Auštrevičius iki galo neįsigilinęs į IAE klausimą 65
Autorius: Stanislovas Tomas

2008.01.11 12:39
Noriu nuoširdžiai pasveikinti referendumo dėl Ignalinos AE (IAE) darbo pratęsimo iniciatorius ir palinkėti jiems sėkmės. Vakar pasiklausiau, kaip Petras Auštrevičius ir doc. Ignas Vėgėlė per Žinių radijo laidą „Tikrasis motyvas“ aptarinėjo mano gruodžio 20 d. straipsnį apie tai, kad nėra jokių teisinių kliūčių pratęsti IAE darbą. Taip, susiderėti galima nors šią savaitę. Tarptautinė teisė, tokiu pavidalu kaip ją įsivaizduoja šie du ponai, niekada neegzistavo. Auštrevičius jau turėjo progą parodyti, ką sugeba, bet parodė, ko nesugeba.




Būtų labai gerai, jeigu šioje laidoje išgirstume tik Auštrevičiaus ir Vėgėlės asmeninę teisinio vertinimo klaidą, bet, deja, problema yra gilesnė. Teisininkai, gyvenantys Lietuvoje, tragiškai nesivadovauja šiuolaikine teisės metodologija. Kai sakau „šiuolaikinė“, turiu omenyje Harvardo teisinį realizmą ir Paryžiaus teisinį postmodernizmą. Šis patikslinimas yra svarbus, kadangi Vilniuje ši metodologija dar nėra „šiuolaikinė“. Pagrindinis skirtumas tarp šiuolaikinės teisės sampratos ir šių dviejų ponų sampratos yra tame, kad mes empiriškai tyrinėjame teisę tokią, kokia ji yra tikrovėje, o jie romantiškai tyrinėja teisę tokią, kokia ji yra naktiniuose košmaruose. Jeigu kažkas nori pasakoti apie oro pabaisas, kurios trukdo pratęsti IAE, tegul eina su visais savo plakatais pas savo neišsilavinusius rinkėjus, o ne pas tuos, kas nori rimtai analizuoti.

Vilniaus teisės fakultetams reikalinga reforma – į dėstymo programas būtinai reikia įtraukti šiuolaikinius JAV realistus (nereikia painioti su klasikiniais realistais) ir tada mums nebereikės klausytis to, ką sako Auštrevičius ir Vėgėlė apie Ignaliną. Jeigu realistinės literatūros nėra Lietuvos universitetų programose – tai ne Amerikos, o Vilniaus problema. Tačiau Mykolo Romerio universitete yra daug kitų vakarietiškai empiriškai mąstančių dėstytojų.

Auštrevičiui ir Vėgėlei atrodo, kad vienintelis veiksmingas teisinis būdas pratęsti IAE darbą yra derėtis dėl expresis verbis pataisos Protokolui Nr. 4. Jie rodo kelią į kapą. Taip gali šnekėti tik pratęsimo priešas. Gal šie du ponai nesupranta, kad sušaukti tokio pobūdžio Tarpvyriausybinę konferenciją neįmanoma praktiškai? Mes, teisės empirikai, visada galvojame tik apie praktinius teisinius sprendimus.

Pozityvizmas tarptautinėje teisėje – tai nesėkmingas kelių romantikų projektas, kuris jau seniai pasibaigė. Neįsivaizduoju kaip galima daryti rimtą akademinę karjerą su tokia metodologija rankose.

Diskutuokime konstruktyviai. Tarpvyriausybinės konferencijos nebus. Gerai, kad nebus. Jeigu ji būtų, mūsų diplomatai ir ministrai vėl pasislėptų po lova arba kokioje nors kitoje tamsioje vietoje.

Ką Auštrevičius siūlo dar? Jam atrodo, kad Ketvirtojo protokolo 4 str. pagrindu galima taikyti Stojimo akto 37 straipsnį Protokolo 1 straipsnio taikymo koregavimui. Taip, su šituo galima žaisti, bet 4 str. prasideda žodžiais „nepažeidžiant 1 straipsnio“.

Auštrevičiui ir Vėgėlei reikia suprasti, kad, jeigu norime rimtai sprogdinti pastatą, teisinį dinamitą reikia dėti į rūsį. Kitaip tariant, informuoti kolegas, kad Europos Sąjunga neturi kompetencijos reikalauti uždaryti atominę elektrinę. Mušti reikia į jautriausias vietas, ten kur nėra šarvų – referendumas dėl pratęsimo ir/arba Lisabonos sutarties blokavimas.

Auštrevičius ir Vėgėlė sako, kad Lietuva įsipareigojo ne Europos Bendrijai, o kitoms Europos valstybėms. Todėl, anot jų, tas faktas, kad Europos Sąjunga neturi kompetencijos reikalauti uždarymo, negali išgelbėti Lietuvos. Jie patys nesupranta, ką reiškia šis teiginys. Faktiškai jie neigia, kad Europos Sąjunga turi juridinio asmens statusą. Tai absurdas. Bendrijų sutarties 281 str. pripažįsta Bendrijos juridinio asmens statusą. Aš numatau, ką Vėgėlė gali atsakyti į šį argumentą – ne, tai irgi klaida.

Kita Vėgėlės analitinė problema – jis pamatė, kad ant Stojimo sutarties yra ne vienas Tarybos Pirmininko parašas, o daug parašų. Dėl to jam pasirodė, kad sutartis sudaryta ne su juridiniu asmeniu Europos Sąjunga, o su 24 juridiniais asmenimis valstybėmis narėmis. Kasti reikia giliau – juridinis asmuo vienas, o parašų daug. Tokia yra oficiali ES Tarybos Teisės tarnybos nuomonė. Norėtųsi, kad prieš ateinant su tokiais teiginiais žmogus būtų pasirengęs atsistoti į profesoriaus van de Kerchove mokslinių darbų kontekstą. Reikia pralaužti lietuvių akademinę saviizoliaciją.

Auštrevičiaus nuomonė veda prie dar didesnio absurdo. Ant Lisabonos sutarties juridinis asmuo Lietuva padėjo tris parašus – Prezidento, Premjero ir užsienio reikalų ministro. Pagal jo logiką išeitų, kad Lisabonos sutartį pasirašė ne Lietuva, o atskiros Lietuvos institucijos. Tai klaidingas požiūris. Mūsų vieninga šalis padėjo 3 parašus, o vieninga ES ant Stojimo sutarties – 32 parašus. Šiuo metu tokia mada.

Pirminė teisė aiškiai numato, kad tais atvejais, kai valstybės perdavė Sąjungai tam tikrą kompetenciją, jos nebeturi teisės pasirašinėti atitinkamų sutarčių savarankiškai. Tačiau jos padeda savo parašus, kad būtų gražiau. Tais atvejais, jeigu jos neperdavė kompetencijos Sąjungai – jos pasirašo atskirai. Viena gali pasirašyti, o kitai gali būti nusispjaut. Ar Auštrevičius pastebėjo, kad Atėnuose įvyko grupinis pasirašymas? Ar toks grupinis pasirašymas galėtų įvykti, jeigu kokia nors pasakų šalis Portugalija atsisakytų pasirašyti?

Sekantis klausimas – kokios Europoje būna sutarčių sudarymo procedūros? Viršnacionalinė ir tarptautinė. Pagal ES Sutarties 49 straipsnio viršnacionalinę procedūrą sudaromos geografinės plėtros sutartys su šalimis, kurios nėra ES narės. Šioje procedūroje dalyvauja viršnacionalinės institucijos: Taryba, Europarlamentas ir Komisija. Šios institucijos gali veikti tik ankstesnės ES kompetencijos ribose. EB Sutarties 300 str. numato, kad sutartis su ne ES valstybe negali išplėsti esamos kompetencijos. ES kompetencija gali būti plečiama tik pagal ES Sutarties 48 str. Pagal šią procedūrą sprendimus priima ne viršnacionalinės institucijos, o tarptautinis darinys – Tarpvyriausybinė konferencija. Auštrevičius ir Vėgėlė, reikšdami nuomonę prieš IAE, supainiojo teisines procedūras. Yra dvi atskiros procedūros ir taškas.

Jeigu mes hipotetiškai įsivaizduotume, kad Auštrevičius iš dalies teisus – Atėnuose įvyko ir grupinis, ir pavienis pasirašymas, išeitų, kad Lietuva įstojo ir į ES, ir į kažkokią papildomą organizaciją, kurios pavadinimo Vėgėlė nežino. Jeigu taip įvyktų, būtų dar geriau, kadangi šita papildoma organizacija, žvelgiant iš Harvardo profesoriaus David Kennedy perspektyvos, galėtų turėti tik fiktyvią teisę. Užtenka tokių pamąstymų – jokių papildomų organizacijų nėra. Mes įstojome tik į ES. Kitaip tariant, mes neįstojome į kitas ES valstybes kaip seka iš Vėgėlės logikos. Neįmanoma įstoti į tai, ko nėra.

Tarptautinės teisės metodologinis pozityvizmas jau seniai yra šiukšlių dėžėje. Mąstantiems teisės studentams reikia arba keltis į Vakarus, arba daryti Lietuvoje mokslinę revoliuciją. Bet kaip jie kils į revoliuciją, jeigu bibliotekose elementariai nėra progresyvios literatūros iš JAV ir Paryžiaus? Kiekvieno studento interesas yra, kad teisės fakultetas taptų Amerikos terminatorių gamykla. Tai, ką daro daugiau nei pusė Lietuvos „teisės profesorių“, neturi nieko bendro su mokslu. Mūsų šalies profesūra neturėtų priešintis Harvardo realizmui ir Paryžiaus postmodernizmui kaip koks nors mokslinis Afganistanas.

Šių dviejų ponų požiūris į referendumą dėl Ignalinos darbo pratęsimo iš viso labai įdomus. Taip, ES teisė leidžia surengti referendumą ir, tokiu būdu, teisiškai pratęsti jėgainės eksploataciją. Kai jie sako, kad tai būtų Lietuvos „vienašališkas“ sprendimas, jie kaip visada daro klaidą. Tegul Auštrevičius nebekartoja žodžio „vienašališkas“, jeigu jis nesugeba suprasti, kodėl jis nesupranta sąvokos „teisiškai šaltai“ empiriniame Europos teisės kontekste. Referendumas – tai ES pirminėje teisėje numatyta demokratinė procedūra. Galbūt jos Auštrevičiaus virtualiame pasaulyje, bet aš esu empirikas. Teisės specialistai turi tyrinėti tik tai, kas iš tikrųjų egzistuoja – tai, ką galima paliesti pirštais arba liežuviu. Valgyti reikia duoną, o ne orą.

Kadangi Lietuvos elitas kaip visada dreba, būtinai reikia surengti referendumą. Nors, sunku pasakyti: „bijo“ ar piktybiškai apgaudinėja, ginant savo neskaidrius asmeninius interesus?

Žinių radijo laidoje „Tikrasis motyvas“ taip pat dalyvavo buvęs užsienio reikalų ministras Antanas Valionis. Jam atrodo, kad Lietuvai gresia sankcijos. Ne, Lietuvai negresia jokios sankcijos. Sankcijos taikomos už teisės pažeidimą. Viskas, kas aprašyta šiame straipsnyje, yra teisėta. Kodėl Valionis nori pažeidinėti, jeigu galima nepažeidinėti? Norėtųsi dar priminti, kad ES neturi detalios ir nuoseklios sankcijų nustatymo sistemos. Bet tai yra labai plati tema. Ne, Antikristas neateis.

Jeigu rytoj Auštrevičius paskambins į Briuselį, jam bus pasakyta, kad mano nuomonė neteisinga, ir jis atsakys „Yes, Sir“ arba „Yes, My Lord“. Nereikia kreipti į tai dėmesio. Briuselio teisininkai neformaliai laiko Lietuvos diplomatus antros rūšies žmonėmis, bet tokia pozicija yra suprantama. Tai yra normali reakcija. Ten, Briuselyje, jie yra pragmatikų vaikai. Aš jų vietoje elgčiausi su Lietuvos politikais lygiai taip pat ir dar baisiau.

Kaip vieną kartą Prancūzijos Prezidentas Jacques Chirac išmintingai pasakė apie Lietuvos (ir kitų Vidurio ir Rytų Europos valstybių) elitą: „jie praleido gerą progą užsičiaupti“ (pranc. „manqué une bonne occasion de se taire“). Kai nereikia, lietuvių politikai kalba ir padaro sau gėdą, o, kai reikia kalbėti – tyli. Kad šie Prancūzijos prezidento žodžiai buvo skirti visų Vidurio ir Rytų Europos elitui - menka paguoda. Dar daugiau, mūsų ministrai su diplomatais šneka ir nesupranta savo vartojamų žodžių konkrečios prasmės, kadangi priprato bendrauti tik su neišsilavinusiais rinkėjais. Prancūzų kultūroje nepriimta tyčiotis iš žmonių, kurie lėtai skaito arba nemoka sudėti skaičių, bet, bendraujant su Lietuvos diplomatais, net Prancūzijos Prezidentui kyla noras pasakyti, ką jis iš tikrųjų mano.

Norėtųsi, kad lietuviai išmoktų veikti pagal JAV politologo realisto Henrio Kissingerio strategijas. Reikia trenkti viskuo, kuo tik galime, o po to saldžiai nusišypsoti.

Drąsiau, Mesdames et Messieurs. Vive le référendum! Vive la République!

Stanislovas Tomas yra ES teisės tyrėjas, Sorbona, Paryžius

Susiderėti dėl IAE darbo pratęsimo galima per vieną dieną 81
Autorius: Stanislovas Tomas

2007.12.20 12:32 Jokio teisinio įsipareigojimo uždaryti Ignalinos AE 2009 metais nėra. Tokio įsipareigojimo egzistavimas neįmanomas, kadangi ES neturi kompetencijos reikalauti uždaryti atominę elektrinę. Lietuvos politikai ir diplomatai dažnai kalba apie kažkokius įsipareigojimus dėl to, kad yra nepasigilinę į teisinio reguliavimo esmę.

Kokie teisės aktai nustato Briuselio kompetenciją branduolinės saugos srityje? Tokį klausimą reikėtų pateikti per egzaminą Lietuvos elitui. ES galių ribos apibrėžiamos trimis teisės aktų grupėmis.


Pirmas pagal svarbą dokumentas – tai Euratomo sutartis. Šiame teisės akte iš viso nieko nerašoma apie kompetenciją reikalauti jėgainės uždarymo. Kitas – Tarptautinė branduolinės saugos konvencija. Taip, šios Konvencijos 6 str. numato galimybę konstatuoti, kad jėgainė nesaugi ir įpareigoja ją uždaryti. Tačiau Liuksemburgo Teismas precedentu Nr. C-29/99 priėmė faktinį sprendimą neįtraukti šį 6 str. į ES kompetencijos rėmus.

Trečias teisės aktas, kuris labai gąsdina Lietuvos politikus ir diplomatus – tai Protokolas Nr. 4, kurio pirmame straipsnyje iš tikrųjų parašyta, kad Ignalinos AE uždaroma 2009 metais. Pažvelkime į šį dokumentą iš trijų perspektyvų. Pirma, šis Protokolas tik tai garantuoja Lietuvai Reglamento 3906/89 tam tikrą taikymą, o pats šio Reglamento taikymas jokiais būdais negali būti laikomas privalomu. Kitaip tariant, Ketvirtasis Protokolas - tai pareiga Briuseliui finansuoti pačios Lietuvos savarankiškai sugalvotus saugos standartus. Antra, pati Europos Komisija savo Pozicijose Nr. E-0073/01, Nr. P-3449/01, Nr. E-2527/02, ir ES Taryba savo Pozicijose Nr. E-2681/00 ir Nr. P-0655/02 pripažino, kad Protokolas Nr. 4 jokiais būdais negali būti laikomas kompetencijos išplėtimu. Jeigu neįvyko kompetencijos išplėtimas - jokios kompetencijos nėra. Trečia, ES Taryba suteikia Komisijai mandatą derėtis su Lietuva dėl Protokolo Nr. 4. Toks mandatas gali būti suteiktas tik Euratomo sutarties ir precedento C-29/99 rėmuose. Europoje derybų mandatas negali būti suteiktas neegzistuojančių dokumentų pagrindu - labai svarbu tai suprasti. Kitaip tariant, šis Protokolas pasirašomas ankstesnio teisinio reguliavimo ribose. Pats savaime jis negali būti laikomas nauju kompetencijos išplėtimu, kadangi tokiam veiksmui sukurta kita speciali procedūra – būtina sušaukti Tarpvyriausybinę konferenciją.

Dar daugiau, prancūzai ir anglai labai nenori perduoti tokio pobūdžio kompetenciją Briuseliui, kadangi puikiai supranta, kad tokiu atveju ES taptų mažų neatominių valstybių instrumentu kovoje prieš Paryžių ir Londoną. Nėra kompetencijos - vadinasi, negali būti jokių reikalavimų, o tuo labiau sankcijų.

Naudokimės Europos teisingumo teismo paslaugomis.

Be teisinio dinamito Lietuva turi daugybę politinių spaudimo priemonių, kurios 100 proc. užtikrina pergalę.

Pirma labai veiksminga politinio spaudimo priemonė – grasinimas organizuoti referendumą. Europos Komisija bijo žodžio "referendumas" kaip velnias kryžiaus. Briuselis jau pralaimėjo referendumus Prancūzijoje ir Olandijoje dėl ES Konstitucijos, Švedijoje dėl euro, Airijoje dėl Nicos sutarties, Danijoje dėl kitų ES žvejybos laivų įleidimo į Grenlandijos vandenis. Dar vienas nesėkmingas referendumas Lietuvoje - ir Komisijos Pirmininkui teks nusižudyti.

Antra labai veiksminga politinio spaudimo priemonė – grasinimas neratifikuoti ES Konstitucijos antrą versiją ir, tokiu būdu, ją užblokuoti. Pirmą versiją referendumu atmėtė prancūzai ir olandai. Žadėjo atmesti ir lenkai, bet nespėjo. Nereikia bijoti pasakyti "ne" - prancūzai ir lenkai tai daro kiekvieną dieną. Komisija pradės drebėti vien nuo minties, kad Lietuva visiškai rimtai gali tapti ketvirta šio klubo nare.

Europarlamentaro Eugenijaus Maldeikio kalbos apie "bendradarbiavimą, partnerystę, solidarumą ir kompromisą" - tai pasakos vaikams. Briuselio koridoriuose kiekvieną dieną vyksta aistringas interesų karas, o po to laimėjusi šalis tiesiog sako, kad "pasiektas kompromisas". Europa – tai pragmatikų žemynas. Lietuva priimta į ES ne iš labdaros arba meilės, o iš šalto matematinio apskaičiavimo.

Nereikia kreipti dėmesio į tai, ką sako komisaras Piebalgs ir kai kurie Lietuvos politikai - jie nepasigilinę, niekas iš jų neskaitė visų teisės aktų. Jeigu paimtume mikroskopą, lengvai įsitikintume, kad dažnai jie patys tiksliai nesupranta, ką konkrečiai reiškia jų žodžiai.

Nukreipkime mikroskopą, pvz., į Maldeikio diskursą. Kai jis ėjo ūkio ministro pareigas, susiderėjo su ES uždaryti Ignalinos AE. Jam atrodo, kad priešingu atveju Lietuvos nepriimtų į ES. Vengrijos Pakso AE [Paks – tai toks gražus geografinis miestas, o ne pavardė] ir Čekijos Temelino AE veikia sovietiniai VVER reaktoriai. Su vengrišku reaktoriumi, kuris gimė 1974 m., santykinai neseniai netgi buvo įvykęs trečio lygio rimtas incidentas pagal INES klasifikaciją – Ignalina saugesnė. Europos Komisija bandė įtikinti vengrų ir čekų ūkio ministrus uždaryti jų jėgaines, tačiau jie nepasidavė. Jeigu jiems pavyko, reiškia ir Lietuvai galėjo pavykti. Lyginkime save su sėkmingomis šalimis, o ne su Mozambiku. Maldeikis iki šiol nesupranta, kad Komisija neturėjo teisės viršyti derybų mandato.

Maldeikiui atrodo, kad idėjas paduoti Komisiją į Liuksemburgo Teismą arba organizuoti Lietuvoje referendumą galima kelti tik „pačiu kraštutiniu atveju“. Jam vertėtų suprasti du dalykus. Pirma, pagal Stojimo akto 37 str. „pats kraštutinis atvejis“ jau buvo šių metų gegužės 1 d. Susidaro įspūdis, kad, kai jis sako „pats kraštutinis atvejis“, jis turi omeny „niekada“. Teisinius laiko limitus reguliuoja ne tam tikro politiko savijauta, o teisės aktai. Antra, jeigu norime derėtis rimtai, o ne kaip visada, būtinai reikia grasinti teismu, referendumu, ES Konstitucijos Nr. 2 blokavimu et cetera. Jeigu mes įtikinamai pasakome, kad iš tikrųjų galime tai padaryti, to daryti nereikės.

Esu kritikavęs Maldeikį už tai, kad, kai jam buvo pavesta parengti pranešimą apie Euratomo politiką Europarlamente, jis nė karto neišdrįso ištarti žodį „Ignalina“. Kaip jis informavo Lietuvos žiniasklaidą, jam pavyko įtraukti į „ES teisinę bazę“ „nuostatą, leidžiančią šalims pratęsti savo atominių elektrinių veiklą“. Pirma, bet koks ES teisės studentas žino, kad toks „pranešimas“ jokiais būdais negali būti laikomas „teisinės bazės“ dalimi. Žmogus elementariai nesupranta kuo skiriasi „teisės aktas“ nuo „ne teisės akto“. Būtų įdomu sužinoti ar vidutinis lietuvis europarlamentaras sugebėtų išvardinti, kokios būna ES teisės aktų rūšys. Antra, kovoti už „nuostatą, leidžiančią šalims pratęsti savo atominių elektrinių veiklą“ – tai tas pats, kas kovoti už vaivorykštę po lietaus arba už sniegą Sibire. Tokia teisinė tvarka egzistavo visada.

Maldeikis mano, kad yra „50 procentų“, jog šiame straipsnyje pristatoma teisinė analizė yra neteisinga. Šito pono sugebėjimus empiriškai operacionalizuoti jo apskaičiavimus aš vertinčiau skeptiškai. Jis pats nesupranta, ko nesupranta.

Europarlamentaras Maldeikis yra pasisakęs, kad vieša ir demokratinė diskusija apie IAE darbo pratęsimą, anot jo, yra „populizmas“. Susidaro įspūdis, kad jis vartoja šį žodį tam, kad pasmerktų tuos, kas iš tikrųjų bando daryti kažką konkretaus, bei pateisintų savo paties nieko neveikimą.

Pagaliau, jis mėgsta sakyti, kad Lietuva – tai ne Prancūzija. Todėl, turbūt, anot jo mūsų šalis turėtų sėdėti po stalu ir tylėti. Norėtųsi priminti, kad Lietuva yra vis dėlto Respublika, o ne savivaldybė arba seniūnija. Taip, mes neturime ir neturėsime didingos prancūzų istorijos, kultūros ir filosofijos, bet prieš 18 metų kažkaip gavome „valstybės statusą“ – tai naudokimės.

Stanislovas Tomas yra ES teisės tyrėjas, Sorbona, Paryžius

LSDS sąjunga-LSDS internetinė svetainė lsds.lt parodė gražią pilietinę iniciatyvą dėl referendumo, kurią Seimas su vyriausybe gėdingai žlugdė.Dabar jie ir bus atsakingi už kainą-80 ct.Rinkimuose rinkėjai turėtų tinkamai įvertinti savo tikrus ir tariamus didvyrius.

Nu ir kvailiai sėdi Seime, nežino ką veikti su tautos suteiktu mandatu keturiems metams. Referendumo iniciatyvos traukinys jau ate, nuvažiavo, gaudykit vėją laukuose, reikėjo anksčiau prisidėti. Referendumas yra aktualus tik ne Seimo partijoms, Seimo partijoms tai tik tuščias populizmas.
Tokį Seimo narių blaškymasį reikia vertinti tik kaip kvailio ieškojimo ir bijojimo prisiimti atsakomybę tiek prieš Europos sąjungą, tiek, ypač, prieš Lietuvą, gyvybiškai svarbiu Lietuvai klausimu. Čia nereikia jokios nuomonės, tam reikalingi ekonominiai socialiniai skaičiavimai. Ir viskas.
Pagarbiai

siuo klausimu nei valdzia nei seimas nieko nedaro nes jiems taip geriau, gaus nebloga "navara",o Lietuvos zmones gales tamsoje gyvent ir nematit ju fiti miti!!!!!!!

Visa valdžios energija nueina savo aplaidumui pridengti, vietoj to, kad energingai imtųsi darbo, pliurpia apie kažkokius referendumus, juk tai tik pakaruoklio virvės muilinimas.
Tegu atsako, kas realiai padaryta - projektai? sutartys? rangovai? paskolos? grafikai?
Juk nieko nėra, tik grupelė draugų tebesidalija postais, "navaru" ir būsimu pelnu.
Visa valdžios energija nueina veiklos imitavimui ir gaudesiui.