Lietuva klestėjo.kol tas šudžius neatėjo.prisiminkim.linų ūkis..mėsos.cukraus ir t.t viską sunaikino.tai ar yra ką gerbt.sugebėjo net Mažeikius už litą parduot.ir jus ji dievinat?

oho, kai stribų ir kgbistų liekanoms ant mazolio atsistojo- nieko jūs nepešite, jūsų vieta savartyne buvo ir bus

apsišaukėlis, kaip lukašenka, pasisavinęs kitų nuopelnus, mirusių, kurie negali apsiginti

Ką reiškia laisvė? – būna ir toks klausimas.
Laisvė daryti gera, tikriausiai. O jei kartu ateina laisvė daryti bloga? – tąsyk turime mokytis atskirti, pasirinkti.
Lietuva mokosi gyventi laisvėje. Tai sunku, tai vargina. Bet kitaip iš viso nieko nebūtų.
1999.01.13
Kas yra dvasios laisvė, žino ir tautos, kurios, kad ir svetimų užkariautos, neturi arba atsikrato vidinio vergystės komplekso.
1991
Meilė yra visų suprantama krikščioniškoji vertybė; Tėvynės meilė – taip pat. Ypač, kai meilė be fanatizmo, kai ji kaip krikščioniškas tarnavimas ir pasiaukojimas artimiesiems, tiesiog visiems gimtojoje žemėje.
2000.05.13
Nešiokis Lietuvą širdyje.
Mokyk vaikus Lietuvos, padainuok jiems apie Lietuvą.
Ir ji atgims, ji gyvuos, žydės kaip nemirtinga mūsų meilės gėlė.
Iš 1991 01 13 testamento
Pagrindinė nuostata tokia: apginti lietuvybę kaip moralinę kategoriją, moralinę vertybę.
1990
Kodėl patriotizmo sąvoka – kažkas pasakė – įgyja „neigiamą atspalvį“?
Čia visiška sąvokų sumaištis. Juk Tėvynės meilė – vertybė. Apie ją gali būti ir nekalbama, bet ji yra ir šildo – arba jos nėra, ir kas nors nešiojasi tuštumą.
Kai žodis meilė turės neigiamą atspalvį, žmonija visai išsigims.
2001.07.06
Tėvyne
Būk
Šiandien rytoj per amžius vakar visada
Viena tokia tu
Sveikata
Teisybė
Sniegas

Būtų laiku atsitraukęs nuo didžiosios politikos, būtų aukso raidėm galbūt įrašytas, dabar liko apsivogusia šiukšle.

1991 m. rugsėjo 17 dieną., Jungtinėse Amerikos Valstijose, Niujorke, tuometinis Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis sakė kalbą Jungtinių tautų organizacijos generalinės asamblėjos 46-ojoje sesijoje. Ši kalba buvo sakoma ne šiaip sau, nes būtent 1991 m. rugsėjo 17 dieną įvyko puikus Lietuvai įvykis. Ji po daugelio patirtų traumų ir nesėkmių valstybėje, pagaliau buvo priimta į Jungtinių Tautų Organizaciją. Tad Vytauto Landsbergio kalba sakoma Jungtinėse Tautose pirmiausia buvo Lietuvos sveikinimo ir tam tikro dėkingumo kalba. Na, o joje buvo pabrėžiama daug svarbių aspektų, kurie buvo susiję su esminiais ir svarbiausiais Jungtinių Tautų bei Lietuvos valstybės bendrais interesais. Taigi šiame kalbėjimo pavyzdyje analizuojama Vytauto Landsbergio kalba bei jos rašytine versija remiantis pasakojama, kokius Vytautas Landsbergis aspektus savo kalboje pabrėžė labiausiai. Tuo pačiu argumentuotai ir išsamiai yra išreiškiama tų pabrėžiamų aspektų vertė bei reikšmingumas.

Žmonės vien tikisi kažkokių gelbėtojų iš kosmoso ar nežinia iš kur. Arba - kad kas jiems duotų naują Sąjūdį. Tokių šūkių ir politinių spekuliavimų tikrai nestoka, kiek jau buvo bandymų skelbti kur nors naują Sąjūdį. Vardas – kapitalas, ir štai su Sąjūdžio vardu galbūt galima pasidaryt kokią nors karjerą. Nors anas Sąjūdis kilo ne tam, kad kas nors karjerą pasidarytų, bet kad keistųsi gyvenimas. Tai tokių apsimetusių tikrai bus ir bus, ir jokios reikšmės jie neturės, kad ir spekuliuotų Sąjūdžio šūkiais . Visokių variantų girdėsime : Su manimi – už Lietuvą! Su mano firma – už Lietuvą! Su mano sėbrais – už Lietuvą! Su mano klubu...- ir panašiai. Prisiminkime, kas yra tikroji Sąjūdžio tradicija, kurią aš kviečiu puoselėti kaip atmintį, kaip paveldą ir kaip turtą. Ta tradicija nebuvo siekimas, kad viena nomenklatūra pakeistų kitą. Sąjūdžio esmė ir tradicija buvo jungti, vienyti žmones vertybiniu pagrindu, t.y. – tikinčius gėriu ir teisingumu, įveikiančius tautinius ir politinių simpatijų arba materialinių interesų skirtumus. Jų visada būna ir bus. Bet tą galima įveikti. Taip juk buvo. Štai čia, ypač šiame krašte, būtų gražu matyti ne tik pilną salę svečių apskritai, bet ir daugiau Lietuvos lenkų; matyti verslininkų ir politikų, daugiau jaunimo. Štai kur darbo barai, ir todėl nevalia nei nuleisti rankų, nei likviduotis, nei pasiduoti kokiam pesimizmui. Ypač turime galvoti apie jaunimą. Jo atžvilgiu, manau, būtų verta skatinti ir kokį nors tikrą, savaiminį Jaunimo Sąjūdį. Prielaidų jam yra . Dabartinio jaunimo tarpe yra idealizmo, ir ne visi nori bėgti, ir ne visi eina plėšikauti. Yra kilniai nusiteikusių – tą lėmė ir pasišventusių mokytojų darbas mokyklose. Bet kad tą gaidą kaip nors pagavus ir kad ji vienytų – reikia juos paskatinti. Nereikia ateit jiems vadovauti, bet reikia padrąsinti: Imkit ir darykit. O tada - yra ir senasis Lietuvos Sąjūdis – galima atvirai kalbėti ir taip vadinti - kuris patars, kuris galbūt net įsilies, jeigu kiltų tarp jaunimo naujos dvasios didelis judėjimas. Aš manau – taip galvoti būtų teisingiau, negu vis tikėtis, kad gal kas nors daugiau ateis į Sąjūdį. Tegul Sąjūdis išlieka su savo vėliava, su savo idealistiniu nusiteikimu , ir tegu atsiranda naujas pakilimas ten, kur jis tiktai ir gali atsirasti – jaunimo tarpe, kaip apie tai kalbėjo Kudirka, Maironis, ir kad galėtume vėl pasakyti : Nesulaikysi upės bėgimo. Ir mes visada būsim kartu. Bet todėl turime išlikti ir būti. Turime būti savimi.

Vytauto Landsbergio kalba XII-ajame Lietuvos Sąjūdžio suvažiavime, Vilnius, 2009-09-19

Morda prosit kirpičia

1988 m. birželio 3 d. Vytautas Landsbergis išrinktas į Lietuvos Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, o Sąjūdžio Steigiamajame suvažiavime spalio 22-23 d. - į jo Seimą bei Seimo Tarybą. Nuo 1988 m. lapkričio 25 d. iki 1990 m. balandžio 21 d. jis - Sąjūdžio Seimo Tarybos pirmininkas, o nuo 1991 m. gruodžio 15 d. - Sąjūdžio garbės pirmininkas. 1993 m. gegužės 1 d. įsteigiant Lietuvos konservatorių partiją - Tėvynės Sąjungą, išrinktas jos pirmininku. 1995, 1998 ir 2000 m. išrinktas juo pakartotinai ir ėjo šias pareigas iki 2003 m. Nuo 2003 m. – Tėvynės Sąjungos Prezidiumo narys, 2003-2013 m. – Tėvynės sąjungos Partijos politikos komiteto pirmininkas.

1989 m. kovo 26 d. panevėžiečiai išrinko V. Landsbergį SSRS liaudies deputatu, o 1990 m. vasario 24 d. - Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatu. 1990 m. kovo 11 d. Vytautas Landsbergis buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininku, vadovavo parlamento sesijai, kurioje tą dieną balsuota ir paskelbta atkuriama Lietuvos Respublikos nepriklausomybė; pagal Laikinąją Konstituciją tapo aukščiausiu valstybės pareigūnu – tai yra, valstybės vadovu.

V. Landsbergis 1990-1992 m. buvo vienas Baltijos Valstybių Tarybos vadovų, o 1990-1991 m. - Lietuvos Respublikos Konstitucijos metmenų rengimo komisijos pirmininkas. Jam vadovaujant Konstitucijos projektas galutinai parengtas balsavimams 1992 m. rudenį ir, priėmus referendume, Lietuvos Konstitucija jo promulguota bei paskelbta tų metų lapkričio 6 d. Be to, 1990-1991 m. V. Landsbergis buvo Valstybinės derybų su SSRS delegacijos pirmininkas. Jo vadovaujama Lietuva atsispyrė SSRS blokadai ir ginkluotam smurtui ir pasiekė savo atkurtos nepriklausomybės tarptautinį pripažinimą, taip pat 1992 m. susitarimą su Rusija, kad būtų išvesta Rusijos kariuomenė.

Per 1992 m. spalio-lapkričio mėn. rinkimus Vytautas Landsbergis buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Seimo nariu ir nuo tada Seimo jungtinės opozicijos - Tėvynės Santaros balsuotu sprendimu veikė kaip parlamento opozicijos vadovas. Jis taip pat buvo Lietuvos delegacijos Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje bei Lietuvos delegacijos Baltijos Asamblėjoje narys.

TAI MŪSŲ NELAIMĖ,BE JO KONSERVAMS AMEN