.Valinskas, gerą dešimtmetį tautą iš įvairių televizijos kanalų maitinęs „buduliškomis“ laidomis, auksiniais svogūnais ir visais įmanomais būdais tyčiojęsis iš politikų. Manot jis pasikeitė? Jis tik užsidėjo gerą kostiumą, peršoko į kitą barikados pusę (tapo politiku?), o iš buduliškų laidų uždirbtą kapitalą investavo į kitą verslą – politiką. Sakau – „tas pats A.Valinskas“ todėl, kad ir būdamas gražiai kostiumuotu Seimo pirmininku, jis viešai be jokių skrupulų pasiuntė Seimo Etikos ir procedūrų komisijos vadą A.Salamakiną velniop.... Įdomiausia, kad reakcija į šį eilinį A.Valinsko „paišdykavimą“ iš valdančiosios koalicijos pusės – nulinė, o tai reiškia, kad šis akibrokštas yra ne tik A.Valinsko, bet jau ir viso Seimo problema. Reikia pripažinti, kad nūnai Seimo pirmininkas „taisosi bei auklėjasi“ ir tokių buduliškų akibrokštų vengia, „šlifuoja“ savo retoriką bendraudamas su visuomenės atstovais. Norėtųsi patikėti tokio A.Valinsko „atsivertimo“ nuoširdumu, tačiau labai sunku, juolab kai būtinybės taupyti biudžetą akivaizdoje, nusprendžiama skirti keletą milijonų istorinės Seimo salės remontui. Pasitikėjimą viešas asmuo gali prarasti labai greitai, tačiau jį atgauti - yra ilgas ir sunkus procesas.
Toliau kalbant apie sausio 16-osios įvykius ir jų vertinimą, pastebėčiau, kad daug aspektų ir niuansų yra suplakami į vieną katilą, o tuomet ir sunku atskirti, kur tikrosios ir pagrindinės problemos, o kur tik tariamos ir antraeilės. Atskiriant pelus nuo grūdų, viena iš problemų yra ta aplinkybė, kad įvairiuose Rusijos informaciniuose šaltiniuose su nemenku pasimėgavimu buvo piešiami riaušių Rygoje ir Vilniuje vaizdai, o viename iš Rusijos kompartijos tinklapių net buvo patalpintas „sveikinimas“ „bratskomu litovskomu narodu“ („broliškai lietuvių liaudžiai“) ir „jos interesus ginančia partijai „Frontas““, kurie „pasipriešino buržuazinei vyriausybei“. Sutikime, tokia informacija gali išgąsdinti ir pakankamai blaiviai bei kritiškai mąstantį pilietį. Viena iš problemų ir tai, kad konservatorių lyderiai jau nuo seno mėgsta eksploatuoti rytų spec. tarnybų temą. Taip jie ne tik „nupigina“ pačią temą, nepaisant to, kad Rusijos agresyvi politika kaimynų ar verslo partnerių atžvilgiu yra akivaizdi, bet ir nukreipia visuomenės dėmesį nuo esminių mūsų valstybės vidaus problemų. Knaisiotis po valstybės vidaus problemas nėra dėkingas užsiėmimas, ypač kai tai yra chroniškos problemos, nė vienos valdžios nesprendžiamos metai iš metų. Daug paprasčiau paieškoti priešų valstybės viduje. Pasirodo, tokiais „valstybės priešais“ nūnai tapo advokatai. Antai Laimantas Jonušys, vienoje iš paskutinių savo publikacijų rašė: „Kai kurie garsūs advokatai chuliganus nusprendė ginti nemokamai. Įsivaizduoju, kokie vypsniai nušvito intelekto nesužalotuose veiduose. Be kita ko, jie pirmą kartą gyvenime akis į akį pabendraus su tokiais turtingais asmenimis. Na, vienas kitas iš jų gal jau yra draugiškai bendravęs su turtuoliais – tų advokatų klientais, kurie susimoka patys.“ – mat koks teisuolis p. Laimantas, viską iš anksto pats nusprendė ir nuteisė, kad advokatai gins chuliganus, o toliau, tokiu pat visažinančiu tonu: „Tai irgi yra politinis šios teisininkų kastos protestas. Mat jie pasijuto baisiai nuskriausti valdžios, nes nuo šiol jiems nuo savo varganų pajamų reikės mokėti ne penkiolika procentų mokesčių, o tiek, kiek moka dauguma Lietuvos žmonių. Už tai tikrai verta padaužyti Seimo langus. Tik geriau ne savo rankomis.“ (citata – iš www.balsas.lt). Apmaudu, kad p. Laimantas taip klaidina visuomenę (tikėčiau, kad iš nežinojimo), tokiu kontekstu nušviesdamas advokatų atliekamas funkcijas. Ponui Laimontui priminčiau, kad LR Konstitucija kiekvienam asmeniui garantuoja teisę turėti gynėją ar atstovą – advokatą, o galiojantys įstatymai advokatui suteikia teisę ginti ar teikti teisinę pagalbą neatlygintinai. Tad ką šioje vietoje gerbiamas kolega įžvelgia smerktino? Jei kalbėtume apie advokatų pajamas, tai p.Laimantas, kaip ir daugelis skaitytojų, matyt, nežino, o gal ir nenori žinoti, kad dideles, dešimtimis tūkstančių skaičiuojamas pajamas turi gal 8-10 procentų iš maždaug 1600 advokatų. Visi kiti - daugumoje aptarnauja eilinius piliečius ir smulkias įmones, o ne stambias įmones, ir jei toks eilinis provincijos advokatas dabar turės mokėti po 800 litų Sodrai kas mėnesį, jam tai reikš – veiklos sužlugimą, o eiliniam provincijos piliečiui – labai banalią tiesą, kad net labai prireikus, arti jis advokato neberas. Turint omeny, kad eiliniai piliečiai, gindamiesi nuo valdininkų bei valstybės institucijų savivalės ir neteisėtų veiksmų (kaip oligarchinio valdymo pasekmės), pirmiausia kreipiasi į advokatą, piršte peršasi „sąmokslo teorija“. Tačiau anoks čia sąmokslas, juk kaip patogu bus oligarchams valdyti visuomenę, jei eilinis pilietis neišgalės net advokato susirasti, ką jau kalbėti apie efektyvų piliečio teisių ir interesų gynimą.
Apsukus svarstymų ratą, norom nenorom priėjau prie to, apie ką kalbama daug ir seniai – oligarchijos užvaldytą valstybę. Ar ne iškalbingas tokiame kontekste faktas, kad pasaulinėse rinkose pingant naftai ir dujoms, pas mus šių žaliavų produktai brangsta. Deja, nieko naujo nepasakysiu apie „įsigraužusią“ oligarchijos problemą. Jei ir galima ją išspręsti, tai tik vykdant sisteminę valstybės politinės sistemos pertvarką - pradedant nuo politinių partijų finansavimo tvarkos keitimo ir baigiant teismų sistemos bei savivaldos reforma, bet tai jau kitos publikacijos tema.
Tomas Bakučionis yra LSDS narys
