Didysis tvarkadienis
Etnologas Libertas Klimka sako, kad Didysis ketvirtadienis anksčiau buvęs didžiosios tvarkos diena – visi namų pakampiai tądien būdavo valomi ir švarinami.
„Didysis ketvirtadienis kaime vadinamas žaliuoju, švariuoju arba čystuoju – ši diena labai sureikšminta namų tvarkymui. Viskas, kas per žiemą buvo įjuodę, aprūkę, užsigulėję, ketvirtadienį turi būti išvėdinta, išplauta, išskalbta – tai yra švaros, namų tvarkymo diena. Kaime žmonės pradėdavo tvarkytis nuo ankstaus ryto.
Didįjį ketvirtadienį taip pat būdavo įdomus paprotys susirasti upelį, kuris atiteka iš rytų, ir tame upelyje nusiprausti, vandens pasisemti ar parnešti ligoniams – tai reikėdavo padaryti saulei tekant. Šis paprotys įrodo, kad Velykos būdavo pavasario pradžios, pavasario lygiadienio šventė, nes tikrasis pavasaris buvo švenčiamas tada, kai diena susilygina su naktimi, o saulė teka tiksliai rytuose. Kilnoti Velykų datą imta tik tada, kai Bažnyčia nusprendė, kad ši šventė turėtų nesutapti su žydų Pascha“,– nurodo pašnekovas.
Nusimaudžius, kalba L. Klimka, žmonės Didįjį ketvirtadienį kibdavo prie darbų: šeimininkas išmaudydavo arklius, juos iššukuodavo, tvarte paršiukus nuprausdavo, avinukus pašukuodavo, apšalusias šakas sode išpjaudavo, o merginos jau savo gėlių darželius prižiūrėdavo. Kai kurie papročiai, pastebi etnologas, dar labai gyvi – visur ant tvorų, balkonuose, vėdinama patalynė.
„Ketvirtadienio vakarą kurdavo pirtį – ten irgi yra archajiškų papročių. Sakydavo, kad prakuroms skiedrų reikėtų iš kaimyno skiedryno paimti – čia mitologinis niuansas. Buvo manoma, kad gal ir vėlės ateis nusiprausti į pirtį.
Vaikai Šiaurės rytų Lietuvoje skiedrelių atsinešdavo ir padarydavo lizdelius pirkios kampuose: sakydavo, kad tada jam seksis rasti laukinių paukščių lizdus – buvo norima, kad paukščiai sudės kiaušinius ir gelbės žmones nuo bado“, – sako etnologas.
L. Klimka pastebi, kad žaliasis ketvirtadienis buvo vadindamas todėl, kad žmonės iš miško atsinešdavo žalumynų – gyvybės žadinimo simbolių, nes nuo Velykų prasidėdavo pavasaris.
Burtininkų diena
Penktadienį Bažnyčioj, kalba etnologas, būdavo pagerbiamas kryžius: tada nutildavo varpai ir į pamaldas kviečiama tarškynėmis – su jomis kartais ir per kaimą perbėgdavo vaikinukas.
„Penktadienį taip pat būdavo labai įdomus paprotys – vaikus nuvesdavo į kapines ir parodydavo, kur ilsisi senoliai, tuo pačiu ir patvarkydavo kapus. Anksčiau tokio kulto kapinių kaip dabar nebuvo, o penktadienį kaimo žmonės vadindavo vėlių vėlykėlėmis“, – pastebi L. Klimka.
Etnologas sako, kad, kadangi šv. Komunija penktadienį bažnyčioje būdavo neteikiama, žmonės sugalvojo, kad tądien į bažnyčią eina burtininkai. Taip pat buvo tikima, kad tądien sielos išeina iš skaistyklos.
Šventa ugnis
Šeštadienį bažnyčioje, pasakoja pašnekovas, šventino duoną ir ugnį. Tai vykdavo labai įspūdingai: šventoriuje sukurdavo laužą, kuriame degindavo sakralinius dalykus, kurie jau atgyveno – papuvusius kryžius, nebetinkančias skulptūrėles.
„Kiekviena šeima siųsdavo guvesnį paauglį ar, kaip buvo sakoma anksčiau, pusbernį, kad tą ugnį parneštų namo. Ta ugnis buvo parnešama taip – įdeginama pintis, kurią prieš tai reikia gerai išdžiovinti, išvirinti su šarmu – po to ji labai gerai laiko ugnį, žėruoja. Dar ją pririšdavo ant kokios vielos, sukdavo ją ratu ir matydavosi toks ugninis ratas. Atrodydavo įspūdingai. Dabar bažnyčioje paprasčiausiai degtukai pašventinami, o grožio nebetekome“, – sako L. Klimka.
Etnologas pasakoja, kad šeštadienį žmonės iš bažnyčios parsinešdavo ir šventintą vandenį indelyje. Žemaičiai, pastebi pašnekovas, ir dabar išlaikę tokį paprotį: indelį, išdrožtą iš medžio, laiko angelas sargas, o tą indelį žmones pritvirtina prie laukųjų durų, kad kaimynas galėtų persižegnoti, įeidamas į namus. Šventintas vanduo dar būdavo įpilamas į šulinį ar į prūdą, esantį netoli namų – taip buvo siekiama apsisaugoti nuo nelaimių.
Velyknaktis su padvėsusia varna
Kadangi senovėje bažnyčios viena nuo kitos būdavo toli, žmonės Velykų ryto ankstyvųjų mišių laukdavo per naktį: atvažiuodavo į bažnyčią iš vakaro, kad naktį nereiktų keliauti ankstyvosioms mišioms.
„Kad neimtų snaudulys, nuovargis iš po kelionės per naktį laukiant mišių, bažnyčioje vykdavo liaudiškas teatras – tai susisiekia su Viduramžių misterijomis. Etnologai žino, kad dar Žemaitijoje būdavo lėlių teatras, marionetės vaizduodavo Kristaus kančių kelią, o šiaip prie simbolinio Kristaus karsto ilgai būdavo sargybiniai – jauni kaimo vaikinai. Jie sudarydavo komandas, pasipuošdavo savadarbėmis uniformomis, iš medžio nusidroždavo kardus ar šiaip kokius ginklus ir vaidindavo rimtus sargybinius, pamainomis keisdamiesi.
Kapą jie saugodavo nuo kitų persirengėlių, kurie vaidindavo kipšiuką ar žyduką – šie krėsdavo išdaigas, žadindavo žmones, kurie būdavo prisnūdę (kipšiukas iš pradžių padvėsusių varną pakišdavo žmonėms po nosimi, o vėliau imdavo amoniako). Kipšiukai stengdavosi tų sargybinių dėmesį nukreipti, kad pavogtų kryžių – tai būdavo savotiška priemonė, kad žmonių dėmesį išlaikytų per naktį“, – pasakoja etnologas.
Po rytinių mišių, sako jis, būdavo einama procesija – einama aplink apie bažnyčių tuo keliu, kaip saulė dangum eina, o kipšiukas eidavo priešinga kryptimi, išsidirbinėdamas ir žmones juokindamas. Žmonės, sako pašnekovas, procesijos metu žiūrėdavo, iš kurios pusės pučia vėjas: jeigu iš vakarų – vasara bus lietinga, iš rytų – žvarbi, iš pietų – maloni ir miela, o jei vėjas pūs iš šiaurės, laukia šaltoka vasara.
Velykų valgiai
„Kaimo žmonės miestelyje neužsibūdavo, nes sakydavo, kas pirmas į savo kaimą parvažiuos, tam labai gerai seksis. Tad skubėdavo žmonės namo prie jau iš anksto paruošto Velykų stalo. Čia laukdavo margučiai, želmenys, pyragas, būdavo kiaulienos patiekalų – šaltienos ar vėdarų, kad žemdirbystės darbai gerai sektųsi“, – pasakoja L. Klimka.
Po pietų vyresnieji prigult eidavo, nes naktį bažnyčioje buvo praleidę, o jaunimas pavakare eidavo lalauti. Etnologas aiškina, kad lalautojai – tai jauni vaikinukai, kurie lankydavo kaimynus su dainomis, giesmėmis.
„Pirmiausia lalautojai aplankydavo tas sodybas, kur jaunų merginų būdavo, tai pirmiausia šeimininkus pagarbindavo, o paskui merginoms palinkėjimus dainuodavo. Tada prasiverdavo langas ir koks sūris iškrisdavo į jų krepšį, būtinai margučių duodavo – tada vaikinai išrinkdavo margučių karalienę. Didelė garbė buvo būti išrinkta karaliene.
Taip lalautojai apeidavo visą kaimą – pasidarydavo vėlus metas, krepšiai pasunkėdavo. Grobį jaunuoliai pasidalindavo, margučius pasilikdavo daužynėms ir ridynėms“, – pasakoja L. Klimka.
Sūpuoklės ir žaidimai
Antra Velykų diena, sako etnologas, būdavo jaunimo bendravimo diena. Jie statydavo sūpuokles ir vaikinai supdavo merginas. Buvo sakoma, kad kuo aukščiau išsisupsi, tuo javai aukštesni ir linai ilgesni augs.
„Mitologai mano, kad, kai supiesi, atrodo, kad žemė supasi. Reikia įsūpuoti žemę, kad ji augtų, tvirtėtų, bręstų ir brandintų derlių. Tai yra žemės žadinimas, ją reikia kaip kūdikį išauginti“ ,– sako L. Klimka.
Dar vienas paprotys, primena jis, kur pas mus išnyko, bet pas kaimynus dar gyvas, yra laistymasis vandeniu, prasidėjęs nuo rankų plovimo.
„Mikalojus Katkus rašo, kad samdiniai ateidavo savo šeimininkams rankų nuplauti. Samdiniai po to būdavo apdovanojami visokiais skanumynais nuo Velykinio stalo vaišių. Taip ir praeidavo antroji Velykų diena“, – sako L. Klimka.
Žmonės, pastebi etnologas, nedirbdavo ir trečią Velykų dieną, nes tai buvo laikoma ledų diena.
„Buvo sakoma, kad, jei dirbsi trečią Velykų dieną, ledai iškapos pasėlius. Žmonės šią dieną eidavo prie kaimo kryžių pagiedoti. Apskritai visos Velykos būdavo bendravimo, šeimos ir bendruomenės konsolidavimo šventė“, – pasakoja L. Klimka.
