Turbūt retas nėra girdėjęs apie jau ne vieną dešimtmetį Lietuvoje vykdomas profilaktines vėžio patikros programas. Vis dėlto medikai ir politikai kraipo galvomis, kad dalyvavimas jose nėra pakankamas.
To kaina – ne tik labiau pažengusi liga ar net mirtis, bet ir didesnės išlaidos gydymui. Krūties vėžio patikra moterims nėra išimtis – skelbiama, kad dalyvavimas programoje nėra pakankamas.
Per metus krūties vėžiu Lietuvoje suserga 2 tūkst. moterų. Apie penki šimtai dėl krūties vėžio miršta. Vėžio registro duomenimis, iš viso šiuo metu krūties vėžiu serga 22 tūkst. moterų.
„Viena analogija, kuri padaro įspūdį, tai kai Lietuvoje autoavarijose žūsta šimtasis dvidešimt žmonių per metus. Čia – keturis kartus daugiau. Ir jeigu pažiūrėtume socialinę reklamą, tikrai mes daugiau dėmesio skiriame eismo saugumui, atitvarams.
Nežinau, kiek milijardų dedama į kelių infrastruktūrą. Miršta šimtas žmonių. Kiek mes dedame į krūties vėžį? Į gydymą tikrai dedame, bet į prevenciją?“ – šią savaitę Seime surengtoje konferencijoje tiesiai šviesiai klausė Nacionalinio vėžio centro vadovas prof. Valdas Pečeliūnas.
Išgyvenamumo skirtumai stulbina
Šiuo metu, išplėtus amžiaus intervalą, nemokamai pagal krūties vėžio patikros programą pasitikrinti gali 45–74 metų moterys. Tačiau tą padaro tik pusė tikslinės amžiaus grupės moterų. Nors dalis jų delsia tikrintis dėl baimės arba numoja ranka, nes nejaučia simptomų, gydytojas ant stalo deda labai iškalbingus skaičius.
Jo aiškinimu, pirmą vėžio stadiją nuo ketvirtos stadijos gali skirti keli metai, tad būtent reguliarus tikrinimasis gali padėti aptikti ligą laiku.
„Kitaip sakant, vėžio faktas jau yra. Eina laikas, stadija tampa antra, trečia, ketvirta. Jeigu į tą tarpą atsiranda patikrinimas, turime antrą, pirmą, nulinę stadiją.
Jeigu patikrinimas neįvyksta, atsiranda simptomai: pradeda skaudėti, atsiranda guzas, sutrinka kažkokių organų veikla, lūžta kaulai. Ketvirta stadija. (...) Ko mes bijome? Mes turėtume bijoti ketvirtos stadijos, išplitimo, nes faktas jau įvyko“, – kalbėjo NVC vadovas.
Pasak jo, išgyvenamumo skirtumai sergant pirma ir vėlesnėmis krūties vėžio stadijomis akivaizdūs. „Ką reiškia ankstyva stadija? Išgyvenamumas – 100 proc. penkerių metų laikotarpiu, dešimties metų – irgi panašiai. Tai yra, nesiskiria nuo kitų bendraamžių, kurie neserga vėžiu. Antra stadija – puikiai, 90 procentų. Šiek tiek prasčiau, bet absoliučiai puikiai.
Trečia stadija – lokaliai išplitęs, bet nėra metastazių. Šiais laikais, matote, rezultatai tikrai geri – nuo daugiau nei 30 proc. turime pakilimą iki 70 proc., dvigubai pagerėjo nuo 2001 metų. Bet 70 proc. – jau ne šimtas.
Ketvirta stadija – kreivė visiškai apačioje, penkerių metų išgyvenamumas siekia apie 20 proc. Ir skirtumas tarp šitų dalykų yra ankstyvoji diagnostika. Tai yra didžiulė nauda – ir mirštamumo mažėjimas, ir, kas labai svarbu, mažiau toksiško gydymo“, – aiškino V. Pečeliūnas.
Vėlyvos vėžio diagnozės kaina – milžiniška
Jis palietė ir ekonominę ligos pusę – susirgusi pirmos stadijos vėžiu moteris iš darbo rinkos dažniausiai iškrenta tik trumpam laikui:
„Ir ji grįžta į gyvenimą, ne į ligoninę. Tos, kurios turi ketvirtą stadiją, tikrai labai maža dalis galėtų dirbti toliau. (...) Ketvirtoje stadijoje turi gydytis ir gydytis. (...)
Kuo didesnė stadija, tuo daugiau reikia gydymo, tuo gydymas intensyvesnis. Tas atitinkamai brangu. Bet kas yra svarbiausia? Gyvenimo kokybė. Žmogui, kuriam reikia daug gydymo, jo gyvenimo kokybė labai prasta.“
Pasak V. Pečeliūno, lyginant pirmos ir ketvirtos vėžio stadijos gydymą, Europos mastu gydymo išlaidų skirtumas siektų 50–100 tūkst. eurų.
Vertinant kokybiškus gyvenimo metus, pasak pranešėjo, Lietuvoje ši vertė, prilyginama trims BVP vienam gyventojui dydžiams, siekia apie 90 tūkst. eurų.
„Ir tas rodiklis kinta. Nepretenduoju į visišką tikslumą, bet ką reiškia dešimt kokybiškų gyvenimo metų? Arti milijono. Žiūrint iš farmakoekonominės analizės pusės, skirtumą, kai moteris pasitikrina ir jai nustatoma pirma stadija, nelaukiant penkerių metų, ir kai nustatome jau ketvirtą stadiją, būtų galima įvertinti puse milijono, galbūt daugiau“, – iškalbingus skaičius pateikė gydytojas.
Bent kartą tikrinosi dėl vėžio, kada – neaišku
Nors viešai teigiama, kad dėl krūties vėžio nepasitikrina apie pusė moterų, „Baltijos tyrimai“ vadovė dr. Rasa Ališauskienė pristatė visai kitokius kovą vykdytos apklausos rezultatus. Ji atskleidė, kad 83 proc. 45–74 metų amžiaus moterų teigė bent kartą pasinaudojusios nemokama patikra. Tačiau pranešėja sutiko, kad tokie duomenys išties neatspindi realios situacijos.
Pasak jos, visų pirma nėra aišku, kada šios moterys yra pasitikrinusios – galbūt tai buvo tik prieš 15–20 metų. Tuo metu programoje sudalyvauti moterys kviečiamos kas dvejus metus.
„Turbūt kitą kartą reikėtų klausti, kada tikrinosi paskutinį kartą, kad žinotume, kaip dažnai, (...) apskritai, ar žino, kad tai yra kas dveji metai. Galbūt galvoja, kad vieną kartą pasitikrinau ir viskas. Tai svarbus aspektas“, – pristatė ji.
„Ko mes bijome? Mes turėtume bijoti ketvirtos stadijos, išplitimo, nes faktas jau įvyko“, – pabrėžė V. Pečeliūnas.
Tuo metu 14 proc. apklaustųjų atsakė, kad tikrinusios nėra nė karto. „Tai yra gyvi žmonės, ne plikas skaičius. Taigi praktiškai daugiau negu viena iš dešimties nėra niekada gyvenime tikrinusis“, – pabrėžė R. Ališauskienė.
Plačiau aptardama duomenis ji pasakojo, kad tikrinimosi dėl vėžio dažnis arba pats noras tikrintis tiesiogiai susijęs su moterų išsilavinimu, materialinėmis galimybėmis ir gyvenimo būdu:
„Tyrimo metu išskirtos dvi amžiaus grupės – nuo 45 iki 59 m. ir nuo 60 iki 74 m. ir jų elgesys beveik nesiskiria. Tai reiškia, kad šiuo atveju tiek jaunesnės, tiek vyresnės moterys elgiasi panašiai, o didžiausią įtaką vis tik turi išsimokslinimas.
Taip yra greičiausiai dėl to, kad mažesnio išsilavinimo žmonės apskritai yra mažiau informuoti apie įvairias prevencines programas ir juos sunkiau pasiekia reikalinga informacija.“
Kodėl moterys vengia krūties vėžio patikros?
Niekada nesinaudojusios patikros programa moterys įvardijo kelias priežastis, viena iš jų – ir paprasčiausia baimė tikrintis.
„Jų motyvai yra universali tarptautinė problema. (...) Pirmiausia galima išskirti racionalius motyvus, kai moterys teigia nežinančios, kad tokia programa išvis egzistuoja, arba joms tiesiog nepakanka informacijos. Net ir gavus kvietimą, joms lieka neaišku, kaip toliau elgtis. Ši visuomenės dalis yra lengviausiai paveikiama. (...)
Antrasis aspektas yra daugiau emocinis, paremtas baime išgirsti nepalankius rezultatus arba klaidingu įsitikinimu, kad jei jautiesi sveika, tai ir tikrintis nereikia. Tai yra savotiškas atsikalbinėjimas, prie kurio prisideda gėda ar nejaukumo jausmas dėl procedūros intymumo. (...)
Trečiasis aspektas yra elgesinis ir materialus, susijęs su galimybių trūkumu nuvykti iki gydymo įstaigos, o tai ypač aktualu atokesnių vietovių gyventojoms, kurios neturi transporto, kam palikti vaikų arba pasitikrinti neleidžia materialinės sąlygos“, – vardijo R. Ališauskienė.
Pasak jos, jei šis infrastruktūros klausimas gana lengvai išsprendžiamas – tuo turėtų pasirūpinti savivaldybės, paties nusiteikimo taip lengvai nepakeisi.
„Sunkiausias išlieka psichologinis ir emocinis aspektas, nes mes galime informuoti, galime duoti autobusą, bet jei moteris į jį nelips, per prievartą jos niekas neįkels. Tai ir yra sunkiausia užduotis“, – konstatavo ji.
Kai kurioms moterims patikros nepataria šeimos gydytojai
Pasak jos, mažiau pasiturinčios ir mažesnėse vietovėse gyvenančios moterys dažniau pažymėjo, kad svarbios būtent materialinės sąlygos arba tiesiog nėra technologinių galimybių nuvykti į patikrą: „Tuo metu miestuose ir didmiesčiuose dažniau minimi psichologiniai bei emociniai aspektai – nepasitikėjimas, blogo rezultato baimė, gėda ir nejaukumas, todėl apie tai reikėtų kalbėti garsiau.“
„Antrasis aspektas yra daugiau emocinis, paremtas baime išgirsti nepalankius rezultatus arba klaidingu įsitikinimu, kad jei jautiesi sveika, tai ir tikrintis nereikia“, – motyvus, kodėl moterys nesitikrina, vardijo R. Ališauskienė.
Pranešėjos teigimu, kitas įdomus momentas, išryškėjęs apklausoje, tai, kad dalis moterų nurodė, jog šeimos gydytojas nepatarė dalyvauti patikroje:
„Sunku pasakyti, kodėl taip yra – ar pats medikas nusistatęs prieš, ar žmogus turi tam tikrų kontraindikacijų. Kadangi tai gana dažnas nesitikrinusių moterų atsakymas, būtų svarbu giliau pasižiūrėti, kodėl taip nutinka.“
Tuo metu niekada nesityrusių moterų paklausus, ar ateityje jos ketina pasinaudoti nemokama krūties vėžio patikra, apie 19 proc. atsakė „tikrai taip“, 39 proc. – „greičiau taip“.
„Tas sudaro kiek daugiau nei pusę respondentų. Tačiau kas ketvirta iš nesitikrinusių moterų neketina tikrintis ir ateityje, o tai jau rodo principinį nenorą ir vidinį nusistatymą, o ne galimybių trūkumą“, – konstatavo ji.
Kalbėdama apie informacijos pasiekiamumą regionuose, R. Ališauskienė atkreipė dėmesį, kad vyresnė auditorija negyvena internete, socialiniuose tinkluose ir nebūna jų informaciniame burbule:
„Mažesniuose miesteliuose vis dar labai svarbi priemonė išlieka tradiciniai, spausdinti vietos laikraščiai. (...) Kol mes patys užsidarome savo komunikaciniame burbule, tikslinę auditoriją informacija pasiekia senais, tradiciniais būdais.“
Psichologė: vėžio baimę reikia ne neigti, o suprasti
Nacionalinio vėžio centro psichologė Dovilė Karečkaitė pabrėžė, kad šiuo atveju baimės yra skirstomos į tris kategorijas. „Pirmoji – bendrinė vėžio baimė, kylanti iš skaudžios asmeninės patirties, kai moteris aplinkoje jau yra mačiusi sunkią artimųjų ligos eigą ar netektis.
Šį jausmą maitina visuomenės stigmos, dėl kurių vėžys vis dar tapatinamas su mirties nuosprendžiu, o patikra vertinama ne kaip saugumo priemonė, o kaip susidūrimas su didžiausiu siaubu.
Pasak jos, antroji yra procedūrų baimė, susijusi su nežinomybe dėl mamografijos eigos, baimintis fizinio skausmo, krūtų suspaudimo ar radiacijos žalos. Trečioji – pasekmių baimė, kai bijoma tapti ligone ir prarasti ankstesnį gyvenimą.
„Čia susipina emocinis nerimas, fizinė baimė dėl chemoterapijos ar moteriškumo praradimo nuslinkus plaukams, ir socialinis nerimas – baimė būti našta artimiesiems ar sulaukti neigiamos darbdavio reakcijos“, – sakė D. Karečkaitė.
Pasak jos, šiame kontekste emociškai jautri komunikacija tampa esmine sveikatos politikos dalimi. Moterų baimių negalima nuneigti, jas būtina išgirsti ir atliepti, nes vien sauso raginimo „nebijoti“ šiandien nebeužtenka.
„Svarbu pripažinti, kad baimė yra suprantama, padėti pamatyti realias pagalbos galimybes ir pakeisti patikros suvokimą, kad ji asocijuotųsi su saugumu, o ne su grėsme“, – aiškino psichologė.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
