Mickevičius skatino pilietinį patriotizmą, kurį mūsiškiai pavertė tautiniu

Lietuviško ar LDK-iško, t.y. pilietinio patriotizmo ar tautinio patriotizmo? Nemanau, kad reikia painioti, nors dabar ypač madingos įsigalinčios tendencijos vadinti viską sujaukiant - "pilietinė tauta", "Lietuvos tauta" ir pan.
Visi tuometiniai moderniosios lietuvių tautos kūrėjai mokėjo ir lenkiškai ir rusiškai. Kaip kad lenkų tautinio atgimimo vadovai Poznanėje mokėjo vokiškai, o Vilniuje ar gudijoje rusiškai.

Dėl "lenkakalbės" Vilnijos. Nepasiduokite LLRA propagandai. Duguma ten gyvenančių žmonių yra "čionykščiai", arba "tuteišiai", kaip jie save be jokio įsižeidimo vadina. LLRA vykdomas presingas tai daliai žmonių, yra suknista politika, beje, kažkodėl palaikoma Lenkijos. Nuvažiuokite į Turgelius, Jašiūnus, Šalčininkus - ir įsitikinsite - LLRA ten visagalė.

w w w.tautairtevyne.lt

Mickevičius su jo romantizmu labai prisidėjo prie lietuviško patriotizmo skatinimo, nepamirškite, kad tuomet visas lietuvių elitas( Basanavičius, Kudirka ir kt. puikiai mokėjo lenkų kalbą

POW sukilimas buvo inspiruojamas Lenkijos endekų - be paramos iš "šalies", be "stzelcų podniemenskų", keliolika žmonių nebūtų turėję jokių galimybių nuversti lietuvišką valdžią. O kad lietuvių tapimas modernia tauta buo vėlyvas, aš tą ir teigiu, pasitelkdamas Kudirkos ar Pūtvinskio pvz.
Beje, šis tautinis judėjimas buvo labai sudėtingas, kadangi daliai lietuvių reikėjo atsisakyti buvimo "lenku", kitai daliai buvomo "rusu" ar "gudu".
Tas vyksmas vyksta ir dabar. Mano firmoj yra vairuotojas, kilęs iš Trobų kaimo (nebeegzistuojančio), dabartinės Gudijos teritorijoje. Dabar jis kalba "paprastai", kaip jis pats sako, nors pats sakė, kad jo "babulia" su "dedulia" kalbėjo lietuviškai. Vat taip vat.
Ir kad koks bebūtų tarpukaris - tuometinė Lietuva suformavo modernią, lietuviškai kalbančią lietuvių tautą. Ir tik dėl tarpukario Lietuvos mes tebeesame kaip tauta. Pavyzdys - su kokiom problemom susiduria rusinta ir teberusinama Gudija ir Ukraina, kurie neturėjo savo tautinių valstybių ir neturėjo galimybių susiformuoti kaip atskiroms tautoms.

Kulvietis ir Mažvydas buvo išvytas iš tuometinės LDK. Plačiau: "Evangelikų bažnyčios Lietuvoje".
Matau, jūs tieiog nesuprantate problemos - lietuviai yra "kalbos" tauta, dingsta kalba, dingsta tauta. Mes ne žydai ir ne airiai, kurie yra radę kitokias savo tapatybės išlaikymo galimybes. Taip kad šiuo atveju kalba - yra mūsų tautos ir tuo pačiu kultūros pagrindas, o ne kažkoks mistinis Bumblausko labai mylimas imperinis LDK palikimas. Tebūnie tai siauras, etninis, primityvus mąstymas.
Kodėl manote, kad Lietuvos nebūtų be lietuvių? Kas yra Lietuva? Teritorinis, kultūrinis, religinis, kalbinis apibrėžtumas? Kas?
Va vėl rašote apie klumpes ir cepelinus - o aš akcentuoju Donelaitį, Mažvydą, Daukantą t.t. - jų kultūrinį palikimą - mes juos turime, ne tik klumpes ir cepelinus. Nesuprimityvinkite ir nenuvertinkite lietuvių tautos. O iš Mickevičiaus lietuvių kalbai ir tuo pačiu kultūrai - tiek pat naudos kaip ir iš Bairono.
Kultūrinė provincija su latgaliais, gudais - absoliutus nusvaigimas. Nuvažiuokite į Latgalą ir pažiūrėkite, kas ten darosi, paklauskite, kiek latgalių ar gudų save suvokia kaip vientisą kultūrinį darinį kartu su lietuviais ir lenkais katalikais? Nepristatykite norimo už esamą.
Aš suprantu, kad taip propaguojama "politinė tauta" yra labai jums patraukli, tačiau lietuvių tautai ji yra pražūtinga. Kaip ir minėjau - lietuviai yra "kalbos" tauta. Pats tai pagrindėte pavyzdžiais iš mažosios Lietuvos - praradę kalbą, mažlietuviai prarado ir tautybę - jie tapo vokiečiais, lenkais ir pan. O tokie , jūsų nuvertinti "primityvai", kaip Vydūnas bandė situaciją gelbėti. Jei ne šie žmonės, kai kurių komentatorių vadinami "siurais" ir primityviais , rusų agentais ir t.t., mes čia nebekalbėtume lietuviškai - natūralu - Mažvydas, Donelaitis, Daukantas mums nebebūtų jokia vertybė - galbūt tik mokslinio tyrimo objektai - kaip dabar prūsai. O lietuvių kalba, ką, tikiuosi, žinote ,yra daug archaiškesnė ir mums, lietuviams, turėtų būti žymiai vertingesnė nei lenkų. Mes turėtume rūpintis mūsų tautiečiais Gudijoje ir Lenkijoje, intensyviai išlaikant ten lietuvybę. Beje lenkai didžiulius pinigus skiria kresų išlaikymui, tad lietuviams reikėtų iš lenkų to pasimokyti.
Kas iš čia rašančių, ką nors žino apie Zietelos prarastą salą, Pelesos, Seinijos problemas? Aišku, kai lietuvių tauta, kaip savitos kalbos išlaikytoja nėra vertybė - nebelieka apie ką kalbėti.

1. Bretkūnas nebuvo išvarytas iš LDK, nes jis gimė netoli Frydlando sulietuvėjusių prūsų šeimoje (taip, taip - paradoksalu, bet faktas: iki pat XVI amžiaus vidurio prūsų kalbos plotas mažėjo vakaruose vokiečių kalbos naudai, pietuose - lenkų kalbos naudai ir šiaurės rytuose - LIETUVIŲ kalbos naudai. Tik vėlesniais laikais, visiškai sunykus prųsų kalbai, pradėjo vokietėti ir lietuviškai bei lenkiškai kalbantys prūsų palikuonys).
2. Nebuvo išvaryti iš Lietuvos ir Kulvietis, Rapolionis ir kiti to meto lietuvių šviesuoliai. Tiesiog ir tada, ir dabar intelektualai ieškojo ir ieško tinkamesnės vietos savo kūrybiniam potencialui realizuoti. Taip, Karaliaučiaus intelektualinis gyvenimas buvo daug intensyvesnis negu Vilniuje, o Prūsijos valdovas geriau suprato kultūros svarbą. Tikiuosi, nemanai, kad išvardintus veikėjus iš Vilniaus "išvarė lenkai"?
3. Sakai, nereikia maišyti lietuvių ir LDK? Tipiškas siaurai etniško mąstymo pavyzdys. Lietuva yra platesnė sąvoka negu "lietuviai" ir "lietuvių kalba". Taip, be jų Lietuvos nebūtų, bet į Lietuvos sąvoką įeina , be kitko, ir lenkų kalba XVI - XX a. pr. sukurta Lietuvos kultūra (literatūra, teatras, filisofija ir t.t.). Kitaip turėtume tik klumpes ir cepelinus. Lietuvą sudaro ne tik Žemaitija, Aukštaitija,Dzūkija, Suvalkija ir Mažoji Lietuva, bet ir lenkakalbė Vilnija. Jei manome , kad tai svetimkūnis, tada pakuokime čemodanus ir važiuokime ten, iš kur į Vilnių suvažiavo mūsų tėvai. Vietiniai lenkai neatvažiavo iš Lenkijos - jie yra Mindaugo - Vytauto (ir vėlesnių) laikų vietos lietuvių palikuonys, dėl tam tikrų istorinių ir kultūrinių aplinkybių pakeitę kalbą, o vėliau - ir tautybę (tiesiog lenkų tautinis atgimimas prasidėjo maždaug šimtmečiu anksčiau, negu lietuvių).
4. POW sukilima rengė ne kas kitas, o patys Lietuvos karininkai ir valdininkai. Tai tik parodo, kad ir XX a. pradžioje lietuvių tapatybė dar nebuvo nusistovėjusi: vieni laikė save tiesiog lietuviais, o kiti - lietuviais kaip bendro Lietuvos ir Lenkijos politinio organizmo sudetine dalimi. Gaila, kad nebuvo rastas konsensusas šiuo klausimu.
5. Lyginti lietuvių santykius su lenkais su mūsų santykiais su vokiečiais ir rusais - nekorektiška. Vokiečiai ir rusai (ypač pastarieji) mums yra svetimas, išorinis pasaulis, o kartu su lenkais, Latvijos latgaliais ir vakarų gudais-katalikais mes sudarome savitą Europos kutūrinę provinciją.
Taigi.

Aha. Ir dar 6. Dievas sutvėrė lenkus, kad lietuviams kraują gadintų (ypač nenormaliems).

1. ir kas kad buvo istorinė LDK sostinė? LDK senai nebebuvo. Iš LDK XX a pradžioje tebuvo likę prisiminimai. Pilsudskis norėjo atkurti valstybę, bet lietuviai neprisidėjo. Apskritai net tų lietuvių Vilniuje tebuvo vos 2 proc. Tai teisūs buvo lenkai, kurių Vilniuje ir Vilnijoje buvo dauguma, ir kurie nedviprasmiškai norėjo ir dėjo pastangas prisijungti prie Lenkijos. Jie taip pat turėjo apsiprendimo teisę.
dėl 2 punkto sutinku.

"be Rydz Smigly ir Pilsudskio, siandien vograutum rusiskai. Paprasta ir aisku. "
Ar ne tiek pat pagrįstai galima sakyti, kad "be Rusijos ir bolševikų, šiandien vograutum lenkiškai"? Jeigu lenkai būtų įgyvendinę savo svajones, tai vograutume lenkiškai, juk atkuriant Lietuvą Kaunas kalbiniu požiūriu nelabai skyrėsi nuo Vilniaus, ar Garliava nuo Nemenčinės? (žr. čia pat straipsnį "Lietuvių kalba Kauno krautuvėse"). Tiek lenkai teik rusai buvo lietuvybės priešai, Lietuvai leido išlaviruoti tik tam tikra pusiausvyra tarp jų.