Sunku būti viešu  intelektualu . Štai sėdi prie stalo, rašai, mąstai, žvelgi į ilgas knygų lentynas realybėje ar savo galvoje ir jautiesi esąs pasaulio bamba. Tavo mintys gali išgelbėti jei ne visą žmoniją, tai bent Lietuvą – tikrai! Ir tiek nedaug trūksta – tik kad tauta patikėtų tavimi.

Bėda prasideda, perfrazavus Jeaną Paulį Sartre'ą, kai tu susiduri su kitais. Tie kiti turi savo minčių.  Jie gali patikėti tavimi arba ne. Jie gali žavėtis arba nesuprasti ir šaipytis. Tokie jau jie yra – žmonės.

Rašyti ir patarinėti taip malonu – niekas kitas tau negali to sutrukdyti. Tačiau tik nusprendi pats realizuoti savo mintis politikoje, prasideda vargai.

Todėl intelektualai dažniausiai ir nesiveržia į politiką. O įsiveržę, kartais atrodo keistai. Taip, kaip šiandien atrodo Darius Kuolys.

Noriu atmesti visas sąmokslo teorijas dėl „Lietuvos sąrašo“ byrėjimo bent jau kol neatsiras daugiau aiškumo. Vis dar laikausi paprasčiausios nesusikalbėjimo versijos. Nors faktas, kad labai galingos jėgos veikia norėdamos išskaidyti ir sunaikinti naują visuomenės politinio aktyvumo bangą, akivaizdus.

Žinodamas gana daug užkulisinių dalykų, tačiau pats dar neturėdamas aiškios nuomonės, tiesiog pateiksiu faktus ir tam tikrus pasvarstymus, o išvadas tegul daro skaitytojai.

REKLAMA

Kas iš tikrųjų atsitiko Lietuvos vienytojo – karaliaus Mindaugo – karūnavimo dienos išvakarėse? Aikštėje prie prezidentūros moksleiviams repetuojant šventinį pasirodymą kelios dešimtys žmonių, vadovaujami D. Kuolio įsteigė „Lietuvos sąrašo“ partiją. Atvykusi policija pareiškė, kad renginys nelegalus, tačiau naujasis partijos lyderis žurnalistus išdidžiai paklausė: „Kas jus auklėjo? Koks įstatymas draudžia susirinkti savo aikštėse?“

Ir tikrai. Kas gali uždrausti? Tačiau labai abejotina, ar tokia forma įsisteigusi partija bus registruota Teisingumo ministerijos. Nebent įsikištų pagal reikalą kartais labai griežtas, o kartais liberalus teisingumo ministras. Žinoma, tai jau būtų įkaltis sąmokslo teorijai. Liberalai ir konservatoriai suardė Neringos Venckienės paramos frontą, kuris vienintelis gali atnešti Lietuvai realių permainų.

Beje, D. Kuolio aistringai gintas, buvęs Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadas Vitalijus Gailius dalyvaus rinkimuose Liberalų sąjūdžio gretose. Čia jau negali neprisiminti, kad milijonus D. Kuolio vadovautai viešajai įstaigai skyrė liberalo Gintaro Steponavičiaus ministerija.

Prie ko čia konservatoriai? Taigi jų atstovas Naglis Puteikis dar pavasarį, spontaniškai kilus „Lietuvos sąrašo“ idėjai, suskubo registruoti šį ir dar tris panašius pavadinimus Registrų centre. Kodėl?

Iš anksto apgalvotas planas? Tačiau kam tada reikėjo žaisti su N. Venckiene ir žadėti jai, kad „Lietuvos sąrašas“ bus bendras visiems?

Įtikinamiausias atsakymas yra gana paprastas, bet labai nemalonus. Be N. Venckienės vardo per  kelias savaites surinkti pusantro tūkstančio parašų partijai steigti būtų neįmanoma.

Iš karto po „Lietuvos sąrašo“ partijos steigimo ėmė skambinti žmonės ir klausti, kas čia vyksta. Kai kurie jų netgi buvo pasirašę kaip steigėjai, manydami, kad čia bus ir N. Venckienė. Žmonės jautėsi apgauti.

Paaiškinus ir paprašius, jie visi atsiimtų parašus, tad keistoji partija taptų dar labiau nelegali. Bet ar tikrai to reikia? Gal teisinga yra mintis į rinkimus žygiuoti trimis būriais – mat dar yra ir ambicingas tautininkų flangas, – o po to susijungti?

REKLAMA

Graži vizija, bet realybėje ji – tik fikcija. Bent kiek politikos technologiją nutuokiantis žmogus žino, kad svarbiausia partijai - ryškus pirmasis sąrašo numeris. Naujos pertvarkos jėgos turi tik vieną tokią vėliavą – Neringą Venckienę. Todėl tik jos vedama partija ar koalicija turi realų šansą laimėti rinkimus.

Koalicija ar juolab partija, kaip gražiai ji besivadintų, vedama D. Kuolio, Gintaro Songailos, Romualdo Ozolo ar bent ko kito asmens, per šiuos rinkimus neturi jokių šansų patekti į Seimą. Ji tik gali nukąsti kažkiek balsų nuo N. Venckienės sąrašo.

Dėl ko kilo ši sumaištis ir skaldymasis? Vien dėl ambicijų ar ir dėl piktybiškumo, sužinosime vėliau.

Kol kas galime džiaugtis tik tuo, kad ši ABRAKADABRA  LIETUVOS TAUTAI buvo pateikta iki rinkimų likus pakankamai laiko, ir visuomenė dar spės susigaudyti, kas yra kas.

„Drąsos kelio“ žmonės parodė daug daugiau altruizmo ir netgi politinės išminties, atsitraukdami iš pirmųjų pozicijų ir kviesdami visuomenės autoritetus, intelektualus eiti kartu į rinkimus. Kai kam to pasirodė maža.


Rašyti komentarą...
N
Naglis Puteikis
2012-07-11 01:18:52
Pranešti apie netinkamą komentarą
Visą gyvenimą bendrauju su visuomenininkais, viešojo intereso gynėjais ir padedu jiems kaip galiu. Jaučiu jiems skolą, ypač dar ir Kuoliui, nuo to laiko, kai jie ir pirmiausia Darius Kuolys ėmėsi ginti 2006 m. policijos nukankinto eseisto Gintaro Beresnevičiaus garbę ir jo našlę, o aš, būdamas Klaipėdoje, neprisidėjau, nors norėjau. Vis guodžiausi, kad per didelis atstumas iki Vilniaus ir kad vilniečiai patys savarankiškai suras teisybę G. Beresnevičiaus nužudymo byloje. Darius Kuolys vienas iš pirmųjų organizavo peticijų rašymą, kad policininkams sadistams būtų iškeltos baudžiamosios bylos. Deja, gyvenimas parodė, kad teisėsaugininkai savų teisingumui neatiduoda ir valdžia visas peticijas išmetė į šiukšlių dėžę. Tada visuomenininkai ir vėlgi Darius Kuolys dėl kitos bylos ėmėsi kitokių priemonių - piketais ginti kito tamsiomis aplinkybėmis nužudyto žmogaus - pareigūno Vytauto Pociūno garbę ir jo našlę. Ir vėl norėjau dalyvauti, ir vėl iš Klaipėdos pasirodė tarsi per toli, ir vėl galvojau, kad vilniečiai patys pasieks teisingumą. Deja, gyvenimas irgi parodė, kad nei peticijos, nei piketai valdžios nė kiek nejaudina ir valdžios smurto nestabdo. Nedalyvavęs anksčiau minėtose
Dariaus Kuolio organizuotose akcijose už teisingumą, jaučiuosi tiems kovotojams įsiskolinęs, todėl jiems visokeriopai padedu. 2011 m. po susidūrimo su dviem policininkais sadistais dėl prekybos vaistažolėmis prie turgelio Kaune neva be leidimo 73 metų vaikų darželio auklėtoja Agota Ramanauskienė atsidūrė komoje. Tąsyk aš jau išmėginau lietuviškąjį teisingumą bandydamas kaip Seimo narys padėti surasti nukentėjusiosios giminaičiams teisybę. Deja, valdžios smurtas ir uždarumas pasirodė esą stipresni. Visi anksčiau minėti policininkai sadistai tebedirba, juos kruopščiai globoja aukščiausi teisėsaugininkai, aukščiausi politikai apsimeta, kad nieko nežiną ir žinot nenorį. Todėl smurtas Garliavos šturmo metu yra logiškas tokios politikos tęsinys. Nematydamas kito būdo, kaip padaryti Lietuvos teisėsaugą ir politiką europietiškomis, pradėjau skirti daugiau dėmesio visuomenininkams, viešojo intereso gynėjams: ėmiausi registruoti daugelį pavadinimų, reikalingų visuomenininkams; tokių kaip „Už teisingumą“, „Tie-sos“, „Lietuvos sąrašas“, dalyvauju visuose jų mitinguose, padedu jiems organizuotis, perku kreidą žodžiui TIE-SOS rašyti, popierių jų leidžiamoms „Aikštės žinioms“ ir pan. Viešojo intereso gynėjai šiuos pavadinimus naudoja iniciatyvinėms grupėms, internetiniams portalams, akcijoms, leidiniams, organizacijoms, kurios gina bendrąją gerovę.
Atsakyti
0

K
Kazimieras
2012-07-10 09:37:01
Pranešti apie netinkamą komentarą
puikiai surasyta, aciu autoriui
Atsakyti
0

S
Stoma,
2012-07-10 10:34:55
Pranešti apie netinkamą komentarą
tai jūs su Venckiene norite pasinaudoti garsiais vardais,nes patys nepatempsit.Ar nesumenko tavo vėliava- galimai žudiko megztuko prototipas?
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (61)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų