Tačiau praėjus vos kelioms dienoms gynybos ministras Sergejus Šoigu pasiūlė pakeisti amžių, nuo kurio Rusijos vyrai šaukiami atlikti privalomąją karo tarnybą. Siūlyta pakelti šaukiamų jaunuolių amžių nuo aštuoniolikos iki dvidešimt vienerių, o viršutinę šaukimo ribą padidinti nuo dvidešimt septynerių iki trisdešimties. Tai reikštų, kad jauni vyrai, įgiję bakalauro laipsnį, būtų pašaukti į kariuomenę, o parengti specialistai būtų ištraukti iš darbo rinkos, o jų įgūdžiai tarnaujant kariuomenėje sunyktų.
Tarp šių dviejų tikslų yra didelis neatitikimas. Jei vyrai kariauja ar masiškai emigruoja, užuot auginę vaikus, iš kur atsiras vaikai? Poveikis darbo rinkai taip pat bus stiprus: šaukimas tokiame produktyviame amžiuje išstumia darbo jėgą iš ekonomikos, kuri iki 2030 m. (palyginti su 2020 m.) dėl objektyvių demografinių rodiklių turėtų ir taip prarasti 3–4 mln. žmonių.
Dirbantys gyventojai taip pat praranda tuos, kurie jau išvyko ar dar išvyks iš šalies, reaguodami į intensyvų gyvenimo militarizavimą, jau nekalbant apie tuos, kurie yra mobilizuojami, žuvo ar suluošinti kovoje. Tai tęsis tol, kol tęsis karas.
Kartu tai sukurs didelį darbo jėgos deficitą ir gausybę demografinių problemų ir dar labiau padidins neigiamą gimstamumo dinamiką Rusijoje, kuri vyrauja jau nuo 2016–2017 m. Darbingo amžiaus gyventojų skaičiaus mažėjimas taps chronišku, o „žmonių išsaugojimas“, apie kurį Putinas kalbėjo ilgus metus, nebus pasiektas.
Kai kurios objektyvios Rusijos demografinių problemų priežastys atspindi istorinę dinamiką: vaisingo amžiaus moterų skaičius mažėja, o vidutinis moterų amžius, kai pirmą kartą susilaukiama vaikų, nuolat auga. Tai yra normali tendencija modernizuotose, miesto ir geriau išsilavinusiose populiacijose.
Taip pat yra trumpalaikių ir vidutinės trukmės veiksnių (kurie taip pat gali turėti ilgalaikių pasekmių). COVID-19 pandemija ir karas Ukrainoje sukūrė itin didelį netikrumo dėl ateities foną. Tai pakeitė šeimos planavimą: dalis žmonių nusprendžia neturėti vaikų arba atideda šeimos kūrimą ar kito vaiko gimimą psichologiškai ir finansiškai stabilesniems laikams. Gyvenimo militarizacija Rusijoje taip pat neskatina žmonių pildyti savo šeimas, išskyrus tuos, kurie laiko savo pareiga aprūpinti tėvynę patrankų mėsa būsimiems karams.
2022-ųjų rugsėjį ir spalį į kariuomenę mobilizuotų 300 000 vyrų karinės tarnybos metai reikš 25 000 gimimų mažiau, apskaičiavo Rusijos Demografijos institutas. Tai nėra didžiulis skaičius, tačiau dėl emigracijos, ilgalaikio gimstamumo mažėjimo ir galimo mobilizacijos amžiaus ilgėjimo jis gali smarkiai išaugti.
Rusijos įstatymų leidėjai taip pat siekia padidinti gimstamumą. Susirūpinę dėl sumažėjusios būsimų karių gamybos savo įsivaizduojamai imperijai, įstatymų leidėjai, remiami dvasininkų, svarsto galimybę iš dalies uždrausti abortus. Tačiau Rusija beveik baigė „trečiąjį demografinį perėjimą“, kai dauguma gyventojų įgyja galimybę patys reguliuoti gimstamumą. Abortai šalyje nebėra paplitę taip, kaip anksčiau.
Matome reiškinį, su kuriuo Rusija susidūrė ne kartą: banga po bangos karų ir represijų, kurios eikvoja žmogiškuosius išteklius. Geriausias būdas skatinti didesnį gimstamumą – sudaryti sąlygas stabiliam, nuspėjamam, taikiam ir saugiam gyvenimui, įskaitant jaunus vyrus, saugius nuo kariuomenės gniaužtų.
Iki 2022 m. Rusija buvo laikoma rinkos ekonomika su vidutinio lygio pajamomis, nors tos pajamos nebuvo paskirstytos tolygiai, o tai paskatino švietimo ekonomikos ekspertams nerimą keliančią tendenciją: jaunuoliai, kurių šeimos negali sau leisti studijų universitete, pradėjo atsisakyti aukštojo mokslo. Pirmenybę imta teikti viduriniam profesiniam mokymui, kuris leidžia jiems greičiau įsilieti į darbo rinką.
Greičiausiai Kremliaus patvirtintas siūlymas pakeisti šaukimo amžių į dvidešimt vienerių metų bus dvigubas smūgis darbo rinkai ir ekonomikai: aukštos kvalifikacijos universitetų absolventai negalės patekti į darbo rinką, bet pateks į kariuomenę ir praras savo kvalifikaciją, o jaunuoliai, turintys profesinį išsilavinimą, jau esantys darbo rinkoje, bus išplėšti iš ekonomikos. Būtų klaidinga manyti, kad tai neturės įtakos kokybiniams ir kiekybiniams Rusijos BVP, namų ūkių pajamų ir žmogiškojo kapitalo kokybės rodikliams.
Iš esmės namuose vyksta antrasis karas: karas prieš žmones, visuomenę. O šalies militarizacija sukuria visas sąlygas sumažinti ne tik ekonomikos, bet ir visos visuomenės kokybę. Nors didelio masto nedarbo Rusijoje nesitikima, taip yra tik todėl, kad ekonomika susidurs su aukštos ir žemos kvalifikacijos darbo jėgos deficitu.
Putinas paragino ginkluotąsias pajėgas nesidrovėti prašyti didesnio finansavimo, o tai taip pat turi įtakos žmogiškojo kapitalo kokybei. Išlaidos kariuomenei ir saugumui yra „neproduktyvios išlaidos“, tai reiškia, kad jos nepagerina gyvenimo kokybės. Tai yra antižmogiška visomis prasmėmis.
Tuo tarpu produktyvių išlaidų dalis (visų pirma, švietimui ir sveikatos apsaugai) geriausiu atveju stagnuoja ir negali konkuruoti su neproduktyviomis išlaidomis, kurioms karinė-policinė valstybė teikia pirmenybę. Be to, sunku įvertinti realius išlaidų kariuomenei ir gynybai mastą (įskaitant ir valstybės gynybą nuo savo piliečių): 2023 metų biudžete įslaptinta apie 23 proc. jo dalies.
Kita tendencija, pasak Rusijos Tęstinio mokymosi ekonomikos centro direktorės Tatjanos Klyachko, yra ta, kad vidutinis dirbančių gyventojų išsilavinimo metų skaičius Rusijoje geriausiu atveju stagnuoja, o blogiausiu – mažėja. Tai atspindi ir tai, kad jaunimas nori greitai įsilieti į darbo rinką ir pradėti užsidirbti. Gero išsilavinimo vertė smunka. Valstybei šiandien daug svarbesnis įgūdis yra greitai surinkti ir išardyti Kalašnikovo šautuvą.
Autoritariniai režimai nori atsikratyti kokybiško ir pasauliniu mastu konkurencingo švietimo. Karas tik paspartino politinius valymus Rusijos švietimo įstaigose. Neaišku, kiek jaunų žmonių, turinčių mokslo ir technologijų laipsnius, paliko Rusiją. Tačiau net trumparegė valstybė pastebėjo, kad abiturientų, planuojančių laikyti vieningą valstybinį fizikos ir informacijos mokslų egzaminą, skaičius sumažėjo.
Kokybiškas, modernus išsilavinimas užaugina šiuolaikiškus, mąstančius žmones, o mąstantys žmonės nėra pasiruošę eiti ir kovoti už klaidingus idealus. Išsilavinę asmenys yra savarankiški asmenys, taip pat ir ekonomiškai. Militarizuotai valstybei nepriklausomų žmonių nereikia. Reikia žmonių, kurie uoliai vykdo įsakymus.
Viena pagrindinių šiandienos Rusijos visuomenės problemų yra ta, kad septyniasdešimtmečių Rusijos lyderių karta už jaunus žmones sprendžia, kaip jie gyvens ir už ką mirs.
