Nesenai buvo paskelbta mano neakivaizdi diskusija su žymiu kovotoju prieš tabaką ir alkoholį Aurelijumi Veryga. Sutinku su savo oponentu, kai kalba eina apie tai, kad alkoholis užtemdo protą. Galbūt tik nesutikčiau su tuo, kad ši jo išvada - universali ir nekvestionuotina.
Kažkada psichologas Olegas Lapinas yra trumpai ir taikliai parašęs apie tai, kodėl žmonija apskritai išrado svaigalus, kokia jų prasmė asmeniui ir visuomenei, bei kaip daryti, kad svaigalai netaptų rykšte. Reikia ne aklo draudimo, o prasmės ir grėsmių pripažinimo bei galėjimo pasirinkti alternatyvas.
Tačiau su oponentu esame tikrai visiškai skirtingose pusėse, kai kalba eina apie žmogaus laisvę ir atsakomybę.
A. Verygos pasakojimu, Lietuvai dar būnant SSRS sudėtyje visos parduotuvės dirbo kur kas trumpesnį laiką ir tuomet niekas net neįsivaizdavo, jog gali būti kitaip. Dėl šios priežasties, pasak pašnekovo, nors tuomet gal ir buvo santykinai daug geriančių suaugusiųjų, bet geriančių vaikų - ne.
„Tai dabartinės nepriklausomos Lietuvos fenomenas, kurio nėra buvę jokiais laikais - nei Smetonos, nei Stalino, nei Lenino. Tai visiškai naujas dalykas, kurį iš esmės sukūrė ta idėja, kad žmogus gali laisvai spręsti, laisvai rinktis, jam duodame absoliutų prieinamumą, o jis nuspręs pats. Bėda ta, kad šiose situacijose žmonės didele dalimi jau nebesprendžia patys, sprendimo laisvai nepriima. Jie yra priklausomi, todėl pyksta ir piktinasi", - teigė A. Veryga. (Šaltinis - „Delfi")
Nesigilinsiu į tai, ar iš tikrųjų Smetonos ar Stalino laikai buvo geresni Lietuvai. Problema daug bendresnė. Taigi, sudėliokime viską nuo pradžių.
Pirma, jei teigsime, kad žmogus nėra laisvas ir nuosekliai tėviškai jį saugosime nuo visų pavojų, tai žmogų ir versime geriausiu atveju vaiku, blogiausiu atveju - vergu. Laisvė suponuoja teisę klysti. Teisės klysti eliminavimas panaikina laisvę.
Antra, einant draudimų keliu iškyla klausimas - kas yra tas, kuris nurodinėja kitiems žmonėms kaip elgtis? Juk reguliavimus sukuria irgi žmogus.
Beje, turiu pridurti, kad draudimai, socialiniai varžtai visuomenėje yra tikrai reikalingi, tačiau jie neturi būti tokie, kurie įdiegiami brutaliausiu būdu vien tik todėl, kad kažkam taip atrodo (pavyzdžiui, kad ir dėl prekybos alkoholiu laiko ribojimo). Draudimai turi būti suprantami ir priimami, kylantys iš pačios visuomenės, atsakingai pamatuoti bei visapusiškai subalansuoti. Galiausiai, jei draudimai daromi dėl tam tikro tikslo, tai reikia bent jau pažiūrėti ar tas tikslas pasiekiamas, ar neiškyla nenumatytų neigiamų padarinių.
Trečia, akivaizdu, kad laisvi žmonės ne visada priima teisingus sprendimus ir yra didelis pavojus, kad bet kuris žmogus gali pasiduoti įvairioms pagundoms ateityje. Tai yra laisvės kaina. Kita vertus, tai yra ir reguliavimo kaina, nes pagundoms, kaip žinia, netgi dar labiau gali pasiduoti ir reguliuotojai bei kontrolieriai.
Ketvirta, bandymas apsaugoti visus žmones nuo pagundų ribojant pasirinkimą silpnina gebėjimą pasirinkti protingai ir atsakingai. Net auklėjant vaikus (o juk mes kalbame apie suaugusiuosius) psichologai pataria leisti vaikams rinktis (žinoma, tam tikrose ribose) ir patirti pasirinkimo pasekmes. Negalima pasikliauti vien tik aklu muštru. Net vaikams nuo nuogo muštro paauglystėje užeis didelis noras pabėgti.
Galiausiai, atsakingai veikti turime visose situacijose, o ne tik tose, kur mus išdresiravo vaikystėje ar tiesiog uždraudė pasirinkti, kai jau esame suaugę. Juk ir priklausomybės toli gražu neapsiriboja alkoholiu, tabaku ir narkotikais...
Penkta, pagalvokime apie tai, kokias asmenybes mes norime ugdyti savo šeimose ir Lietuvoje. Tokias, iš kurių atimama teisė rinktis, klysti, patirti savo pasirinkimo pasekmes, t.y. atsakingas asmenybes?
O gal tokias, kurioms visada pasakoma ką reikia ir ko nereikia daryti? Tuomet nesistebėkime kai paaugliai pasiduoda negerų kompanijų įtakoms, suaugę tarsi užhipnotizuoti laikosi reklamos nurodymų, o pamatę, kad savo sprendimuose susimovė, patys nurašo save į visuomenės paribius.
Norint gyventi laisvoje visuomenėje, įskaitant, ko gero, ir laisvę nuo protą aptemdančio alkoholio, aš matau tik vieną kelią - atsakomybės ugdymąsi ir ugdymą.
Remigijaus Šimašiaus blogas
