Prieš keletą metų iš pirmojo mūsų namo aukšto išsikėlė senienų supirktuvė. Tik ant vieno lango stiklo liko nelengvai įžiūrimas užrašas „ANTIKVARIATAS„. Ilgą laiką į tai niekas nekreipė dėmesio, keistumai prasidėjo šiemet. Nebūna dienos, kad kas nepaskambintų prie buto durų ir nepasiteirautų, ar aš esu antikvaras. Kartais duris atidaryti tenka po kelis kartus per dieną. Teiraujasi ne kokie žvėriškų pagirių kamuojami girtuokliai, iš namų atvilkę paskutinį daiktą, ar ką nors sėkmingai nugvelbę narkomanai, bet pagyvenę ir senyvo amžiaus žmonės, siūlantys senų laikrodžių, porceliano, lėkščių, stalo įrankių, žvakidžių, kailinių, net maldaknygių...
Girdėjau savo mamą pasakojant, kad pokariu parduodama senienų supirkėjams geresnius šeimos daiktus mus, keturis savo vaikus, vadavo iš skurdo, išgalėdavo nupirkti valgyti, šiltesnių drabužių.
Bet juk karas baigėsi 1945 metais, t.y. prieš daugiau nei pusę amžiaus, iš jų jau dvidešimt gyvename nepriklausomoje valstybėje! Tai kas atsitiko, kad XXI amžiuje sugebėjome nusigyventi taip, jog žmonės pradėjo pardavinėti tai, ką ilgus metus laikė vertybe, ką, ko gero, tikėjosi palikti savo vaikams ar anūkams? Kas atsitiko, kad trečdalis tautos išsilakstė po svetimus kraštus, o iš čia likusių pusei reikalinga valstybės parama, kas trečiam - Maltos ordino ar Gelbėjimo armijos veltui duodama sriubos lėkštė? Juk net per karą taip nebuvo!
Keliai, kuriais einame
Tokio skurdo kaip dabar neprisimena net labai solidaus amžiaus žmonės. Buvo visko - trūko prekių, pinigų, neveikė socialinės rūpybos, sveikatos apsaugos sistemos, prasti buvo ryšiai. Tačiau visa tai dar buvo galima suprasti: karas, pokaris, represijos, kolektyvizacija ir nacionalizacija, iškreipta, pačiai žmogaus prigimčiai prieštaraujanti santvarka. Tačiau ar dabar kas nors kitaip? Ar nekariauja partijos, ar užėmę valdžią nerepresuoja joms neva nelojalių valdininkų ir neįtikusių verslininkų, ar nekolektyvizuoja, o kolektyvizavę nenacionalizuoja, ar neplėšia žmonėms iš rankų jų tėvų ir senelių žemės, ar šitoji santvarka nėra išsigimusi ne mažiau nei anoji? Juk visų nepriteklių fone klesti toks baisus cinizmas ir neslepiamas neteisėtumas, kad net didžiausiems politikos auksaburniams sunkiai sekasi visa tai pateikti kaip nenuilstamą partijų susirūpinimą Lietuvos žmonių gerove.
Nėra prasmės aiškintis, kuri partija buvo ar yra teisesnė ir teisingesnė, kur kas svarbiau susivokti, kokiais keliais mes ėjome ir kur tie keliai mus vedė. O vesti turėjo link savarankiškos, demokratinės, nepriklausomos, patogios žmonėms gyventi valstybės sukūrimo. Dabar pasakykite, ar bent vienas iš išvardytų požymių tinka mums? Savarankiškumas už grašius parduotas skandinavų bankams, demokratija tapo oligarchų kirkinama mergše, nes neturintiesiems pinigų į ją galima tik pažiūrėti, nepriklausomybė jau seniai pavirto popiergaliu Europos Sąjungos direktyvų leidėjams gerai vietai nusivalyti, patogumas toks, kad greitai visi kaip Grigo bitės išsilakstysime po margą pasaulį.
Dvasinė krizė
Į visas mano čia nelabai estetiškai keliamas problemas atsakoma jau sakrališkais tapusiais žodžiais - ekonominė krizė! Tačiau ar tikrai ekonominė? Krizė nūnai užgulusi visą Europą, tačiau veik vienoje Lietuvoje ji į ožio ragą yra surietusi žmogų taip, kad sveikam, darbingam vyrui nemokamai gaunama sriubos lėkštė yra vienintelis būdas palaikyti gyvastį. Nėra pinigų, nėra darbo, nėra jokių perspektyvų, kad kas nors pasikeis. Yra tik kažkokie abstraktūs aiškinimai, kad kažkas pakils lyg vienu, lyg dviem procentais ir nuo to visiems bus pasiutiškai gerai.
Nebus, net jei tas „kažkas“ pakiltų ir dešimčia procentų, nes mes tam tikru momentu pralošėme valstybę, atiduodami ją į vertelgų rankas pavertėme verslo objektu, o ne bendrais tautos namais, kuriuose jos piliečiai, užgriuvus negandoms, galėtų slėptis, o ne bėgti kaip žiurkės iš skęstančio laivo.
Valstybę ištiko didžiulė dvasinė krizė, prieš kurią ekonominiai sunkumai tėra tik didžiulio ledkalnio viršūnėlė. Sakykite, ar ekonominės krizės metu kas nors atima centus iš vos galą su galu suduriančių, ar kas nors veja iš darbo, o paskui moka jam už nieko neveikimą iš valstybės kišenės, arba viena ranka paskiria sau beveik šimtatūkstantinius atlyginimus, kita beveik dvigubai didina tarifus už savo teikiamas paslaugas, arba skolinasi pinigus ne ten, kur pigiau, bet ten, kur atrodai “unaravesnis„?.. Tokių “arba“ galima prirašyti didelę jaučio odą, bet ir be šito aišku, kad krizė yra ne kažkur ten ar šalia mūsų, bet mūsų viduje, mūsų sielose!
Idealizmo krachas
Kada ir kodėl taip atsitiko, kada nuo valstybės statymo kelio buvo pasukta jos niokojimo keliu? Tiesą sakant, mes valstybės taip ir nebuvome pastatę ant kojų. Be abejo, visi valstybei reikalingi atributai - Konstitucija, Seimas, Vyriausybė, prezidento institucija, teismai etc. buvo sukonstruoti. Bet tik tiek! Paskui prasidėjo tai, ką drąsiai galima pavadinti valstybės išparceliavimu. Iš politinės arenos buvo stumiami idealistai, aiškiai suvokę ir garsiai šaukę, kad valstybė - dar vystykluose, kad ją reikia auginti, puoselėti, o ne plėšyti į gabalus, stengiantis atkąsti sau didžiausią kąsnį. Kur dabar jie? Dalis jau anapus, kiti bloguoju ar “geruoju„ nustumti į šalį arba pasitelkus “geriausią“ kagėbistinę patirtį diskredituoti, treti, dvidešimt metų it dūstančios žuvys mušęsi į krantą, ir įsitikinę, kad jų idealizmas nūnai suprantamas kaip idiotizmas, sėdo rašyti memuarų ir kitokių raštų.
Triumfavo iš Vakarų importuotas individualizmas, čia vietos itin liberaliai nusiteikusių veikėjų transformuotas į egoizmą, kurį pasibalnoję abejotinos reputacijos asmenys pilnametystės nesulaukusią valstybę ėmėsi žaginti visais įmanomais būdais. Tai daroma ne šiaip mėgėjiškai, o pasitelkiant šiuolaikines smegenų plovimo technologijas, kai kiekvienas valstybės ir žmonių apiplėšimas, kiekvienas akibrokštas įvelkamas į rūpinimosi tauta ir valstybe rūbą. Taip ekonominiai valstybės svertai atsidūrė nedidelės žmonių grupelės rankose, kuriai tiesiogiai ar netiesiogiai triūsia veik visos valstybės institucijos. Jei kas sako, kad nieko panašaus nėra, tai tegul paaiškina, kaip kelių procentų veikėjų rankose galėjo susitelkti tiek kapitalo ir pinigų, kai tuo tarpu daugiau nei septyniasdešimt procentų žmonių gyvena ant skurdo ribos arba yra visiški skurdžiai?
Kam reikalingos politinės partijos, kur dėl aukštesnių vietų rinkimų sąrašuose rengiami vieši aukcionai “kas daugiau duos?„, kam dirba šokantys, dainuojantys, transvestitais persirenginėjantys ir su analizių buteliukais po Seimą lakstantys ar kaip buldogai savo verslą sergintys bei kitokias “zbitkas“ krečiantys tautos išrinktieji? Arba pati sau tarnaujanti teisėsaugos sistema, ministerijos, kurios mikliai sprendžia priedų prie algų mokėjimo klausimus, bet yra visiškai bejėgės tvarkyti žmonių joms patikėtą ūkį, savivaldybės, dabar turinčios mažiau teisių, nei kitados jų turėjo sovietiniai vykdomieji komitetai?
Valstybė palikta be galvos, paralyžiuotos jos rankos ir kojos, tad vargu ar reikia stebėtis, kad apsukriems veikėjams, į valstybę žiūrintiems tik per savojo pelno akinius, atsiveria neaprėpiamos erdvės siauriems merkantiliniams interesams tenkinti. Jiems sodriai nusispjauti į tuos, kurie lyg per lūžtantį ledą bėga į krantą, o pribėgę griebia velėnos gabalą, nusvirusią šaką ar žolės kuokštą. Kad tik išliktų, išsilaikytų! Savo valstybėje, kurioje norint paruošti Kalėdų stalą reikia tempti į antikvariatą šeimos relikvijas...
Dr.Vytautas ČEPAS
