Pakruojietis Valdemaras Kozlovas – ne tik sportininkas, treneris, bet ir prisiekęs keliautojas. Nuotykių jo kelionėse nors vežimu vežk.
„Geriausiai tokios istorijos grįžta prie laužo – tuomet vienas per kitą prisimena: „O kai aš buvau..., tai nutiko...“ – šypsosi Valdemaras.
Kelionių nuotykių prisiminimų lauželį kuria „Pakruojo kraštas“, ir kviečia savo skaitytojus pasidalyti nutikimais ir linksmomis istorijomis.
„Autostrada“ išdžiūvusios upės dugne
V. Kozlovas su bendraminčiais iš Pakruojo turistų klubo (buvo toks prieš keliolika metų – red.) keliavo per dykumą Turkmėnijoje. Aplink – tik gamta, žmonių – nė gyvos dvasios. Vakarop pakruojiečiai susirado tinkamą vietą palapinei statyti ant lygaus išdžiūvusios upės dugno. O po kelių valandų šoko iš miegmaišių, pažadinti variklio riaumojimo.
„Mašinos šviesos plieskia į akis, nuo variklio garso, atrodo, apkursti galima... Negi apsinakvojome kokioje dykumos autostradoje, kad kažkas atlėkęs suvažinėti nori“? – mena Valdemaras.
Prieš apstulbusius keliautojus stovėjo karinis šarvuotis. Pasirodo, pakruojiečiai palapinę pasistatė toje upėje, kurią, pavasariais nusenkančią, vietos karinio dalinio kareiviai naudoja kaip patogų, lygų kelią.
Situacijai išaiškėjus, kariškiai turistus pakvietė į mašiną ir pavėžėjo keliasdešimt kilometrų – kaip tik ten, kur pakruojiečiai ir keliavo.
Nuotykių su kariškiais Valdemaras keliaudamas patiria nuolat. Antai su bendraminčiais dalyvavo Baltijos šalių kalnų turizmo čempionate. Dalyviams reikėjo perėjomis septynis kartus įveikti pagrindinį Kaukazo kalnagūbrį, skiriantį tuo metu priešiškas viena kitai Gruziją ir Rusiją.
Lietuvių komanda iš Rusijos pusės užkopė į kalnus. Bet negrįžo atgal į bazę, kaip tai daro alpinistai, o įsikūrė ant ledyno, kad tęstų maršrutą. Savaitę gyveno palapinėse, rytais įveikdami perėjas. Valdemaras skaičiuoja, kad Gruzijos ir Rusijos sienas jie tuomet pažeidė septynis kartus.
„Kalnagūbrio pusėje, kur Gruzija, labiausiai bijojome pakliūti į akis gruzinų snaiperiams. Čia jau buvo žuvę pora alpinistų. Jei žinotų, kad eina lietuviai – gruzinai gink Dieve nešautų. Tačiau iš tolo tautybės nesimato“, – juokiasi prisiminęs V. Kozlovas.
Kitoje kalnų pusėje teko saugotis Rusijos pasieniečių. Į tą pusę alpinistai ir nusileido nuo kalnagūbrio, baigę čempionato užduotis. Čia pakliuvo rusų pasieniečiams, bet bėdos greitai baigėsi: užkardos vadas pats buvo alpinistas ir suprato, kad sučiuptieji – ne šnipai ir ne diversantai. Nors įdegę taip, kad neįtarsi iš Europos esančius.
Tuokart komanda čempionate laimėjo sidabro medalius.
Žygeivį atsiėmė iš pasieniečių
Tradicinius jaunimo žygius „Šiaurės klanas“ vasaromis rengiantis Valdemaras beveik šimtą žmonių išsivedė į pajūrį – trasą nuo Smiltynės iki Nidos.
Sportiškiausieji kelionės dalyviai nusprendė išmėginti jėgas – ne ėjo, o leidosi numatyta žygio trasa dalį kelio bėgte su kuprinėmis ant pečių.
„Bėgom, kol nusibodo. Žygio tikslas jau buvo nebetoli. Žiūriu – penkiolikmetis iš Preičiūnų dar trykšte trykšta energija, nenustygsta. Sakau – gali bėgti toliau, pasiek stendą su užrašu „Nidos paplūdimys“ ir palauk mūsų“, – prisiminė Valdemaras.
Vaikinukas nubėgo. Žygeiviai jo pasigedo tik vakarop, kai jau visi pasiekė stovyklą.
„Rusija“, – toptelėjo į galvą. Dalis žygio trasos buvo ties pačiu pasieniu su Rusija. Ir kita mintis – o varge, tik ne tai, apie ką pagalvojau. Deja...“, – ir po kelerių metų juokiasi žygių vadas.
Valdemaras sukėlė ant kojų girininkijos darbuotojus, policininkus, pasieniečius. Šie prisipažino pasienio apsaugos zonoje matę vaikinuką su kuprine, bet kol susizgribę – šis dingęs. O kai vėl pasirodęs – jau buvęs nebe Lietuvoje.
Neringos policininkai nusiuntė užklausimą į pasieniečių postą Rusijos sienos pusėje. Ten patvirtino – sulaikytas sienos pažeidėjas be dokumentų, valgo keptas bulves.
Vėliau preičiūnietis Valdemarui papasakojo, jog išsiskyręs su bendražygiais, bėgo toliau, bet stendo „Nidos paplūdimys“ nepastebėjo. O paskui nebeliko jokių iškabų nei žmonių – vaikinukas atsidūrė tuščioje vietoje. Tolėliau pamatė kažkokį stulpą ar bokštelį, nuėjo prie jo ir atsisėdo pailsėti. Išgirdo nesuprantamą kalbą, atsisuko – kareivis rėkia, automatą į jį atstatęs.
Preičiūnietis, kaip tyčia vienintelis, į žygį nebuvo pasiėmęs asmens dokumentų kopijos, kad prireikus būtų galima patvirtinti tapatybę. Nemokėjo vaikinukas ir rusiškai.
Lietuvoje ant kojų kilo Pakruojo ir Vilniaus policijos įstaigos, diplomatinės tarnybos – per kelias valandas suruošė reikalingus dokumentus.
„Vėlų vakarą važiavom prie sienos to vaikino iš rusų atsiimti, kaip kokio žvalgybininko Štirlico kino filme: aš, policininkų ir pasieniečių delegacija...“ – nuotykį su gera pabaiga prisimena V. Kozlovas.
Ant kelio - tigras, raganosis ir strutis
Pernai visa Kozlovų šeima, automobiliu keliaudami po Europą, užsuko į garsų Vokietijos gamtos parką „Serengetį“ (Hodenhagen vietovėje).
„Tai šimtai hektarų savotiško zoologijos sodo, kur laukiniai gyvūnai vaikšto laisvai, o žmonės juos stebi iš automobilių ar ekskursijų autobusų, važiuojančių ratais. Neplėšrius žvėris turistams leidžiama pavaišinti čia pat parduodamu tinkamu maistu. Gyvūnai įpratę prie vaišių, prie išlipusio žmogaus susirenka pulkelis stirnų ar lamų, ima maistą iš rankų“, – pasakojo Valdemaras.
Kozlovams sustojus pažiūrėti į raganosių šeimyną, vienas galiūnas pats susidomėjo keliautojais.
„Žvėris, tyrinėjantis mašiną, savo ragu galėjo persmeigti ją, kaip popierių, jeigu kas nepatiks. Laimė, raganosiui labiau nepatiko kitas artyn priėjęs gentainis – tvojo į šoną jam“, – prisimena pakruojietis.
Kitame turistų automobiliams skirtame kelyje šeima sutiko tigrą.
„Tigras, išėjęs į kelią, sustojo, nužvelgė mus primerktomis akimis. Žinok, žmogau, ar jis sotus ir tiesiog smalsauja, o gal vertina kaip galimus pietus? Kas, kad mes mašinoje sėdim, visus langus užsidarę.“
Kitoje parko dalyje mašiną apsupo žolėdžiai, reikalaudami vaišių. Nosis pro mašinos langus kišo zebrai, žirafos. O kupranugariai keliautojus tiesiog įžūliai reketavo.
„Bet įžūlumo viršūnę pasiekė strutis. Priėjęs iš karto taip kirto snapu, kad tuoj visus langus uždarėme“, – juokiasi Valdemaras.
