Nepaisant draudimų ir įvairiausių dydžių baudų, kiekvieną pavasarį žmonės vis tiek sąmoningai degina žolę, meldus, išdžiūvusius krūmus, ražienas ir pan., nesusimąstydami, kad tokiu būdu ne tik naikina gyvas ekosistemas, kelia didžiulį pavojų sau ir aplinkai, bet ir spartina klimato kaitą.
Kelionė į susinaikinimą
Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Klimatologijos skyriaus vedėjos dr. Audronės Galvonaitės teigimu, dažnai žmonės nesuvokia, kad tai, ką iš Žemės planetos paleidžiame į atmosferą, niekur nedingsta ir neištirpsta. „Viskas anksčiau ar vėliau įvairiais pavidalais sugrįžta atgal“, – sako ji.
O ypač – įvairūs dūmai ir taršos šaltiniai, kurių yra labai daug. Kartais žmonės nė nesupranta, kad savo veikla skatina tokius atmosferos taršos šaltinius.
„Vienas tokių – degančios pievos, kurias kiekvieną pavasarį regime kaip siaubo filmą ne tik dėl to, kad naikinamos ekosistemos ir jų gyventojai, bet ir dėl poveikio klimato kaitai“, – teigia klimatologė. Tad naikindami ekosistemas, naikiname ir savo planetą.
Gaisrai kaitina klimatą...
Kaip aiškina mokslininkai, gaisro metu į atmosferą išmetama dešimtys tonų anglies ir kitų pavojingų cheminių medžiagų. Ištirta, kad žolės deginimas teršia aplinką juodąja anglimi ir organiniais junginiais.
O juodoji anglis, nors ir yra vienas iš trumpalaikių klimato kaitos veiksnių, klimato kaitą veikia dvigubai stipriau nei manyta anksčiau. Mat dūmai, kuriuose yra juodosios anglies, sugeria daugiau Saulės energijos ir tokiu būdu daugiau išspinduliuoja šilumos į atmosferą.
Be to, žolės degimo temperatūra yra neaukšta, o dėl šios priežasties išsiskiria daugiau pavojingų aerozolio dalelių.
... o atšilęs klimatas skatina gaisrus
Europos Komisija skelbia, kad šylantis klimatas kai kuriuose regionuose, ypač – Pietų ir Vidurio Europoje jau dabar didina karščio bangų, miškų gaisrų ir sausrų dažnį, kurį lydi ir didėjantis mirčių dėl karščio skaičius.
Gaisrai neaplenkia ir Lietuvos – atliktose įvairiose klimato kaitos poveikio grėsmių studijose pabrėžiama, kad padažnėję miškų gaisrai mūsų šalyje gali būti traktuojami kaip klimato kaitos pasekmė.
Pernai metais tuo pačiu laikotarpiu didelį miškų gaisringumą lydėjo ir sausros, kurios ypač buvo pastebimos žmonių lankomuose miškuose – Dzūkijoje, Vilniaus apylinkėse, Nemenčinėje, Švenčionėliuose, Labanoro miškuose ir kt.
Išgelbės tik sąmoningumas
„Vienintelis dalykas, kuri gali viską išspręsti, tai yra žmonių mąstymas. Jį pirmiausia reikia keisti“, – įsitikinusi dr. A. Galvonaitė.
O tai reiškia, kad ir pernykštė žolė neturėtų būti deginama, suvokiant tokių gaisrų pasekmes ne tik lokaliu, bet globaliu mastu.
Juolab kad mokslininkai įrodė ir tai, kad išdeginti plotai nesunaikina piktžolių, o atvirkščiai, – sumažina dirvos derlingumą. Net ir po vieno išdeginimo, dažnai prireikia kelerių metų tam, kad žemė duotų tokį pat derlių, kaip ir prieš gaisrą.
