Vargu ar rastume kitą žymią nelietuviškos kilmės didikų giminę, kuri būtų tiek nusipelniusi Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei ir tiek nuveikusi jos valstybingumo labui. Abiejų Tautų Respublikos istorija – tai ir Sapiegų istorija, šios giminės didžiavyrių išgyventa, aistringai kurta bei stropiai sergėta. Todėl jų, svetimtaučių, atkakliai neva kurta legenda, neva jie kilę iš Gediminaičių, bei kiti kilmės falsifikavimo faktai nenubraukia neįkainojamo indėlio į Lietuvos valstybingumą bei kultūrą.
Statytojai ir mecenatai
Sapiegų palikimui skirtą tarptautinę parodą, veik keturis mėnesius veikusią Lietuvos dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje, globojo pats šios didžios giminės palikuonis, kunigaikštis Mykolas Sapiega. O itin vertingus eksponatus, kurių daugiau nei 300, maloniai paskolino Vavelio pilies Krokuvoje Valstybinių meno rinkinių fondai bei Baltarusijos nacionalinis dailės muziejus. Parodos pavadinimas labai jau neįprastas: „Kryžiai yra dorybės ženklas, o strėlė – pergalės.“ Tai Sapiegų giminės herbo, vadinamo Lape, figūros. Istorikai pagrįstai abejoja jo įgijimo teisėtumu. Tačiau dorybės ir pergalės, kurias herbe simbolizuoja dvigubas strėle užsibaigiantis kryžius, neabejotinai priskirtinos Sapiegoms.
Jų pirmtakai, atsikraustę į Vilnių iš LDK Smolensko pakraščio, nebuvo kilmingi, tačiau neabejotinai raštingi. Rusėnų (taip istorikai vadina rytų slavus, iš kurių kilo gudų bei iš dalies ukrainiečių tauto) kilmės stačiatikis Jonas Sapiega, tarnaudamas pas Aleksandrą Jogailaitį, nuo eilinio raštininko pakilo iki raštinės vyriausiojo. O 1501 m. kaip derybininkas jau vyko į Romą pas popiežių dėl Lietuvos ir Lenkijos unijos.
Sapiegos buvo išties nepėsti. Istorikai per 17 šios giminės kartų suskaičiavo 380 Sapiegų ir Sapiegaičių, iš kurių net 73 buvo garsūs ir įtakingi LDK piliečiai. Per 400 metų net pusšimtis jų užėmė aukštas valstybines pareigas: 11 buvo Lietuvos kancleriai ir pakancleriai, t. y. faktiniais LDK vyriausybės vadovai, kiti – etmonai, vaivados, kaštelionai, kariuomenės vadai, vyskupai. Užimamų aukštų pareigų skaičiumi Sapiegos nusileido nebent Radviloms, su kuriais giminiavosi kaip ir su Sanguškomis, Chodkevičiais, Tiškevičiais, Pacais.
Lietuvos statuto kūrėjas
Sapiegos labai didžiavosi bičiulyste su dievobaiminguoju Kazimieru Jogailaičiu, po jo mirties aktyviai rėmė šv. Kazimiero kulto plitimą, o savo atžaloms dažnai duodavo šį vardą. Vienas žymiausių iš jų buvo pakancleris Kazimieras Leonas Sapiega, dosniausias mecenatas Lietuvos istorijoje. Testamentu Vilniaus katedrai jis paliko unikalią gobelenų kolekciją, paveikslų, ikonų, brangių liturginių indų bei drabužių. Kaip ir kiti Sapiegos, jis buvo aistringas knygų kolekcininkas, vien tik Ružanų rezidencijoje aptikta „Biblioteca Sapiehana“ daug ko verta. Tačiau bene žymiausiu iš giminės laikomas Lietuvos kancleris, etmonas ir Vilniaus vaivada Leonas Sapiega, prisidėjęs prie žymiojo 1558 m. Lietuvos statuto sukūrimo ir šį paskelbęs. Pasak parodos kuratoriaus Daliaus Avižinio, šiuo įstatymų rinkiniu buvo vadovautasi stebėtinai ilgai – net carinės Rusijos valdomuose Lietuvos ir Lenkijos kraštuose.
Anot D.Avižinio, skiriamos dvi Sapiegų linijos pagal jų kilmės vietas Palenkėje: Kodenio ir Čerėjos (Ružanų). Kodenio vietovėje išliko vienas įstabiausių senosios Lietuvos architektūros paminklų, o bažnyčioje rasta unikali XVIII a. sukurtų Sapiegų giminės portretų galerija, kurios pradžioje – didžiųjų kunigaikščių Vytenio ir Gedimino – portretai. Kaip jau minėta, Sapiegos nevengė mistifikuoti savo kilmės, todėl prie parodoje demonstruojamų senų dokumentų su herbais ir antspaudais neretas įspėjantis prierašas „Falsifikatas“. Sapiegos XVII a. antrojoje pusėje įtakingumu nenusileido tokiai garsiai giminei kaip Radvilos. Sapiegos gviešėsi net Abiejų Tautų Respublikos valdovo sosto, tačiau nesėkmė 1700 m. Valkininkų mūšyje, pabaigusiame valstybės vidaus vaidus, šį siekį palaidojo. Sapiegos prarado valdžią, tačiau iki pat LDK sunaikinimo stengėsi išsaugoti jos valstybingumą.
Pūlinys prie Vilniaus širdies
Šlovingą Sapiegų giminę dabartinėje Lietuvos, taip pat Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos, Latvijos teritorijose mena miestelių ir vietovių pavadinimai. Zapyškis (buvęs Sapiegiškis) netoli Kauno su senute gotikine bažnyčia, Sapiežynka netoli Buchavo... Ir Vilniuje yra Sapieginė, Sapiegų gatvė, o čia – to paties vardo ligoninė bei visas architektūrinis ansamblis. 1965 m. Kazimiero Sapiegos įsakymu čia buvo pastatyti prabangūs rūmai su bažnyčia ir vienuolynu, o juos supo įstabus parkas su dvejais didingais vartais. Tačiau čia norisi prikąsti lūpą ir sostinės svečiams nė neprasitarti apie tai: iš vienintelio Lietuvoje barokinio parko beliko pagrindinė alėja su seniausia Vilniuje liepa, o iš rūmų – pastatas vaiduoklis, apsuptas šiukšlių krūvų. Rūmų ansambliu susirūpinta tik dabar, nors šie stūkso vos už kelių kilometrų nuo Gedimino kalno! Atviras pūlinys prie pat Vilniaus širdies – kitaip nepavadinsi. Ar ne per vėlai susigriebta jį operuoti? Rūmų restauravimo projektas menotyrininkams kelia didelių abejonių.
Galbūt rusėnai Sapiegos ir neturėjo nieko bendra su kunigaikščiu Gediminu, tačiau mūsų laikų valdininkai, atsakingi už istorinį paveldą, panašu, nieko bendra neturi su Lietuva, ir tvarkosi čia lyg barbarai perėjūnai.
R. Klišytė
