„Labas rytas!“ – vos į kavinę įėjęs visiems čia sėdintiems ištaria jau septynerius metus Šiauliuose gyvenantis šveicaras Čarlis Štygeris (Charles Stieger). „Tai mano kraujyje. Mes negalime nebendrauti su žmonėmis, nepasisveikinti, vienas kitam neatidaryti durų. Nemandagumas mane tiesiog erzina“, – paaiškina Čarlis. Nemažai su miesto jaunimu bendraujantis vyras pastebi po truputį besikeičiantį jo elgesį, laisvesnį bendravimą, platesnį matymą. Kita vertus, Lietuva Čarliui – visai kitas pasaulis, palyginti su jo gimtąja Šveicarija.
Ryškus sovietinis randas
Išėjęs į pensiją, Čarlis pradėjo galvoti, ką toliau veikti gyvenime. „Labai norėjau atrasti naujus kraštus, todėl maždaug 1990 m. atvykau į Rusiją, tačiau po dvejų trejų metų pamačiau, kad ši šalis man per didelė“, – pasakoja Čarlis. Vėliau pažįstamų rate vis atsirasdavo tai viena, tai kita lietuvė, kuri pasiūlydavo aplankyti Lietuvą. „Mane pakvietė čia, į Šiaulius. Buvo labai įdomu. Antrą sykį į Šiaulius atvykau 2005 m., čia apsigyvenau ir nuo tada pradėjau studijuoti postkomunistinių šalių istoriją, kuri mums, šveicarams, yra labai įdomi. Čia buvo visiškai kitoks pasaulis“, – prisimena Čarlis.
„Labai sudėtinga kritikuoti šias šalis, nes čia žmonių įsitikinimai yra visai kitokie, jų mąstymas vis dar yra persmelktas komunistine dvasia ir tokį mąstymą išgyvendinti gyventojams iš galvų yra labai sudėtinga, – savo patirtimi dalijasi šveicaras. – Dar 1990 m. iš savo draugų lietuvių girdėjau, kad štai tuoj pat tapsime tokie kaip Šveicarija, bet aš visus raminau ragindamas dar palaukti ir neskubėti. Šiandien manau, kad iki tikros vakarietiškos valstybės Lietuvoje turi pasikeisti dar trys-keturios kartos.“
Čarlio nuomone, sovietinis mąstymas labiausiai pasireiškia darbo santykiuose. „Čia visi dirba tik pagal nurodymus, o jeigu ko nors prireikia, visuomet visko prašoma iš valstybės: darbo vietos, buto, vietos kapinėse ar socialinės pašalpos. Visi laukia valdžios „saldumynų“. Socialinė sistema šiuo metu yra katastrofiška. Žmonės nebenori dirbti, ir dirbti nebereikia, nes „saldumynų“ yra tiek daug, kad ir nedirbdamas gali gyventi“, – stebėdamasis pasakojo Čarlis.
„Antras dalykas – kelioniniuose giduose visur rašoma, kad lietuvis yra labai darbštus žmogus. Aš pastebėjau, kad lietuvis tikrai yra labai darbštus žmogus, tačiau tik tada, kai dirba sau. Kai dirba samdytas darbuotojas, atsiranda visai kitoks požiūris. Kam man dirbti, kai mano šefas gali pasipelnyti? Automatiškai visi pradeda dirbti nenuoširdžiai. Taip ekonomika nejuda į priekį, pradeda trūkti darbo našumo. Kai visa tai bus sutvarkyta, tada bus galima pradėti šnekėti apie minimalų atlyginimą, – Šveicarijos ir Lietuvos skirtumus vardija Čarlis. – Vokietijoje jau metų metus diskutuojama dėl minimalaus atlyginimo nustatymo, o liberalai visuomet pabrėžia, kad tai labai blogas dalykas, nes žmogus, gaudamas minimumą, nebeturi stengtis, nes nei daugiau, nei mažiau negaus.“
Viršininkas – kiekvieno darbuotojo draugas
Anot Čarlio, Lietuvos valdžioje yra sukurtas labai didelis biurokratinis burbulas, kuris neduoda jokios naudos nei valstybei, nei žmonėms. Kuo didesnis šalies biurokratinis aparatas, tuo mažesnis yra tų žmonių darbingumas. Žmonės ateina į darbą ir iš karto laukia, kada bėgs namo. Niekas nebesiima atsakomybės ant savo pečių.
„Valdžia dar neišaiškino gyventojams, kad jeigu šalyje norima pagerinti gyvenimo sąlygas, žmonės turėtų dirbti iš širdies. Visos įmonės gyvena iš darbuotojų, tai – svarbiausias kapitalas“, – pasakoja Čarlis. Paklaustas, kas turi žengti pirmą žingsnį iš užburto rato, kai darbuotojai nemėgsta vadovo, nes jis kraunasi turtus, o vadovas – darbuotojų, nes jie nedirba nuoširdžiai, vyras greitai randa atsakymą.
„Prastas vadovas yra tas, kuris tik skiria užduotis ir jų atlikimo terminus. Tikras vadovas turėtų būtų kaip tėvelis. Čia po truputį trūksta tiek viršuje, tiek apačioje: viršininkai nežino, kaip elgtis su darbuotojais, o darbuotojams trūksta atsakomybės, – nedvejodamas teigia Čarlis. – Pirmas žingsnis visuomet turėtų būti žengiamas vadovo, nes juk jis samdo darbuotojus į savo įmonę, jis ieško tinkamo darbuotojo. Jeigu vadovas yra empatiškas žmogus, jis greitai gali pajusti, kad rado tinkamą žmogų, arba kažkuriam pasakyti, kad, deja, jis darbui netinka. Beveik visą gyvenimą aš buvau viršininkas ir vadovavau dviem šimtams žmonių.“
Kaip pavyksta būti draugu dviem šimtams labai skirtingų darbuotojų? Čarlis vėl pateikia užtikrintą atsakymą: „Nors mano įmonėje buvo ir vyresnių už mane žmonių, visi mane priimdavo kaip viršininką. Su visais aš stengiausi surasti bendrą kalbą, kartais paklausdavau, kaip sekasi namuose, šeimoje, galbūt kaip nors galiu padėti savo darbuotojui. Visuomet pastebėdavau, jei kuris nors darbuotojas iš ryto atėjo su neigiamomis emocijomis. Tada tiesiog ramiai su juo kalbėdavomės apie jo asmenines bėdas, kilusias problemas. Po tokio pokalbio žmogus ne tik pasijunta geriau, bet ir kitiems pasako, kad štai viršininkui yra įdomios paprasto darbuotojo problemos. Be viso to, labai svarbu yra ne tik kritikuoti, bet ir dažnai pagirti, kaip puikiai dirba bet kuris pavaldinys.“
Bendravimas su lietuviais lietuviškai
Lietuvoje Čarlis teigia iš esmės bendraujantis tik su jaunais žmonėmis: „Čia jaunimas moka klausti ir, svarbiausia, moka klausytis. Iš vyresnių žmonių dažnai girdžiu: „Neaiškink man, aš pats žinau, kaip viskas yra daroma.“ Tai labai didelė jūsų tautos klaida, jūs nepriimate jokių patarimų iš šalies.“
Dauguma lietuvių, anot Čarlio, yra užsidarę žmonės, kuriems bendrauti užtenka savo giminaičių ir kelių draugų rato. O kai kišasi svetimas, jiems jau nepatinka. „Manau, kad lietuviai sunkiai priima užsieniečius. Šiandien Lietuvoje yra didžiulė problema – anglų kalba. Praktiškai nė vienas vyresnis žmogus nesugeba bendrauti angliškai, todėl užsieniečiams čia tikrai keblu“, – atvirauja šveicaras.
Šveicarijoje gyvena apie septyniasdešimt skirtingų tautų. Iš karto po Antrojo pasaulinio karo į Šveicariją atvyko labai daug darbininkų iš įvairių šalių. Tai buvo pirmieji užsieniečiai šioje šalyje. Taip žingsnis po žingsnio šveicarai priprato bendrauti su įvairiais žmonėmis. „Vėliau, po sukilimų, pas mus atvažiavo apie 100 tūkst. vengrų, todėl Šveicarijoje buvo paplitęs pomėgis kuo greičiau išmokti truputį susikalbėti vengriškai. Tai velniškai sudėtinga kalba!“ – prisimena Čarlis.
Tiesa, Čarliui, susikalbančiam vokiečių, prancūzų, anglų, ispanų, portugalų ir turinčiam tailandiečių ir japonų kalbų pagrindus, lietuvių kalba nepasirodė labai lengva. „Aš kasdien tobulinu savo lietuvių kalbos žinias. Namuose turiu didžiulį žodyną, ieškau žodžių, kuriuos būtinai turiu įsiminti“, – teigia Čarlis.
Apie Šiaulius
Septynerius metus Šiauliuose gyvenantis ir dar bent trejus planuojantis čia likti šveicaras Čarlis pasakoja pirmiausia Lietuvoje aplankęs sostinę, tačiau ji nebuvo tai, ko jis tikėjosi. Šiauliai vyrui labai patinka, jis kelis kartus pakartoja, kad jam čia malonu gyventi, o kritikuoti, tikriausiai, būtų galima bet kurį miestą.
„Šiauliai yra unikalus miestas, jis – kaip visa Lietuva. Čia susikoncentravęs visas tautos charakteris. Šiauliuose gyvena po truputį žmonių iš visos Lietuvos. Užsieniečiams galbūt būtų patogiau gyventi Vilniuje, tačiau čia yra tikra Lietuva, tikra provincija“, – nelabai maloniu patiems šiauliečiams žodžiu miestą apibūdina Čarlis.
„1995 m. Šiauliai turėjo didžiulį šansą tapti svarbiausiu miestu Lietuvoje. Čia buvo planuojama įkurti pasaulinio lygio logistikos centrą, kuris jungtų Vakarus ir Rytus. Šiuo projektu buvo suinteresuotos visos logistikos kompanijos: DHL, TNT, „FedEx“ ir kt. Buvo planuojama čia, Zokniuose, įkurti ne tik logistikos centrą, bet ir lėktuvų aptarnavimo centrą. Aš tuo metu pats buvau Londone, kur buvo svarstomas 50 proc. šito projekto kreditavimas. Tuomet šio projekto vadovas buvo šveicaras, su kuriuo bendravau. Taip jau įvyko, kad Šiauliai šį projektą išmetė pro langą. Buvęs miesto meras, absoliučiai provincialaus mąstymo žmogus, surengė balsavimą – miesto gyventojai, kurie visiškai nieko nesuprato, balsavo prieš tokį projektą“, – visiškai netikėtai apie aktualią ir vis dar neišspręstą problemą Šiauliuose prabyla Čarlis.
„Menų inkubatorius – apskritai juokingas projektas. Šiauliai tokio projekto negali sau leisti, čia turėtų pirmiausia kurtis pramonė. Labai gaila projektui paaukotų pinigų. Jau iš pradžių ten buvo labai aiškus korupcijos skonis. Lietuva visuomet dangstosi Europos Sąjunga. Atsiprašau, kur mūsų pačių pastangos? Nė vienas projektas praktiškai nevyksta be ES lėšų. Iš pradžių buvo Maskva, dabar Briuselis. Mes pratę valgyti iš svetimos rankos. Reikia suprasti, kad bent jau kultūra rūpintis reikėtų įstengti iš savo pinigų“, – nevengdamas prie visų lietuvių bendru žodžiu „mes“ priskirti ir savęs pasakoja Čarlis.
Dar vienas Čarlio pastebėjimas – didelė atskirtis tarp politikų ir miesto gyventojų. Tai problema, kuri yra aktuali visoje šalyje. „Šveicarijoje visi politikai važinėja tik viešuoju transportu ir tik antrąja klase. Jie tiesiog trokšta bendrauti su savo rinkėjais. Valdžios atstovai visuomet pietauja prie vadinamųjų šeimos stalų kavinėse, kur šalia prisėsti ir padiskutuoti gali tiek gatvės šlavėja, tiek studentas ar bet kuris kitas gyventojas. Šitokio bendravimo Lietuvoje trūksta, – atvirauja Čarlis. – Aš pats niekaip nesugebu perauklėti jaunimo, su kuriuo bendrauju, į mane kreiptis „tu“. Kai kurie to nedrįsta daryti, nors esame pažįstami gana seniai. Tai tiesiog juokinga!“ – skardžiu juoku pokalbį baigia Čarlis.
