Ar esate kada nors susidūrę su žmonių abejingumu, jums parkritus gatvėje? Visi ramiai praeidavo pro šalį ir niekas nepasisiūlė pagelbėti? O galbūt jus kažkada užpuolė plėšikas ir, kol jūs stovėjote netekę amo ir savo mobiliojo telefono, niekas nepuolė „nenaudėlio“ vytis? O galbūt patys esate matę, kaip gatvėje muša žmogų, ir, nenorėdami nukentėti, nemalonią situaciją tiesiog apėjote 100 metrų atstumu?
Balsas.lt pabandė išsiaiškinti, ar mūsų visuomenė yra socialiai atsakinga ir kodėl neretai žmonės lieka abejingais nelaimės ištiktiesiems.
Dažnai „nepastebi“ muštynių
Evelina Pagounis, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariatoValdymo organizavimo skyriaus Viešųjų ryšių poskyrio vedėja pasakojo, kad dažniausiai žmonės praneša apie kelių eismo taisyklių pažeidimus, ne vietoje stovinčius automobilius (kuriuos dažnai ir nufotografuoja), girtus asmenis, chuliganizmo atvejus, gatvėje gulinčius asmenis, nelegalius prekybos taškus.
„Gauname vis daugiau informacijos apie telefoninius sukčius, apie įtartinus kiemuose besisukiojančius asmenis. Rečiau pranešama apie vykstančias muštynes. Deja, vis dar pasitaiko atvejų, kai žmonės, matydami mušamą žmogų, apsimeta to nepastebėję ar bijo įsikišti. Mes tokiais atvejais visuomet siūlome pagalvoti, kaip jaustumėtės, jei tas nukentėjusysis būtumėte pats ar jūsų artimas žmogus, o praeiviai nekreiptų dėmesio?“, – pasakojo policijos atstovė.
Vis dar gyvename gentimis?
Toks žmonių abejingumas ir baimė paaiškinami pagal etologo Desmondo Morriso teoriją apie biologinę žmonių prigimtį: mokslininkas tikino, kad per tą trumpą laiką, kai žmonija evoliucionavo ir vystėsi, kraustėsi gyventi į miestus, jų biologinė prigimtis išliko ta pati.
M. Riomerio universiteto psichologijos katedros lektorius Žilvinas Beliauskas paaiškino, kad pagal D. Morrisą, senais amžiais žmogui buvo normalu pažinoti 70– 140 žmonių iš veido, žinoti apibrėžtą teritoriją, gyventi savo mikropasaulyje, o dabar oro uoste žmogus gali per dvi minutes pamatyti daugiau veidų nei jo protėviai per visą savo gyvenimą, todėl jis tiek biologiškai, tiek psichologiškai nėra pajėgus priimti jų kaip savo genties. Būtent aplinkinių nepriskyrimas prie savų ir lemia žmonių atsiribojimą.
„Šiais laikais pažįstamų ratas, kontaktai užrašų knygutėje, įvairios draugijos, sektos, bendruomenės žmogui atstoja gentį. Nuo visų kitų atsiribojama. Būtent todėl atsiranda abejingumas nukritusiam gatvėje ar patyrusiam avariją žmogui. Individas nepajėgus priimti nelaimės ištiktojo kaip savo genties nario, kuriam reikėtų padėti“, - aiškino Ž. Beliauskas.
Abejingumas tam, kas ne „tavo“
Pašnekovas tikino, kad, eidamas pro minią, žmogus visus kitus jam nepažįstamus žmones laiko nereikšmingais objektais, medžiais, akmenimis, nes į viską reaguoti neįmanoma.
„Tokiu pat principu aiškinamas kišenvagių ar įsilaužėlių į parduotuves elgesys. Jie supranta, kad ima ne iš savų, o iš kitų genčių. Mano, kad tai nėra nusikaltimas imti iš tų, kurie nepriklauso tavo „gaujai“. Juk kažkada nebuvo nusikaltimas eiti į karo žygį ir parsivežti grobį“.
Anot Ž. Beliausko, kaimo bendruomenėse ir mažesniuose miesteliuose į pagalbą atskubama automatiškai, niekas negali ramiai žiūrėti į parkritusį ar kraujų paplūdusį. D. Morrisas stebėjosi, kaip žmonės, gyvendami suspaustoje nenatūralioje aplinkoje ir vadovaudamiesi nuolat prasiveržiančiais medžiotojų instinktais, išvis sugyvena ir nesusinaikina, juk šios nenatūralios sąlygos yra absoliučiai priešingos žmogaus prigimčiai.
Bandos jausmas mums nesvetimas
Verta pabrėžti, kad žmonių instinktai ir savybės yra tokie, kokie buvo prieš šimtus tūkstančių metų. Nenoras padėti arba pranešti apie vykstantį nusikaltimą dažnai remiasi ne tik apatija, bet ir baime.
Be to, bandos jausmas priverčia orientuotis į kitus. Neretos situacijos, kai žmogus nutyli apie nusikaltimą, o viskam išlindus į viešumą arba tiesiog sužinojus, kad kažkas kitas apie tai pranešė, ima tarpininkauti ir teikti informaciją.
„Šis bandos elgesys, saugumo jausmas, konformizmas bendrąja prasme nėra blogas. Kai nežinai atsakymo į kokį nors klausimą, tu orientuojiesi į tai, kaip ir ką daro kiti. Žmogus tarp kitų ieško eksperto, kuris parodo, koks elgesio modelis tam tikroje situacijoje yra teisingas,“ – sakė Ž. Beliauskas.
E. Pagounis pripažino, kad ankščiau policijos pareigūnai nustebdavo išgirdę, kad Vokietijoje, ar Anglijoje vairuotojai paskambina policijai, pamatę, kad priekyje važiuojantis vairuotojas išmetė šiukšlę.
„Dabar tokių pranešimų jau sulaukiame ir Lietuvoje. Žinoma, dar nepasiekėme tokio lygio, kad apie kiekvieną nusikaltimą ar pažeidimą būtų pranešama pareigūnams, tačiau situacija keičiasi į gerąją pusę“, – džiaugėsi policijos atstovė.
Pašnekovė paaiškino, kad, jei niekas nepadeda nelaimės ištiktam žmogui, viskas paaiškinama tuo, kad auka arba nėra svarbi, arba pati kalta, arba visiems saugiau nesikišti. Elgesio taisyklės kritiniu momentu gali būti keičiamos tuo atveju, jei atsirastų geras pavyzdys– lyderis,kuris sulaužytų nusistovėjusio elgesio šablonus tam tikroje aplinkoje ir kontekste.
Biologiniai instinktai dažnai nugali humanitarines vertybes
Ž. Beliauskas kalbėjo ir apie tai, kad pagal mūsų visuomenės deklaruojamus moralinius principus, nesikišimas į nusikaltimą yra blogai. „Mes siekiame tarpusavio žmonių bendradarbiavimo ir kitiems aiškiname, kad reikia kooperuotis, būti empatiškais ir gyvenime remtis humanistinėmis vertybėmis. Nepaisant to, dažnai suveikia biologiniai dalykai, susiję su išlikimu ir įgimtais elgesio šablonais“, – aiškino jis.
Psichologas tikino, kad gentinį žmogų būtina pakelti iki valstybinio, pasaulinio žmogaus lygio, kad jo elgesys ir saviidentitetas išaugtų iš siaurų rėmų. „Reikia tam tikro asmenybės brandumo, kad žmogus suprastų, jog yra pakankamai suaugęs, kad sietų save ne tik su „kiemo gauja“, bet ir su visu miestu, šalimi, žmonija, pasauliu“.
Anot jo, visa žmonija plaukia vienoje valtyje,nuolat susiduria su įvairiais ekologiniais kataklizmais, karais ir nelaimėmis. „Žmogui turi rūpėti visas pasaulis, o ne tik gatvė, kurioje jis gyvena. Tačiau per vieną dieną toks mąstymas nėra pakeičiamas, žmonėms reikia tokių sukrėtimų, kaip karas“, – tvirtino Ž. Beliauskas.
Nelaimės suvienija, bet apatija vis tiek grįžta...
Pasak jo, po antro pasaulinio karo žmonės sakė, kad daugiau niekada nekariaus, tačiau po kiek laiko pamiršo apie koncentracijos stovyklas, holokaustą ir t.t. „Tie, kurie nematė tų žiaurumų, galvoja – kova už save, už savo gaują, už siekį būti viršesniu už kitus, yra visai neblogas dalykas. Apmaudu, kad humanistinio brandumo kelyje po regresinių sukrėtimų, karų, nelaimių, krizių ir suiručių, žmonės vėl krenta į tą pačią pirmykštę roplio psichologijos būseną“.
Žmonės, besiremiantys grubia jėga, o ne bendrumu, vienas kito palaikymu, atjauta, krikščioniška meile, iš tiesų veda prie regreso. Po sukrėtimų kuriam laikui atstatomas palaikymas tarp žmonių, moralinių imperatyvų ir humanistinio auklėjimo akcentavimas. „Žmonės ima remtis bendrais orientyrais – tapatinasi su platesne žmonių grupe, skiria kitiems daugiau meilės, atjautos ir gailestingumo“, – teigė psichologas.
Pašnekovas pabrėžė, kad nenutrūkstantis žmonių raidos procesas užtikrinamas visu kompleksu priemonių – gerų pavyzdžių rodymu, blogų pavyzdžių rodymu, jų lyginimu, moralės stiprinimu, racionaliu paaiškinimu, kodėl reikia būti socialiai atsakingais, gerais ir atjaučiančiais.
„Žmogus turėtų daryti gerus darbus ir padėti kitiems ne iš savanaudiškų paskatų, kad ištikus nelaimei, jam kažkas irgi padės, nesitikėdamas gauti atlygį už tai, o dėl bendrų moralės principų ir empatiniais dalykais. Jie remiasi tuo, kad žmogus, matydamas kenčiantį, yra empatiškas ir ima jausti tą pačią kančią, todėl nori padėti kenčiančiam, kad ir jo kančia sumažėtų. Ta kančia tarsi užsikrečiama ir nebeįmanoma likti abejingu“, – tikino Ž. Beliauskas.
