Tragedija įvyksta tuomet, kai Rytai paneigia Vakarus: nuo barbarų iki sovietų. Tuomet vėl tarsi grįžtama į pradžią, prie griuvėsių, nes Rytų paneigimas neįsteigia jokio naujo politinio darinio. Barbarai ir sovietai tik subjaurojo Europą, ją išniekino ir sutrypė.
Hegelio neigimo neigimo principas niekur nėra toks akivaizdus, kaip istorijoje: istorija vystosi tik gebėdama pati save nuolatos neigti. Kaip kad Vakarai nuolatos neigdami Rytus sukuria vis naują imperiją, taip Rytai neigdami Vakarus sukuria dar vieną chaosą, dar vieną pasaulinę tragediją. Iš kurių paskutinė, pati baisiausia, žinoma, Sovietų Sąjunga. Sąjunga, po kurios joks pragaras neatrodo neįmanomas: stalinizmo nusikaltimai – šimtai milijonų nužudytų, nukankintų, įkalintų ir suluošintų žmonių – mums įtikinamai rodo, kaip toli gali žengti neigimas, kuriuo siekiama vien beatodairiško „atkirčio“ Vakarams.
Pati sovietinė V. Lenino „proletariato revoliucijos“ idėja kilo iš K. Marxo nesugebėjimo adekvačiai suvokti ekonomikos ir politikos santykio: jam atrodė neįmanoma politikos ir ekonomikos dialektika, todėl jis ryžosi atsisakyti politikos. Proletariato revoliucija reiškia būtent tai, kad politinė galia išskaidoma taip, kad jos nebelieka. Visos tolesnės V. Lenino haliucinacijos (imperializmas, buržuazija, visa valdžia Taryboms!) tebuvo bandymas maskuoti tikrąjį marksizmo siekį: sunaikinti politinę galią, kuri ideologijos pagalba iškreipia darbo santykius.
Daugumai naivių ir be abejonės kvailų kairiųjų ir dabar atrodo, kad buržuazijos imperializmą galima įveikti tik visos valdžios perdavimas Taryboms (iš tiesų yra atvirkščiai: imperializmas žūsta ekonominėje reguliacijoje, bet niekada nežūsta skaidant politinę galią, iš kurios jis kilo).
Aišku, dabartiniai socialistai svajoja apie savivaldą, kuri yra stipresnė už centralizuotą Vakarų valdžią (ES), nes įsivaizduoja, kad tai pagerins Lietuvos ekonomiką (oksimoronas). Jų infantiliose vizijose švyti nuostabus rytojus, kuriame didžiausiomis politinėmis problemomis tampa banalūs daugiabučio reikalai, nes anot jų, iš tiesų neegzistuoja jokios „didesnės“ problemos už tas, kurios patenka į jų gyvenamuosius pasaulius.
Toks žvilgsnis, kuomet matomas tik savo namo kietas, visuomet baigiasi vienodai: iš namo lieka griuvėsiai. Nes politikos niekuomet negali pakeisti jokia ekonominio administravimo sistema. Kuomet kažkas jums žada sunaikinti politinį išnaudojimą ir vietoje jo suteikti teisę patiems spręsti savo gyvenimo klausimus, neabejokite, kad tai bus dar vienas Rytų bandymas paneigti Vakarus. Arba Vakarų bandymas paneigti save pačius: tai akivaizdžiausia iš socializmo kilusios socialdemokratijos įsitvirtinime.
Socializmas, kaip bandymas atrasti pakaitalą politikai, pačia savo esme yra pirmas žingsnis į politinį nihilizmą. Iš socializmo išsivysčiusi ir Vakaruose puikiai pridygusi socialdemokratija, lygiai taip pat žada „suvienodinti“ visų teises, suteikti „vienodas“ galimybes ir t.t. Nors tikrasis socialdemokratijos tikslas yra visai ne suvienodinti teises, o jas neteisingai paskirstyti: visiškai atsisakius politikos, kiekvienas politinis subjektas yra neutralizuojamas politiškai (Skandinavijoje įmanoma viskas, išskyrus paskirų individų balsą, jei tai nėra „aukos“ siekis gauti papildomai teisių tildyti bet kurį, norintį tą auką „įžeisti“). Bet už tokį ne-buvimą žmogumi ekonomiškai sočiai pašeriama, atimant iš tų, kas uždirba daugiau ir atiduodant tai tiems, kas nieko neuždirba. Ir viskas tam, kad pati sistema gebėtų funkcionuoti, slėpdama savo totalitarinę neteisybę ir politinę impotenciją. Kitaip sakant, socialdemokratinis solidarumas yra paprasčiausia vagystė ir pati didžiausia neteisybė, kokia teoriškai įmanoma šiame Dievo pamirštame pasaulyje.
Tačiau primityvistinis socialistų žvilgsnis į politiką mums svarbus ne dėl to, kad rodo jų ribotumą ir naivumą. Mums svarbu suvokti, kodėl Vakarai per visą žmonijos istoriją yra nuolat paneigiami Rytų. Faktas, kad dabar tai vėl atrodo aktualu, perša mintį, jog iš istorijos visiškai nesimokoma. Sovietų Sąjunga – visiškai taip pat kaip dabartinė socialdemokratija – žadėjo neįgyvendinamą dalyką: valdžią atiduoti „liaudžiai“ ir leisti jai pačiai reguliuoti savo ekonominius darbo santykius. Visi žinom, kuo tai baigėsi: politinė galia atiteko J. Stalinui, o ekonomikoje viskas funkcionavo juodojoje rinkoje, blato pagalba.
Nes tik taip ir gali veikti bet koks totalitarizmas, nepajėgiantis išlaikyti politikos ir ekonomikos dialektikos. Jis visiškai uzurpuoja politinę galią, o ekonomiką palieka savieigai. Kitaip sakant, Rytai paneigia Vakarus, nes geba sukoncentruoti politinę galią į vienas rankas ir nugali vakarietišką politinės ekonomijos dialektiką, kurioje save gerais žmonėmis laikantys idiotai nori atsisakyti politinės galios apskritai.
Kad Kremlius siekia būtent „išskaidyti“ ES politinę galią, akivaizdu: kuriamas mitas apie grobuonišką Briuselį, apie imperialistinę Ameriką ir apie tai, kaip kiekviena ES šalis turi susigrąžinti savo teises. Šie, iš pažiūros nekenksmingi, politiniai siūlymai, iš tiesų yra tas pats marksizmas ir leninizmas, tik šiuolaikine forma. Tai tos pačios leninistinės haliucinacijos, kurios privedė visą pasaulį prie didžiausio pragaro – SSRS.
Žmogaus laisvė niekaip nenukenčia dėl to, kad Vakarai gali pasipriešinti Rytams, bet žmogus gali visiškai prarasti laisvę, jei atgimęs J. Stalinas, dabar, tiesa, vadinamas V. Putinu, sugebės įtikinti minias idiotų visame pasaulyje, kad kovoje už centralizuotos galios skaldymą.
Lietuva šiame kontekste atrodo, kaip adaptuotas, ne visai pilno proto vaikas, kuris ir sulaukęs 24 metų amžiaus, vis dar nedrįsta kovoti su jo tėvus kankinusiu ir žudžiusiu sadistu, negalėdamas patikėti, kad geroji skandinaviška socialdemokratija ir stalinizmas yra tik skirtingos tos pačios monetos pusės.
Pirmu atveju atsisakoma politikos ir ekonominiai interesai tampa politika: Skandinavijos šalyse žmogus gyvena tik tam, kad nuolatos gerintų savo komfortą, todėl pats gyvenimas yra visiškai sterilizuojamas, net vaikų auginimas kontroliuojamas griežtais įstatymais, žmogus sukaustomas dar griežčiau nei totilitarizme, neleidžiant jam nieko nuspręsti pačiam; o antruoju atveju atsisakoma ekonomikos, žmonėms leidžiant ekonomiškai gyventi, kaip jie nori, politiškai juos paverčiant vergais ir beteisiais.
Išnykusi politikos ir ekonomikos dialektika rodo ne tai, kad pavyko įveikti šią „įtampą“, o tik tai, kad viso labo pavyko sukeisi šiuos fenomenus vietomis: kuomet ekonomika tampa politika, gyvenama dėl ekonomikos, grindžiant tai politikos imitacija (tolerancijos ideologija, žmogaus teisės, demokratija ir bla bla bla), antru atveju paklūstama atsitiktiniams galią turinčio idioto norams. Tuomet nesvarbu nei politika, nei ekonomika. Būna bet kas, kaip Sovietų Sąjungoje ir dabartinėje Rusijoje.
Kremliui nerūpi ekonomika, nes Rusijos visuomenės idealas – paklusnumas sadistui, įsijautusiam į Visagalio vaidmenį. Nuo amžių amžinųjų rusai turi kam nors melstis ir bučiuoti kojas, nes kitaip nesijaučia esą tuo, kas jie yra, – vergais.
Ką tai sako Lietuvai? Tai primena, kad greitų pažadų, kaip greitų kreditų, dalintojai, vėliau atsiima su kaupu. Už skandinavišką politinį modelį vėliau mokama milžiniška egzistencinė kaina: žmonės, kurie jaučiasi tapę rinkos produktais, nustoja būti žmonėmis, todėl atsiduria demografinėje aklavietėje, o totalitarizme gyvenantieji žmonės nustoja jautęsi savo gyvenimų šeimininkais. Kaip visi dabartiniai lietuviški „paprasti žmonės“, kurie šventai tiki, kad J. Stalinas turi jais pasirūpinti, todėl meldžiasi V. Putinui, kad šis ateitų ir prisiimtų atsakomybę už jų varganus gyvenimus.
Žmogaus egzistencijos dialektika yra neišvengiamai tragiška: kaip sakė J-P. Satre‘as: „žmogus pasmerktas būti laisvas“. Nei pavergiamas ekonomikos, nei politikos: būnantis tarp jų, kaip sintezė. Nuolatos kovojantis su bet kokia vergystės forma, nesvarbu, ar tai skandinaviška socialdemokratija (LSDP) ar Kremliaus meilė (Rusijos okupacija).
Kremlius mums išrašė tikrai brangią sąskaitą už nesugebėjimą diena iš dienos neigti sovietinį stalinizmą: bausti už mažiausią SSRS garbinimą, už menkiausią „bet tada nors visi darbo turėjo“ lygio nesąmonę, griauti visus balvonus skersai ir išilgai, sukišti į kalėjimus visus „savi šaudė į savus“ autorius ir nebalsuoti už tuos, kas žada „išgelbėti nuo skurdo“, gelbėti mažutėlius. Tokie kliedesiai rodo, kad bus siekiama tik vieno: politinių įrankių pagalba vogti. Nes jokia dirbtina lygybė yra neįmanoma. Jokia dirbtinė apsauga nuo skurdo – taip pat. Politiškai įmanoma tik adekvačiai reguliuoti ekonomiką, o ne pasiėmus socialdemokratinį kastuvėlį žaisti „Vaikai, gyvenkime draugiškai“, kuomet visada ir be išimčių vagiama iš tų, kas daugiau stengiasi ir turi daugiau sugebėjimų.
Mes nesugebėjom teisingai įvertinti šių niekšybių, todėl ir vėl susiduriame su Rytų bandymu mus paneigti. Tiek išorėje, tiek viduje. Stalinizmas vėl bango mus paneigti kaip laisvus žmones, kurie kovoja dėl savo laisvės. Trumpiau, lietuvis vis dar yra fatališkas homo sovieticus, o ne egzistenciškai laisvas žmogus, kuris iš jo laisvę norinčius atimti šiukšles yra pasiryžęs sukišti į konteinerį.
