Turbūt mes naudojamės visiškai skirtingais istorijos šaltiniais. Pagal manuosius dėl Vilniaus lietuviai ne konfliktavo, o derėjosi Suvalkuose kad ir nelabai sėkmingai, bet taikiai. Karinis konfliktas prasidėjo nuo Želigovskio įsiveržimo, kurį net oficiali Lenkijos valdžia laikė maištu (nuoširdžiai ar nenuoširdžiai - čia jau kitas klausimas). Klaipėdos kraštą nuo Prūsijos-Vokietijos atplėšė ne Lietuva, o Antantė, įvedusi Klaipėdoje bendrą prancūzų ir japonų (!) administravimą-kondominiumą. Kadangi tiems svetimšaliams tas kraštas buvo reikalingas kaip kiaulei vargonai, o pralaimėto karo suirutėje vokiečiams tada ne Klaipėda rūpėjo, tad Lietuvai gauti priėjimą prie jūros buvo tiesiog gyvybiškai būtina. Kodėl kitiems žiotis į lietuvių gyvenamas žemes yra moralu, o lietuviams - jau per didelis godumas? Kas gi tada jau taip objektyviai skaičiavo tas tautines daugumas ar mažumas - juk visos statistikos buvo iškraipomos?

rašote apie Lietuvą "priešiškoje lenkų, vokiečių ir rusų apsuptyje" -- 1940 m Lietuva su SSSR turėjo "didžiausio draugiškumo sutartį" (taip rašė ir to meto Lietuvos valdžios tautinykai Šapokos istorijoje). Kas, jei ne Lietuvos kariuomenės vadai pirmieji pasitiko SSSR dalinius su gėlytėmis ir maršais? Lyginti šiuo atveju Lietuvą su to meto Prancūzija ar Čekoslovakija neįmanoma iš principo. Aršus priešiškumas Lenkijai tai viso labo karinė propaganda iš noro įsiteikti "draugams" Hitleriui/Goebelsui (vokiečiams) ir Stalinui (rusams), kurie savo šalių bėdas kaltino Lenkiją, vis "ieškojo" dingsties "atkeršyti". Propagandos prieš Lenkiją paveldas - Goebelso/Stalino rankos iš kapų - nedaro Lietuvai nei garbės, nei padeda vystytis.

„... priešiškoje lenkų, vokiečių ir rusų apsuptyje...“. Čia ir buvo visa bėda, kad tuometinis Lietuvos elitas, pasidavęs Rusijos įtakai, lenkus laikė priešais. Estija, Latvija, Lietuva ir Lenkija bendromis jėgomis galėjo pastatyti dar tvirtesnę gynybinę liniją už Mannerheimo. Estija, Latvija ir Lenkija to norėjo. Tačiau be Lietuvos tai buvo neįgyvendinama. O tuometinis Lietuvos elitas supainiojo savo valstybės interesus su etnografija ir nusprendė, kad didžiausias priešas yra Lenkija, taip tapdamas aklu Maskvos įrankiu. Su J. Pilsudskiu galima buvo susitarti, jeigu būtų suvokiama, kad tiek Lietuvos, tiek Lenkijos pagrindinis priešas yra Rusija. Deja, tokio suvokimo tuometinis Lietuvos elitas stokojo.

Patys tą priešišką aplinką lietuviai ir susikūrė. Beprasmis konfliktas su Lenkija dėl Vilniaus. Dmovskis antras žmogus po Pilsudskio sutiko pripažinti Lietuvą, bet tik ten kur lietuviai sudaro daugumą. Bet ne Lietuvai reikėjo tų žemių kur lietuvių jau prieš 100 metų nebeliko įsivaizduodama kad pavyks atlietuvinti... Vokietija buvo likęs vienintelis sąjungininkas, pirmoji valstybė pripažinusi Lietuvą, bet va lietuviai užsimanė dalies Prūsijos - Mažosios Lietuvos, nors tie lietuvinkai išskyrus kelias dešimtis fanatikų prie Lietuvos net nenorėjo jungtis. Per daug buvo apžiota, o pyktis su kaimynais - neprotinga, tad gavosi kaip gavosi.

Kaltinti dabar kiekvienas gudrus, o pabandytum statyti kažką panašaus į Manercheimo gynybinę liniją priešiškoje lenkų, vokiečių ir rusų apsuptyje. Prancūzai ar čekai tada turėjo žymiai galingesnes karines pajėgas, žymiai didesnius resursus, žymiai senesnes pilietiškumo ir tautiškumo tradicijas, o žlugo praktiškai be pasipriešinimo per kelias dienas. Derėtų istorikui žinoti, kad vertinti praeitį iš dabarties pozicijų yra tiesiog nedora.

Bla, bla bla. Kur lietuviska Manerheimo linija?? Ka nuveike 1920-u didvyriai, iki to laikol uzgyvene ordinus ir titulus? Patys padejo likviduoti kariuomene arba ismove per upeliukus, slagbaumus ir pan. Rasyti memuaru. Pagarba tiems, kas pokaryje bent is dalies apgyne tautos garbe.

Gaila, kad "istorikas" nepateisino savo vardo - jis teigia, jog suprantatys komunizmo absurdiškumą lietuviai kažkur išgaravo praėjus vos 20 metų po Nepriklausomybės iškovojimo. Istorikui derėtų žinoti, kad bene milijonas nekomunistinių lietuvių ne kažkur išgaravo, o buvo nužudyta, išvežta į konclagerius, pabėgo į užsienius, dar 10 metų kovėsi ir žuvo miškuose. Ne ką mažesnė dalis lietuvių tyliai kentė okupacijos priespaudą, kažkiek prisitaikė prie jos, tačiau galingai palaikė Sąjūdį, vos tik atgijo viltis atsikratyti komunistinės blogio imperijos. Normalūs lenkai ne mažiau nukentėjo nuo komunizmo ir ne mažiau jo nekenčia, nei mes, tad nederėtų mums su jais konfliktuoti dėl praeities skriaudų. Geriau būtų stengtis palaikyti viens kitą kovoje prieš atgyjantį komunofašistinį Rusijos slibiną ir prieš didžiavalstybiškas ES senbuvių pretenzijas į diktatą.

1918 realią valdžią Baltijos šalyse turėjo Vokietijos kariuomenė. Nei latviai, nei lietuviai tada nekariavo. Tik 1918 pabaigoje - 1919 pradžioje besitraukiant Vokietijos kariuomei jai iš paskos žygiavo bolševikai. O remtis 1937 šaltiniu, tai tas pats kas remtis 1960 šaltiniu apibūdinanant TSRS rojų. Beje von der Golcą ties Cėsiais sumušo ne patys latviai, o Estijos kariuomenė.

Tikrai ne.

Dieve, kaip viskas sujaukta. Nebuvo vokiečiai nei latvių, nei lietuvių kariuomenių sudėtinė dalis, nors iš tikrųjų pirmajame kovų dėl Nepriklausomybės etape jie buvo pagrindinė karinė jėga, kuri kovojo su rusų bolševikais. Dabar dėl to, kad latviai neva prasčiau kovėsi dėl savo laisvės: Latvijos kariuomenė, pradėjusi kovas už Nepriklausomybę dar 1918.02.18, 1920 metais turėjo net 40.000 karių (mes - tik apie 14.000), kurie buvo geriau aprūpinti ir apmokyti ("Savanorių žygiai", 1 tomas, Kaunas, 1937). Žinoma, tai nesumenkina mūsų savanorių nuopelnų, tačiau kam skleisti pramanas.