Jolanta GRUBLIAUSKAITĖ
Centrinis miesto parkas atbunda – tvarkoma aplinka, organizuojami renginiai, čia vis dažniau klega vaikų balsai. Nemažai smalsuolių į parką susirinko ir šį savaitgalį. Čia buvo pristatytos plenero „Vaikystės pasakas prisiminus“ metu menininkų sukurtos penkios ąžuolinės skulptūros Hanso Kristiano Anderseno pasakų motyvais. Vieni šiauliečiai džiaugėsi, kad skulptūros parkui suteikė naujos gyvybės, kiti didelio susižavėjimo nerodė. Esą skulptūros atrodo pasimetusios, neturinčios savo vietos. Nepaisydami kritikos, tiek miesto valdžia, tiek nevyriausybininkai, kurie ir organizavo šį plenerą, tikino, kad šios penkios skulptūros – toli gražu ne pabaiga. Planuojama sukurti visą skulptūrų alėją.
Darbai sukurti per savaitę
Šeštadienį į Centrinį parką atėję šiauliečiai atidžiais žvilgsniais vertino iš įvairių Lietuvos miestų atvykusių skulptorių darbus. Penki menininkai - Dalius Žymantas, Aurimas Šimkus, Egidijus Impolis, Eduardas Titas ir Edvardas Belokopitovas - savaitę uoliai darbavosi parke ir kūrė skulptūras H. K. Anderseno pasakų motyvais. Šiauliečiai turėjo galimybę iš visų pusių apžiūrėti ką tik „iškeptas“ skulptūras: „Undinėlė ir ragana“, „Alavinis kareivėlis ir balerina“, „Kaminkrėtys ir piemenaitė“, „Coliukė, jos gelbėtoja kregždutė ir varlė“ ir „Sniego karalienė, Gerda ir Kajus“.
Šiaulių miesto mero patarėja Regina Kvedarienė pasakojo, kad skulptūroms pastatyti prireikė vyriškų pečių. „Nevyriausybinių organizacijų konfederacija savo vyrus įkinkė į darbą. Jie geranoriškai cementavo ir statė tas skulptūras. Taip, kad vargom, vargom, bet pastatėm“, – sakė ji. Tiesa, šeštadienį skulptūros dar buvo paramstytos pagaliais, kad nenuvirstų, kol sustings betonas. Šiam plenerui 20 tūkst. litų skyrė Centro bendruomenė. Dar 4000 litų ąžuolams įsigyti skyrė Šiaulių miesto savivaldybė.
Parke atsiras skulptūrų alėja
Šiaulių apskrities nevyriausybinių organizacijų konfederacijos prezidento Antano Jasudavičiaus teigimu, plenero organizavimui Centrinis miesto parkas buvo pasirinktas neatsitiktinai. Esą šiauliečiams, kurie anksčiau vaikščiodavo po sutvarkytą parką, pastaruoju metu verkdavo širdis žiūrint į apleistą teritoriją. Būtent todėl nutarta plenerą organizuoti ne kur kitur, o čia.
„Galima sakyti, kad plenerui pasirinkta gana vaikiška tema. Norėjome, kad tos skulptūros, išrikiuotos prie įėjimo į parką, patrauktų vaikų dėmesį. Už rankutės jie ir tėvelius patempia. Norime, kad tai būtų šeimų parkas. Būtent per jaunąją kartą į Centrinį miesto parką galime sukviesti visus“, – sakė jis, pridurdamas, kad tikisi, jog toks pleneras bus organizuojamas ir kitąmet.
Jam antrino R. Kvedarienė: „Planuojama šitą darbą tęsti toliau ir padaryti visą skulptūrų alėją. Skulptūros būtų sustatytos nuo pat pagrindinio įėjimo į Centrinį miesto parką iki pat estrados. Turime tokią viziją ir aš tikiu, kad ji virs realybe.“
Skardas keičia medis
Mero patarėja įsitikinusi, kad šis pleneras miestui naudingas. „Dabar mes ateiname į parką ir galime džiaugtis tuo, kas ten yra pastatyta. Pastatyti suoliukai, ant kurių galime atsisėsti ir pailsėti. Mes matome, kad tame parke yra daug žmonių, jis yra lankomas. Tai yra pagrindinė nauda, kad parkas atgyja. Jis sutvarkytas, nupjauta žolė, surinktos šiukšlės. Kita nauda, kai matoma, kad žmonės dirba. Geras pavyzdys visada yra užkrečiamas. Tai jeigu atsirado noras tvarkytis čia, iš karto kyla idėjos, kodėl negalime ir kažkur kitur ką nors padaryti. Ta veikla plečiasi. Ir žmonės eina, siūlo savo idėjas. Mes jau turime ateities planų, tik nenoriu visko atskleisti, nes kol kas viskas yra derinimo stadijoje“, – tikino R. Kvedarienė.
Tuo metu dizainerio Viliaus Purono nuomone, šis pleneras turi dvi medalio puses. „Į klausimą, ar čia daugiau naudos, ar priešingai, gali atsakyti tik svarstyklės“, – sakė jis. Dizainerio teigimu, pagirtina, kad atsirado tokia iniciatyva ir buvo parodyta, kad taip greitai galima suorganizuoti kūrybines jėgas ir vos per savaitę padaryti vieną miesto gabalėlį gyvą. Pagirtina, anot jo, ir tai, kad galėjo pasireikšti tautodailininkai, ir ne bet kokie, o Lietuvos. Maža to, buvo sutvarkyta apleisto parko aplinka.
„Akivaizdu, kad jau tiek laiko užkonservuota mūsų estrada po truputį atsikonservuoja. Atsigauna ir parkas. Buvo nušienautas, suoliukai sutvarkyti. Ir pats rytoj eisiu pas vadovus, jie man duos užduotį, kaip iš ąžuolų likučių padaryti suoliukus“, – pasakojo jis.
Dizaineris palaiko plenero tęstinumą. Anot jo, vaikiška tematika, pasakų personažai parkui bent dviem ar trims dešimtmečiams suteiks savo aurą.
„Noriu pasakyti, kad vis tiek nusveria teigiamoji pusė. Džiugu, kad į Šiaulius plūstelėjo tautodailininkų skulptūros. Džiugu, kad plūs ir toliau. Aš tikrai tuo labai džiaugiuosi, kadangi po šitokio skardų laikotarpio į miestą įžengs skulptoriai“, – tikino jis.
Miesto objektai – lyg baldai
Paklaustas, kas padėta ant kitos svarstyklių pusės, V. Puronas susimąsto. „Vieno ar kito žmogeliuko iniciatyva – pagirtinas dalykas. Bet dar geresnis dalykas būna tada, kai žinai prioritetus, žinai zonas, kurias reikia vystyti, kurias reikia palikti ir pan. Kada yra miesto planas, tai tada tos iniciatyvos lengvai išsivysto. O kada neturi kompleksinio miesto parkų, miesto zonų išvystymo, yra sudėtingiau“, – aiškino jis. V. Purono teigimu, Šiauliuose apskritai vyrauja chaotiškumas – niekaip nenusprendžiama, ką daryti su Prisikėlimo aikšte, daug chaotiškumo yra ir tvarkomame Zoknių rajone, „Elnio“ teritorijoje. „Atrodo, pinigų yra, tarsi, vežimais vežk, bet nėra nei idėjos, nei strateginio požiūrio į miesto vystymą. Kartais atrodo, kad mūsų miesto objektai lyg baldai iš vienos vietos į kitą stumdinėjami. Mes lyg kokios apsileidusios virtuvės šeimininkės“, – sakė V. Puronas ir netrukus pridūrė, kad kuo mažiau dirba mūsų valdžia, tuo sunkiau pastebimos ir miesto problemos. „Kartais net atrodo, kad viskas taip lyg ir turėtų būti“, – baigdamas pokalbį sakė jis.
