Minint valstybės įkūrimo metines prisimintos valdžios žmonių strateginės svajonės, neretai kuriamos lyg sekant pasaką rinkėjui prieš miegą.
Nežinia, ar 1253 metų liepos 6-ąją (remiantis oficialia versija) karūnuotas pirmasis ir vienintelis Lietuvos karalius Mindaugas buvo sukūręs Pažangos tarybą, kurią įkurti yra sugalvoję dabartiniai šalies valdytojai. Greičiausiai – ne. Tačiau jo veiklos rezultatai aptariami ir po 759 metų. Dabartinės Lietuvos valdžios koncepcijos ir strategijos kelia įvairių minčių.
Kai ką primena
Diskusiją apie vizijas, strategijas, svajones ir siekius į viešumą grąžino 2012 metų gegužę oficialiai Vyriausybės bei Seimo palaimintas tekstas, pavadintas „Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“ (toliau – „Lietuva 2030“). Ją parengė ir Seime prastūmė premjero, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) lyderio Andriaus Kubiliaus vyriausybės sušaukta Valstybės pažangos taryba.
Strategijoje išdėstyti pažadai kai ką primena. Sovietinės okupacijos laikotarpį ir anos sistemos absurdą menantys žmonės, paskaitę struktūriškai nevalyvą, skirtingu šriftu (karpant ir kopijuojant) sumėtytą tekstą, turbūt prisiminė buvusį Sovietų Sąjungos komunistų partijos vadovą Nikitą Chruščiovą. Pastarasis 1961 metų spalį Kremliaus suvažiavimų rūmuose iškilmingai pareiškė, kad „ši sovietinių žmonių karta gyvens komunizme“.
Paskutinis sovietmečio lyderis Michailas Gorbačiovas, į valdžios olimpą užropojęs 1985 metais, suskato pažadėti, kad kiekviena šeima iki 2000 metų gyvens atskirame bute. Bendrose virtuvėse apsitrynusi „sovietinio rojaus“ karta prisimena, kad sovietų režimas žlugo anksčiau, nei pradėjo brėkšti pažadų įgyvendinimo aušra.
Strategijų aistra
„Premjeras A. Kubilius jaučia aistrą strategijoms. 2000 metais, kai dar žavėjosi Airijos pavyzdžiu, jis viešai pasakojo, kad ir Lietuvoje bus sukurta „klasterių visuomenė“ ir tokia pat ekonomika, – teigė apžvalgininkė ir ekonomistė Aušra Maldeikienė. – Taip sakydamas ministras pirmininkas visiškai nesuvokė, kad tai nepritaikoma nei ekonominei, nei visuomeninei Lietuvos realybei. Tiesa, A. Kubilius nėra vienišas. Dar 2002 metais buvo patvirtinta strategija, kaip gyvensime 2015-aisiais. Tada rašiau, kad tai visiški kliedesiai. Kaip paaiškėjo, nieko panašaus ir neįvyko.“
Savaitraščiui „Balsas.lt savaitė“ A. Maldeikienė teigė nematanti prasmės kaip ekonomistė analizuoti dokumento „Lietuva 2030“ teksto. „Kad žiniasklaidos atstovai kreipiasi į ekonomistus ir prašo pakomentuoti, rodo ir jūsų, kaip žurnalistų, darbo broką. Čia turėtų dirbti semiotikai ir filosofai. Strategijos „Lietuva 2030“ tekstas neturi jokios kitos prasmės, išskyrus ideologinių lozungų skleidimą“, – įsitikinusi apžvalgininkė. Tiesa, visai galima suabejoti ir semiotikų vaidmeniu verčiant šį tekstą, nes abejotina, ar tai vientisas tekstas, o ir apibrėžtų sąvokų jame nėra daug.
Pasak A. Maldeikienės, nėra didelio skirtumo tarp sovietinės epochos deklaracijų ir šūkių, skelbiamų dokumente „Lietuva 2030“. „Teoriškai sovietinės epochos žmogus buvo turtingas, nes, kaip matyti iš visų popierių, sovietai pastatydavo daug daugiau butų negu amerikiečiai. O faktas, kad daug kas neturėjo, kur gyventi, niekam nerūpėjo“, – šaipėsi ji.
Aistra popierinėms strategijoms, kaip priemonėms maskuoti strateginio mąstymo stoką, atsiskleidžia ir politikų retorikoje. Vienoje Žinių radijo laidoje TS-LKD atstovaujantis Seimo narys Paulius Saudargas biurokratiniu požiūriu pavadino pastabą, kad stambieji energetiniai projektai pradėti įgyvendinti nepatvirtinus Nacionalinės energetinio saugumo strategijos.
Kaip viskas būtų?
Rusų klasikai Ilja Ilfas ir Jevgenijus Petrovas savo romane „Dvylika kėdžių“ vaizdingai aprašo, kaip aferistas ir blefuotojas Ostapas Benderis apsimeta didmeistriu ir mažo miestelio – Vasiukų – šachmatų mėgėjams piešia perspektyvą. Esą dėl šachmatų plėtros sostinė persikels iš Maskvos į Naujuosius Vasiukus, kur vyks Vasiukų ir Grįžulo Ratų tarpplanetinis šachmatų mačas.
A. Kubilius ir jo strategai ne ką menkesni fantazuotojai. Jei Lietuva įgyvendintų tai, kas dabar įsriegta į minimą strategiją, 2030 metais šalis turėtų būti tarp 10 geriausių Europos Sąjungoje valstybių, vertinant pagal laimės, demokratijos, gyvenimo kokybės ir daugybę kitų indeksų. O verslo aplinka Lietuvoje turėtų būti geriausia ne tik tarp Baltijos šalių – nosis turėtų būti nušluostyta ir skandinavams, kurie, matyt, turi prastesnius strategus. Bent vienas universitetas turėtų būti tarp trijų šimtų geriausių pasaulyje.
Pastebėtina, kad minėtos nuorodos į indeksus primena painias rinkimų programas, kurias mūsų politikai linkę nurodyti rinkėjams kaip šaltinį, kai nesugeba pristatyti ir paaiškinti savo rinkimų šūkių. „Pavyti ir pralenkti Ameriką!“ – visada buvo sovietinių lyderių lūpose aidinti svajonė. A. Kubilius kiek kuklesnis – tenori patekti į dešimtukus pagal keliolika žmonėms nelabai ką sakančių indeksų.
Yra ir į sovietinius panašių šūkių. „Trys milijonai kūrėjų!“ – skelbia paryškintas lozungas, nurodantis, kokia sumani visuomenė bus sukurta 2030 metais. Tik štai bėda – iki 2030-ųjų, agentūros „Euromonitor international“ duomenimis, kuriuos lyg tyčia neseniai paskelbė žiniasklaida, gyventojų skaičius Lietuvoje sumažės daugiau nei 14 proc. Pagal depopuliacijos mastą Lietuva liks antroje vietoje Rytų Europoje ir nusileis tik Latvijai, kurioje iki 2030 metų liks beveik penktadaliu mažiau šalies gyventojų.
Tad Lietuvoje 2030-aisiais gyvens 2,85 mln. gyventojų. Jeigu orientuojamasi į visus po pasaulį išsibarščiusius lietuvius, reikėtų kalbėti daugiau nei apie 4 mln.
„Sumani visuomenė - laiminga visuomenė, kurioje siekiama didesnio asmeninio ir ekonominio saugumo ir veiklumo, tolygesnio pajamų pasiskirstymo, švarios aplinkos, užtikrinama socialinė ir politinė įtrauktis, sudaromos plačios galimybės mokytis ir tobulinti savo gebėjimus, siekti geros žmonių sveikatos", - žada strategijos autoriai. Labai gerai, bet progresinio apmokestinimo klausimą galima išspręsti ir be svajonių sąvadų skelbimo.
„Nesigilinau į šį dokumentą. Tai neturi prasmės, – teigė aktyvus visuomenininkas daktaras Vytautas Daujotis. – Tai šūkių rinkinys, kuriame nurodomi tam tikri skaičiai, kad būtų sudaryta mokslingumo ir rimto darbo iliuzija.“
Pasak jo, rengiant šį dokumentą greičiausiai dalyvavo šiek tiek akademinių sluoksnių atstovų, nes gavo kažkiek pinigų, o didelių koncernų vadovai tai darė trokšdami garbės. Ta proga visai pravartu atsigręžti ir į ankstesnę valstybės raidos strategiją, sukurptą dar 2002 metais.
Kas jau turėjo būti?
„Energetika pigiai, patikimai ir saugiai aprūpins energija visas ūkio šakas, sudarys palankias sąlygas tolesnei šalies pažangai, bus integruota į Vakarų ir Rytų energetikos sistemas ir sugebės konkuruoti atviroje tarptautinėje energijos rinkoje. Ateities energetikos sektorius bus gerai subalansuotas, nekels grėsmės aplinkai“, – svajota anuomet. Lietuvoje turėjo būti įdiegtas socialinės rinkos modelis, pagal iki šiol galiojusią energetikos strategiją jau turėjo beveik veikti elektros tiltas į Lenkiją ir panašiai.
Žydrų svajonių ankstesnėje fazėje būta visose srityse. Europos Sąjungos standartus atitinkantys aplinkos taršos normatyvai ir aplinkosaugos vadybos bei audito sistemos jau turėjo tapti realija (pagal 2002 strategiją), tačiau visai neseniai Lietuva nerado žmonių ir išteklių, kad susitvarkytų su taršos leidimų administravimu, ir sulaukė tarptautinių sankcijų.
Amžinai nepastatomi statiniai – Nacionalinis stadionas, Valstybės saugumo departamento pastatas, Valdovų rūmai ir panašūs objektai,– tapę neužmaskuojamų vagysčių, aferų, nebaudžiamumo ir nekompetencijos simboliais, nebuvo įtraukiami į strategijas, bet lėšas rijo strategines. Strategine vertybe lietuviai yra paskelbę net elementarų kvailumą. Liūdnai pagarsėjusi Lietuvos, kaip drąsios šalies, įvaizdžio strategija skelbė net kliedesį, kad drąsos požymiu laikytinas pasiryžimas pareiti pėsčiomis iš Leipcigo į Kupiškį.
Tiesa, Ministro pirmininko tarnybos Spaudos ir komunikacijos skyriaus vedėjas Antanas Martusevičius sako, kad bent jau naujos strategijos rengimas nieko nekainavo. Mat Valstybės pažangos taryba, teminių darbo grupių nariai, kurie rengė strategijos „Lietuva 2030“ projektą, dirbo neatlygintinai.
„Strategiją „Lietuva 2030“ kūrė daugiau nei penkios dešimtys įvairių sričių atstovų, kuriuos subūrė Valstybės pažangos taryba. Į strategijos rengimą plačiai įsitraukė ir visuomenė, įvairios nevyriausybinės organizacijos. Jos aktyviai dalyvavo diskusijose, teikė pastabas ir siūlymus. Šiame dokumente atsispindi beveik tūkstančio žmonių idėjos. Siekiant kuo plačiau įtraukti visuomenę į strategijos rengimą skirtinguose regionuose vyko vieši aptarimai ir strategijos pristatymai, veikė idėjų generavimo centrai, inicijuota Nacionalinė idėjų diena ir atviras forumas „Lietuva 2030“, rengiamos radijo laidos. Visa tai buvo surengta savanorių ir aktyvių piliečių pagalba bei iniciatyva ir už tai nebuvo mokama“, – savaitraščiui „Balsas.lt savaitė“ aiškino valdininkas.
Kam smėlio pilys?
Kad „Lietuva 2030“ turi trūkumų, sutinka ir vienas iš jos rengėjų – profesorius, ekonomistas Jonas Čičinskas. „Kadangi tai tolimo horizonto dokumentas, jame yra gal net per daug skaičių. Mano skoniui netinka tai, kas pridedama gale. <...> Tiesa, aš manau, kad toks dokumentas yra reikalingas ir nieko sovietinio pačiame sumanyme nėra“, – sakė jis. Konkrečių skaičių ir vietų pagal indeksus, profesoriaus teigimu, nurodyti nereikėjo. Šis dokumentas, anot J. Čičinsko, turi nurodyti kryptis ir siūlyti susitarti dėl jų.
Deja,tekstas vietomis labiau primena socialistinio lenktyniavimo užduotis (aplenkti ką nors indeksais), o vietomis yra panašus į daugybę sykių pakartotą teiginį, kad viskas turi būti daroma „teisingai ir gerai“.
Skaitant naują svajonių ir sapnų sąvadą, prie kurio kaip priedas prikergiama dabartinės padėties analizė, lieka neaišku, kam reikia svajoti apie tai, ką galima imti ir padaryti.
„Be atviro, kompetentingo, rezultatyvaus ir dalyvauti tvarkant viešuosius reikalus skatinančio valdymo reikšmingų pokyčių greitai nesulauksime“, – įsitikinę strategai.
Valio, tačiau kodėl per visą kadenciją neįmanoma sutarti dėl savivaldos reformos principų ir kaip velnias kryžiaus bijomasi sumažinti reikalingų parašų ir kvorumo kartelę, reikalingą rengti referendumams? Apie tai užsiminus, atvirumo ir visuomenės dalyvavimo strategai iškart ima postringauti, kad visuomenė (kuri dalį jų išrinko į valdžią) yra per kvaila ir nepasiruošusi.
Kai smėlio pilis stato vaikai, tai suprantama kaip žaidimas ir nieko per daug nesitikima. Ko tikėtis, kai nusipeštuose bokštuose ir akropoliuose mėgina apsigyventi suaugę ir įtakingi žmonės? Juk stalčiuje guli TS-LKD „Rusijos sulaikymo strategija“, visą kadenciją riejamasi dėl „Šeimos politikos koncepcijos“, o garsusis „Nacionalinis susitarimas“ su profsąjungomis ir darbdaviais baigėsi aršiais konfliktais dėl minimalios mėnesinės algos ir darbo santykių.
*******
Į 30-ies žmonių Valstybės pažangos tarybą, rengusią naujausią strategiją, įėjo istorikas Alfredas Bumblauskas, režisierius Oskaras Koršunavas, ekonomistas J. Čičinskas ir Raimondas Kuodis, bendrovės „Fermentas“ valdybos pirmininkas habilituotas daktaras Viktoras Butkus, bendrovės „Eika“ direktorius, Nekilnojamojo turto plėtros asociacijos prezidentas Robertas Dargis, Žinių ekonomikos forumo direktorius Edgaras Leichteris, prezidentės patarėjai, ministrai ir kiti.
Lietuvai naujoje strategijoje numatyta patekti į dešimtuką pagal gyvenimo kokybės indeksą (dabar 23 vieta Europos Sąjungoje), laimės indeksą (dabar 20 vieta), demokratijos indeksą (dabar 22 vieta), darnios visuomenės indeksą (dabar 13 vieta), pasaulio konkurencingumo indeksą (dabar 17 vieta), globalizacijos indeksą (dabar 25 vieta).
