Vienas iš pamatinių šiandienos Vakarų pasaulio politinio mąstymo nervinių mazgų - tai visaapimantys santykiai su Rusija, nuolatinė šių santykių kaita. Gausiais gamtiniais ištekliais apsirūpinusi ir jų eksportavimą į kaimynines valstybes kaip geopolitinę priemonę naudojanti valstybė pastaraisiais metais faktiškai susigrąžino anksčiau prarastas „supervalstybės“ pozicijas.
Šiuo metu visi, kaip ir Šaltojo karo metais, atidžiai ir su nemenku nerimu klausosi visų iš Kremliaus siunčiamų oficialių ir neoficialių, piktų arba įpintų į mandagesnę formuluotę „žinučių“. Tiek planetos galingųjų valstybių politikai, tiek viso pasaulio žiniasklaida nekantriai laukia Rusijos vadovų pareiškimų vienu ar kitu „karštu“ klausimu, kurių pastaruoju metu netrūksta ar netgi iškyla naujų, savo svarbumu ir aktualumu užgožiančių ankstesniuosius; šios tendencijos, atrodo, vyraus dar ilgai. Vis tik vienas diskursas, nors ir ne pats svarbiausias šiuo momentu, išlieka centriniu Vakarų šalių politologų bei diplomatų ideologiniu „kirtikliu“, kurį jie jau įprato eksploatuoti Rytų kryptimi.
Vakarų valstybės, vartodamos korektišką ir pakankamai ramų agitacinį leksikoną, nevengia reguliariai pabaksnoti pirštu į sparčiai augantį Rusijos politinį kūną, nuolat pabrėždamos ir įspėdamos apie vyraujantį „silpną šalies demokratiją“, dažnėjančius „žmogaus teisių pažeidimus“ bei „laisvės suvaržymus“. Šie pretenzingi imperatyvai periodiškai skamba nuo pat Sovietų Sąjungos griūties, kuomet Vakarai, įsijautę į „moralinio mokytojo“ vaidmenį (pagrįstai ar nepagrįstai – jau kita tema), stengėsi nukreipti rusus „teisingu“ (t.y. liberalios demokratijos) keliu. Vakarai, ypač Amerika, tikėjosi greitai sudemokratinsią šią Eurazijos milžinę.
Jungtinės Amerikos Valstijos Šaltojo karo pergalę bandė įtvirtinti priversdama Rusiją palaipsniui integruotis ir asimiliuotis šioms įprastoje liberaliosios demokratijos ir laisvosios rinkos sistemoje, kurioje priešo veiksmus galima būtų vertinti akylai ir žaibiškai – remiantis aiškiais tradiciniais („vakarietiškais“) politiniais, ideologiniais, ekonominiais ir net socialiniais parametrais bei kriterijais (tokia koncepcija neatsitiktinai leidžia vesti paralelę su vienu iš esminių karo filosofijos ir lyderystės principų – „draugą laikyk šalia, o priešą – dar arčiau“).
Dabar pažvelkime iš Rusijos ideologinių pozicijų. Ši tauta įsivaizduoja save kaip didingą, karingą, galingą tautą, turinčią istoriškai svarbią misiją (kokią – priklauso nuo konkretaus laikotarpio, bet tam tikra vienijanti, globali misija visada veikė rusų pilietinę sąmonę), kuri visais aspektais išskirdavo Rusiją iš kitų valstybių. Tad pabrėžtinai svarbus Rusijos kaip politinio projekto vertybinis ypatumas – išskirtinumas. Savo ruožtu Vakarai dešimtojo dešimtmečio pradžioje siekė ilgamečio varžovo transformacijos į „vieną iš“ demokratinio klubo narių. Toks scenarijus kardinaliai prieštaravo Rusijos gyvybiniams interesams (nors Vakarų diplomatai uoliai stengėsi kuo subtiliau įpiršti demokratizacijos proceso naudingumą ir neišvengiamumą Rusijos valdžios atstovams ir jos politiniams ideologams). Ar tik ne todėl globalinės reikšmės utopinis projektas „Rusija = demokratija“ patyrė akivaizdų fiasko?
Kita vertus, įdomi pačios Rusijos politinė-ideologinė metamorfozė. Faktiškai pralaimėjusi „komunizmo pasjansą“, Rusija tiesiog privalėjo rasti naują (arba grąžinti seną) išskirtinumo simbolį. Greitai pasirodė, kad naujo dviračio išradinėti nereikės – tai tas pats „senas geras“ autoritarizmas, istoriškai įsišaknijęs kolektyvinėje tautos atmintyje ir sąmonėje taip giliai, jog žymiai nenatūralesnis atrodytų neautoritaristinis šalies valdymo modelis. Dabar šis modelis, panašu, tapo dar įmantresnis – „dualistinis autoritarizmas“ (tik laiko klausimas, kada politologai sugalvos tinkamą vienažodį terminą naujajai Rusijos politinei santvarkai apibūdinti).
Istoriškai viskas suprantama: komunizmo epochoje Sovietų Sąjungos valdymo struktūra bei leninistinė-stalinistinė ideologija buvo kelrodė žvaigždė kitoms promaskvietiškoms „copy-paste“ pobūdžio valstybėms [Rusija – globalinio judėjimo lyderė]; tuo tarpu šiandien geriausi Rusijos draugai – autoritarinės valstybės (Venesuela, Baltarusija, kai kurios Vidurio Azijos ir Arabų šalys, Kinija ir pan.). Be to, bent dalį jų su Rusija vienija giliai antiamerikanistinės pajautos, ir šiuo atveju Rusija ryškėja kaip šio neformalaus pasaulinio susivienijimo forpostas [vėlgi, Rusija – lyderė]. Darytina išvada, jog kita itin svarbi rusiškosios politinės nuovokos ypatybė – lyderiavimo siekiamybė.
Panašu, kad priešiškos ideologinės struktūros (JAV/Vakarai versus Rusija/draugai) pateko į užburtą ratą, iš kurio pirmiausia morališkai nesugebėtų pasitraukti nė viena iš pusių. Viena vertus, lyg ir aišku, jog Rusija niekada netaps a priori demokratine valstybe ir apsiribos nebent fasadine demokratine retorika, skirta imlioms visuomenės masinio informavimo priemonėms, tad kokia prasmė nuolat kartoti, ir, atrodytų, erzinti ją visokiais perspėjimais dėl žmogaus teisių padėties ar netramdomos korupcijos? Antra vertus, Vakarai negali sau leisti pralaimėti šio – kol kas tik žodinio – karo. Kitaip Rusijos ir Co. blokas pajustų galįs pretenduoti į vienijančio pasaulinio politinio/moralinio hegemono sostą, o tai neplanuotai sugriautų visas Vakarų (labiausiai – JAV) ambicijas ilgam įsitvirtinti didžiausių pasaulio galybių viršūnėje.
Artimiausi poslinkiai daugiausia priklausys nuo tarptautinių susivienijimų (pvz., NATO, ES) geopolitinio paveikumo ir tarptautinės įtakos plėtros bei nuo abiejų pusių diplomatinių korpusų (ne)veiksmingumo, pakreipsiančio šias globalinės reikšmės politines svarstykles į vieną ar į kitą pusę.
Simas Čelutka – Visuomeninio jaunimo klubo narys. Visuomeninio jaunimo klubas [VJK] – tai bendraminčių organizacija, vienijanti žmones, aktyviai besireiškiančius viešojoje erdvėje bei nevyriausybinių organizacijų veikloje. VJK tinklaraštis: http://vjklubas.blogas.lt
