Šių metų spalį Mažeikių Gabijos gimnazijoje mokinys sudavė mokytojai. Į mokyklą buvo iškviesti medikai ir policija, o pedagogė dėl lūpos traumos išvežta į priėmimo skyrių. Mokyklos direktorius Eduardas Vaičiulis žiniasklaidai teigė, kad mokinys buvo nevaldantis emocijų. Pasak jo, į klasę po incidento atskubėjo klasės kuratorė, psichologė ir socialinė pedagogė, kurios pasikalbėjo su mokiniais. Savivaldybėje vėliau aptartos įvykio aplinkybės ir mokyklos bendruomenei reikalinga pagalba.
Tai – konkretus fizinio smurto prieš pedagogą atvejis. Tačiau mokytojų saugumo klausimas neapsiriboja vien tokiais incidentais. Jau kelerius metus aptariamos ir kitos situacijos, kai mokytojai klasėse susiduria su žeminimu, necenzūrine leksika, trukdymu vesti pamokas ir konfliktais, kuriuos tenka spręsti ne tik mokyklos bendruomenėje, bet ir teismuose.
Smurtas – ne vien drausmės problema
„GoTherapy“ platformos psichoterapeutė Jovita Kriukelytė pabrėžė, kad smurtinis elgesys neatsiranda be priežasties, nors tai jokiu būdu jo nepateisina. Pasak jos, vaiko elgesys atspindi jo santykį su aplinka, savimi ir kitais žmonėmis. Kartais tai, ko vaikas nemoka išreikšti žodžiais, parodo savo veiksmais.
„Smurtinis elgesys neatsiranda visiškai be priežasties. Tai nereiškia, kad jis gali būti pateisinamas, tačiau geriau supratę jo priežastis galėtume užkirsti kelią smurtinėms situacijoms“, – teigia psichoterapeutė.
Anot J. Kriukelytės, agresija gali tapti būdu atkreipti į save dėmesį, įtvirtinti savo reikšmingumą ar pajusti kontrolę. Tam įtakos gali turėti ne tik emocijų reguliavimo sunkumai, impulsyvumas, patirtos traumos ar bendraamžių įtaka, bet ir vaiko patirtys šeimoje. Jeigu jis mato, kad konfliktai sprendžiami jėga, o stipresnis turi teisę žeminti silpnesnį, tokį santykių modelį gali perimti ir pats.
Pašnekovės kolega, psichologas Dominykas Sandu, taip pat išskiria įvairius priežastinius veiksnius: konfliktus šeimoje, patyčias, psichikos sveikatos sunkumus, mokymosi nesėkmes, grupės spaudimą ir netinkamą ribų supratimą. Jo teigimu, svarbus veiksnys gali būti ir psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas, galintis didinti impulsyvumą, agresiją bei kelti grėsmę saugumui.
Vis dėlto, atsižvelgiant į situaciją, svarbu ne tik ieškoti priežasčių, bet ir nepamiršti mokytojo teisės dirbti saugioje aplinkoje. Psichoterapeutė pabrėžia, kad pedagogas neturi būti paliktas vienas spręsti pavojingos situacijos.
Pagalba turi būti prieinama ir mokytojams
Kai mokinys įsiaudrina, mokytojui svarbu neįsitraukti į galios kovą, nebandyti jo viešai sugėdinti ar atsakyti pykčiu. Pasak J. Kriukelytės, geriau kalbėti trumpais, aiškiais sakiniais, ramiu balsu ir suteikti vaikui galimybę nusiraminti. Tačiau jeigu kyla grėsmė mokinių, pedagogo ar paties įsiaudrinusio vaiko saugumui, vien žodžių gali nepakakti – pavojingą elgesį būtina stabdyti.
D. Sandu akcentuoja, kad mokytojas turėtų sukurti saugų atstumą, kviesti mokyklos administraciją, socialinį pedagogą ar psichologą, o esant pavojui – policiją. Po incidento svarbu užfiksuoti faktus, informuoti atsakingus darbuotojus ir organizuoti pokalbį su mokiniu bei jo tėvais.
„Mokytojai turi didelę atsakomybę suvaldyti mokinį, klasę bei save, kad galėtų atitinkamai sureaguoti neįžeidžiant mokinio. Smurtas niekada nėra priimtinas elgesys, tačiau už jo dažnai slypi pagalbos poreikis“, – teigia psichologas.
Negana to, svarbu įvertinti, ar smurtinis elgesys kartojasi, stiprėja, ar yra nukreiptas į konkrečius asmenis, ar mokinys grasina, planuoja smurtinius veiksmus, naudoja pavojingus daiktus. Tačiau, kaip pabrėžia J. Kriukelytė, negalima automatiškai daryti išvados, kad prieš mokytoją smurtavęs vaikas būtinai kels grėsmę ir kitiems mokiniams. Kiekvieną situaciją reikia vertinti individualiai, riziką turėtų nagrinėti ne vienas pedagogas, o mokyklos specialistų komanda.
Lietuvos švietimo įstatyme mokinių smurtas prieš švietimo įstaigų darbuotojus yra draudžiamas. Be to, įstatyme numatyta, kad apie smurto prieš mokytoją ar kitą švietimo įstaigos darbuotoją atvejį mokyklos vadovas ne vėliau kaip kitą darbo dieną turi pranešti atitinkamai pedagoginei psichologinei tarnybai ar kitam savivaldybės pasirinktam psichologinės pagalbos teikėjui. Mokytojams tokiais atvejais psichologinė pagalba turi būti pradėta teikti neatlygintinai, ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo pranešimo apie smurto faktą.
Tačiau vien įstatyme įrašytos nuostatos dar nereiškia, kad kiekvienas mokytojas realiai jaučiasi apsaugotas. D. Sandu teigimu, reikalinga nuosekli sistema: aiški reagavimo tvarka, psichologinė pagalba po incidento, komandinis sprendimų priėmimas ir tėvų įtraukimas. Taip pat svarbu, kad mokyklose netrūktų psichologų, socialinių pedagogų ir kitų pagalbos specialistų.
Pagarba prasideda šeimoje
Verslininkas, trijų vaikų tėvas Paulius Grigas mano, kad mokytojo profesijos patrauklumą lemia ne tik atlygis ar tobulėjimo galimybės – žmogui svarbu jaustis gerbiamam, vertinamam ir saugiam. Jis atkreipia dėmesį į Mykolo Romerio universiteto tyrimą, kuriame beveik pusė apklaustų mokytojų nurodė, kad mokiniai kurstė kitus jų neklausyti, o daugiau nei trečdalis patyrė mokinių patyčias.
„Tai tikrai ne tie skaičiai, kurie keltų profesijos prestižą“, – sako P. Grigas.
Jo teigimu, smurtas dažnai yra ilgesnio proceso rezultatas, todėl vien bausmėmis problemos išspręsti nepavyks. Mokykloje turi būti specialistų, kurie galėtų pastebėti sunkumus ir padėti vaikui dar prieš konfliktui peraugant į smurtą. Kai tokių darbuotojų trūksta, visa našta tenka mokytojui, nors jo pagrindinė užduotis – mokyti.
„Smurtas dažniausiai yra ne ilgos istorijos pradžia, o pabaiga“, – teigia verslininkas.
P. Grigas pritarė psichologams, teigdamas, kad pagarba mokytojui ugdoma ne vien mokykloje. Vaikai stebi tėvų elgesį, todėl šeimoje girdima kritika, pašaipos ar nepagarba pedagogui gali turėti didesnį poveikį nei tėvų pamokymai: „Jei tėvai namuose šaiposi iš mokytojo, jo algos, aprangos ir raginių akinių, garsiai nepritaria jo vertinimams, joks moralizavimas apie pagarbą nepadės“.
Jis ragina tėvus pirmiausia kalbėtis su mokytoju, o ne apie jį, gerbti pedagogo darbo ir poilsio laiką bei nepamiršti padėkoti už darbą. Tuo metu J. Kriukelytė primena, kad atsakomybė už vaikų elgesį tenka visai bendruomenei, tačiau kiekvienos jos dalies vaidmuo skirtingas.
„Atsakomybė yra bendra, bet ne vienoda. Vaikas atsako už savo veiksmus pagal amžių ir brandą, tėvai – už auklėjimą, priežiūrą ir bendradarbiavimą, mokykla – už saugios aplinkos kūrimą, reagavimą į smurtą ir pagalbos organizavimą. Nė viena pusė negali visos atsakomybės perkelti kitai, todėl labai svarbu, kad visos šios pusės tarpusavyje bendradarbiautų“, – pabrėžia psichoterapeutė.
Mokytojų trūkumo negalima paaiškinti vien mokinių smurtu. Tam įtakos turi atlygis, darbo krūvis, administracinė našta, visuomenės požiūris į profesiją ir emocinio palaikymo stoka. Tačiau nuolatinė nepagarba, bauginimas ar fizinio smurto grėsmė gali tapti dar viena priežastimi, dėl kurios pedagogai svarsto palikti darbą, o jauni žmonės nesirenka šios profesijos. Todėl klausimas, kaip apsaugoti mokytojus, nėra vien mokyklos vidaus drausmės reikalas.
Straipsnio autorė: Autorė Sigutė Limontaitė.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.




