Trys mėnesiai, daugiausiai – pusę metų. Tokią prognozę, po kiek laiko Seime subyrės „Drąsos kelio“ frakcija, dar po Seimo rinkimų pirmojo turo išsakė politologas Algis Krupavičius. Prisipažinsiu, šį Kauno technologijos universiteto (KTU) Sociologijos katedros profesorių itin dažnai kalbinu, kai reikia komentaro politinėmis temomis. Ir nors kiti Marijos žemės politologai irgi abejojo, ar „Drąsos kelio“ kartais neištiks toks pats likimas, kaip ir Arūno Valinsko Tautos prisikėlimo partijos, visgi A. Krupavičius buvo tiksliausias.
Priminsiu, kad 2008–2012 m. Seimo kadencijoje dalį Tautos prisikėlimo partijos susiurbė Tėvynės sąjunga–Lietuvos krikščionys demokratai, o atskilę „prisikėlėlių“ likučiai išsilakstė kas sau.
„Drąsos kelio“ gyvybė pradėjo gęsti gerokai anksčiau nei po trijų savaičių nuo Seimo rinkimų pabaigos ir nepraėjus nė dviems savaitėms po priesaikos parlamente. Ką ten pusė metų, nereikėjo nė trijų mėnesių, kad „Drąsos kelio“ frakcija imtų byrėti, o vienybės joje dar mažiau nei Mišrios Seimo narių grupės frakcijoje. Štai balsuojant parlamente dėl Algirdo Butkevičiaus tinkamumo eiti premjero pareigas „Drąsos kelio“ frakcijoje nuomonės išsiskyrė perpus. Po balsavimo kai kurie frakcijos nariai apskritai pareiškė, esą jau graužiasi nagus, kad susidėjo su tokia partija kaip „Drąsos kelias“.
Stikline televizijos studijoje per debatus švaistęsis Algirdas Patackas pasipiktino savo bendražygiais, pritarusiais A. Butkevičiaus kandidatūrai. Girdi, „Drąsos kelias“ pamynė esminius principus, žinomus, tik pačiam A. Patackui. Kokie principai, ponas A. Patackai, kai tų principų ir idėjų iš ‚Drąsos kelio“ apskritai negirdėjome. Partija be idėjų – štai kur buvo esminė „Drąsos kelio“ problema.
Beje, A. Patackas išdidžiai pareiškė, jog padarė klaidą susidėdamas su „Drąsos keliu“. Dieve, dieve, kokia klaida. Tas bjaurus „Drąsos kelias“ vargšą A. Patacką tiesiog per kraujus ir plėšydamas marškinius įnešė į Seimą, įteikė mandatą... Kokia prapultis! Bet pamėginkite A. Patackui pasiūlyti savo mandatą padėti ant stalo. Kažkaip abejoju, ar A. Patackas jo atsisakytų. Taip iki šiol nepasielgė nė vienas politinis perbėgėlis, klajojantis iš frakcijos į frakciją.
Tačiau šioje istorijoje tik dar kartą pasitvirtino sena kaip pasaulis tiesa. Joks politinis darinys neišgyvens neturėdamas savo ideologijos ir politinių idėjų. „Drąsos kelias“ tokiu ir buvo nuo to momento, kuomet iš visuomeninio judėjimo tapo partija. Margi ir įvairiaspalviai „Drąsos kelio“ nariai valdomi visiškai skirtingų asmeninių idėjų ir pasaulėžiūros. Vien todėl tos vienybės šioje partijoje nebuvo nuo pat pradžios ir, aišku, nebus.
Nenustebsiu, jei A. Patackas jau visai greitai prisijungs prie jam kur kas artimesnės TS–LKD frakcijos. Paskui jį ten pasuks ir Vytautas Antanas Matulevičius, ir, veikiausiai, lyg avis paklydėlė Aurelija Stancikienė. Kas nutiks su Neringa Venckiene, Valdu Vasiliausku, Jonu Varkala ir Povilu Gyliu, jie irgi išsivaikščios po kitas frakcijas. Galiausiai, jiems ir neliks kitos išeities.
