Savivaldybių asociacijos duomenimis, šiuo metu trims Lietuvos rajonams – Vilniaus, Alytaus ir Kėdainių – vadovauja merės. Iš visų savivaldybių tarybų narių moterų yra penktadalis – 321 iš 1560 narių. Tačiau politologai prognozuoja, kad šiemet moterų bus išrinkta daugiau, nes jų rinkimų kandidatų sąrašuose – keturios iš dešimties.
Tuo metu 2002 m. rinkimuose jos sudarė 35 proc. visų kandidatų: iš viso kandidatavo kiek daugiau nei 10,1 tūkst. kandidatų, iš jų moterų – 3,5 tūkst.
Beje, jeigu įprastai pasaulyje politikės dažniau renkamos į vietos valdžią nei į įstatymus leidžiantį parlamentą, Lietuvoje moterų parlamentarių ir savivaldybių tarybų narių dalis panaši – po 20 proc.
Ar keičiasi politika į valdžią išrenkant daugiau moterų?
Moterų politiniam aktyvumui skatinti skirtus projektus rengiančio Kauno moters užimtumo informacijos centro direktorė Jūratė Puidienė mano, kad pokyčiai būtų regimi, ir apgailestauja, kad politikių daugėja nežymiai.
„Seime po paskutinių rinkimų jų atsirado dvigubai daugiau, bet vis tiek jų yra nepakankamai. Ką jau kalbėti apie savivaldą, kur moterų turėtų būti pusė, kadangi jos yra arčiau šeimos, arčiau žmogaus ir supranta socialines, kultūrines, švietimo problemas, t.y., tokias problemas, kurias reikia spręsti savivaldos lygmeniu“, – sako J. Puidienė.
Politologė Irmina Matonytė pastebi, kad diskutuojant, ar galėtų keistis valdžia, jeigu joje būtų daugiau moterų, minimi trys pagrindiniai teiginiai.
Pirmoji nuostata – svarbu renkamo žmogaus profesionalumas, sprendimai nepriklauso nuo to, ar juos priima vyras, ar moteris.
Antroji – „karingoji politikos interpretavimo banga“. Anot I. Matonytės, ja teigiama, kad moterys į politiką atsineša kitas vertybes. Kalbant apie nacionalinį saugumą, pabrėžiamas ne karinis požiūris, o žmogaus gerovė.
„Trečias klausimas – ar pasikeičia sprendimų priėmimo stilius, darbo kultūra. Būtent tai ir pastebima labiausiai: sprendimų solidarumas, įsiklausymas, stereotipų mažėjimas politiniame diskurse, kai auditorijoje yra daugiau kalbančių moterų.
Nieko tokio moteriško neatsiranda, bet pasikeičia pats argumentavimo ir darbo stilius. Jis tampa draugiškesnis, pagrįstas ne tiek hierarchiniais principais, viešaisiais ryšiais ar stereotipais, kiek įsiklausymu ir pozicijų derinimu“, – sako I. Matonytė.
REKLAMA
