Noriu aptarti Tėvynės sąjungos Tarybos posėdyje svarstytas problemas. Kai kurie mūsų valstybės gyvenimo reikalai yra tokie svarbūs ir reikalaujantys tokių sparčių sprendimų, kad kai ką reikia kartoti vos ne kasdien. Taigi švietimo ir energetikos problemos. Tais klausimais Taryba priėmė atskirus dokumentus.
Prasidėjus mokytojų streikams ministrė turės atsistatydinti
Švietimo srityje matome subrendusią gilią ir ilgalaikę krizę, kuri yra pasekmė užsitęsusio socialdemokratų valdymo. Socialdemokratų valdymo rezultatas – švietimui skiriamų biudžeto išlaidų dalis nuo 27 proc. 2002 metais sumažėjo iki 18 proc. 2008 metais. Ir tai yra akivaizdus įrodymas, kad žodžiai apie ypatingą prioritetą švietimui realiame gyvenime neįgyvendinami, dar daugiau – elgiamasi priešingai. Augant ekonomikai, augant biudžeto pajamoms nuosekliai mažėja santykinė dalis išlaidų, skirtų švietimui. Nors absoliučiais skaičiais tų pinigų šiek tiek daugėja, bet jų daugėja ne tiek, kiek leidžia auganti ekonomika. Ir tai reiškia, kad faktiškai per visus tuos pastaruosius 5-6 metus švietimo sistema buvo skurdinama. Ypač skaudi to pasekmė – ilgalaikis mokytojo profesijos prestižo ir mokytojo autoriteto smukimas. Mes tai matome kaip labai svarbią ir gilią problemą, kurios sprendimui siūlome skirti didžiausią dėmesį. Mokytojų atlyginimai yra gerokai mažesni nei vidutinis valstybės tarnautojų atlyginimas. Tai akivaizdžiai rodo, kad mūsų valstybėje mokytojas yra vertinamas mažiau negu vidutinis valstybės tarnautojas. Mes esame įsitikinę, kad mokytojų atlyginimas, kaip ir kitose ES valstybėse, turi būti bent 10 proc. didesnis nei vidutinis atlyginimas valstybės tarnyboje. Mes atlikome išsamią analizę, kaip atrodo atlyginimai kitose Europos valstybėse ir pamatėme, kad mokytojo atlyginimo vidurkis yra 10 proc. didesnis už vidutinį valstybės tarnybos darbuotojo atlyginimą.
Tačiau tai, ką Vyriausybės veiksmuose matome iki šiol, mums kelia vis didesnį nerimą. Vyriausybė iki šiol nevykdo mokytojams duotų įsipareigojimų. Ką reiškia apgaulingas Vyriausybės pasigyrimas – kad nuo sausio 1 d. Vyriausybė mokytojų atlyginimai padidėjo 15 proc.? Tai eilinis apgaulingas pasigyrimas. Tik mūsų iniciatyvos dėka praėjusių metų pavasarį, priešinantis Vyriausybei, Seime pavyko priimti sprendimą, pagal kurį visiems biudžetininkams, taip pat ir mokytojams, nuo sausio 1 d. atlyginimai buvo padidinti daugiau nei 11 proc. Vyriausybė prie to, kas buvo pasiekta Seime, mokytojams tesugebėjo pridėti tik beveik 4 proc. Skirtumas tarp valstybės tarnautojo atlyginimo ir mokytojo atlyginimo praktiškai nesumažėjo, tie 4 proc. – tai tik nago juodymas.
Daug pagrįstų abejonių kelia ir Vyriausybės pažadai didinti mokytojų atlyginimus 20 proc. nuo šių metų rugsėjo mėnesio. Tie pinigai jau yra biudžete, dėl to buvo sutarta Seime, bet abejotina, ar Vyriausybė, nesiūlydama nedelsiant peržiūrėti valstybės biudžeto, bus pajėgi savo pažadus tesėti, kadangi Tarptautinis valiutos fondas ir Europos Komisijos pareigūnai (konkrečiai komisaras Almunja) praėjusią savaitę viešai perspėjo, jog Lietuva greičiausiai nepajėgs įvykdyti prisiimto biudžeto pajamų plano. Dar daugiau nuostabos kelia Vyriausybės pastangos imituoti derybas dėl mokytojų atlyginimų 2009-2011 metais, kai net slogūs prisiminimai apie šią Vyriausybę jau bus išgaravę. Noriu priminti, kad šių metų rudenį vyks rinkimai ir aš nematau šansų šiai Vyriausybei tęsti darbą.
Suprantame mokytojų problemas ir teisėtą jų pasipiktinimą tokia valdžios politika. Kartu tikimės, kad Vyriausybės išprovokuotos mokytojų protesto akcijos dėl Vyriausybės neveiksnumo neužsitęs tiek ir nebus vykdomos taip, kad pakenktų vaikų ateičiai ir gerovei. Pirmiausia turiu mintyje abiturientų egzaminus.
Tėvynės sąjunga savo priimtame dokumente siūlo visuomenei ir valdantiesiems realių veiksmų planą, galintį padėti išeiti iš susidariusios krizės ir išvengti streikų: nedelsiant peržiūrėjus biudžetą, pateikus tam reikalingas pataisas, nedidinant biudžeto deficito (kitaip sakant, bendrųjų išlaidų), tuojau pat, per kovo mėnesį, pasiekti, kad mokytojų atlyginimai jau nuo kovo ar balandžio pradžios padidėtų 20 proc., nelaukiant rugsėjo mėnesio. Šalia to būtina, kad mokytojų pasitikėjimą visiškai praradusi švietimo ir mokslo ministrė Roma Žakaitienė nedelsiant atsistatydintų iš pareigų. Tai būtų aiškus ženklas, kad Vyriausybė iš tikrųjų siekia susigrąžinti mokytojų pasitikėjimą. Mano įsitikinimu, jeigu prasidės mokytojų streikai, ministrė vis tiek bus priversta atsistatydinti. Tai geriau padaryti jau dabar.
Taip pat, atsakingai žvelgdami į valstybės raidą bei ateities perspektyvas ir prisiimdami už tai atsakomybę, kviečiame mokytojų profsąjungas su mumis tartis dėl ilgalaikio mokytojų atlyginimų didinimo programos, mokytojo profesijos prestižo kėlimo veiksmų plano bei kitų Lietuvos švietimo problemų sprendimo. Tarimasis dėl tokių perspektyvų su dabartine Vyriausybe yra tam tikra prasme absurdiškas ir vien tik eilinė Vyriausybės viešųjų ryšių akcija.
Tėvynės sąjunga, skirtingai nuo kitų partijų, kartais populistiškai žadančių visiems padidinti atlyginimus, nenurodant, iš kur bus paimtos tam reikalingos lėšos, ragina kalbėtis ne tik dėl nuoseklios mokytojų atlyginimų didinimo programos, kad per ateinančius trejus metus jų atlyginimai pasiektų tokį lygį, kuris bent 10 proc. viršytų valstybės tarnybos atlyginimų vidurkį, bet ir tartis dėl esminės valstybės viešųjų finansų sistemos reformos. Ją siūlo šviesiausi Lietuvos ekonomikos ir finansų protai ir ji yra išdėstyta ilgalaikės ūkio plėtros programoje. Tokia reforma pirmiausia turi būti paremta mokesčių mokėjimo solidarumo principu, tai yra – naikinant įvairias mokesčių lengvatas ir išimtis. Tokia reforma galėtų žymiai padidinti valstybės pajamas ir sustabdyti tai, ką tie patys mokslininkai vadina palaipsne švietimo sistemos degradacija, kuri dėl nepakankamo valstybės finansavimo eina vis gilyn ir gilyn.
Kokia bus mūsų energetika po 2010 metų?
Noriu pakartoti, kad po to, kai LR prezidentas V.Adamkus pasirašė Atominės elektrinės įstatymą, būtų nedovanotina politinė klaida ir toliau pagrindine artimiausio laikotarpio Lietuvos energetikos problema ir visuomenės svarbiausių diskusijų tema laikyti naujos atominės elektrinės ir "liūto" temą. Tačiau tai nereiškia, kad atominės elektrinės ir "liūto" reikalus mes paliksime be dėmesio. Po to, kai Prezidentas pasirašė įstatymą, reikia suvokti paprastą realybę – įstatymas bus įgyvendinamas, todėl mūsų pareiga yra pasiekti, kad jis būtų įgyvendinamas su didžiausia nauda ar bent mažiausia žala Lietuvai. Be abejo, pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar tos abejonės, kurias išsako kai kurie teisininkai, kad pats esminis šio projekto principas – be konkurso vienam privačiam investuotojui leisti dalyvauti šiame projekte – neprieštarauja Konstitucijai; antra, reikia pasiekti, kad per atnaujintas derybas dėl sutarčių, ką Prezidentui prižadėjo ir Premjeras, ir "NDX energija" savininkai, būtų ištaisytos tos spragos, kurias ištaisyti mes, Tėvynės sąjungos nariai, reikalavome dar svarstymų Seime metu. Bet toliau labai svarbu būtų sukurti tinkamą viso projekto priežiūros sistemą, nes tai, ką dabar kuria premjeras G. Kirkilas, vadinamąjį “Leo” priežiūros komitetą – yra tiesiog pasityčiojimas – premjeras G. Kirkilas ir keli ministrai, taip pat ir žemės ūkio ministrė K. Prunskienė, prižiūrės visos Vyriausybės veiklą realizuojant "liūto" projektą. Tokio absurdo per visą Lietuvos nepriklausomybės istoriją dar neteko matyti. Ar galime įtikinti Vyriausybę keisti savo požiūrį į tokio svarbaus projekto priežiūrą, be abejo, turiu abejonių.
Tačiau vieną dalyką mes tikrai galime pakeisti – tai parlamentinę viso projekto priežiūros aplinką. Manau, kad pats laikas Seime, neatsiliekant nuo pilietinės visuomenės iniciatyvos, steigti bendrą opozicinę visų energetikos projektų, ne vien "liūto" projekto, priežiūros grupę, kviečiantis į talką ir geriausius specialistus. Statutas tokias galimybes numato. Todėl dar šią savaitę pasiūlysiu opozicijos atstovams pradėti tartis dėl tokios grupės sudarymo, nes, mano įsitikinimu, didžiausiu deficitu šiai Vyriausybei, kaip iki šiol sprendžiant (ar nesprendžiant) energetikos problemas, tampa laikas. Ir kartais susidaro vaizdas, kad Vyriausybei yra labai naudinga, jog opozicija bei visuomenė ir toliau kalbėtų tik apie "liūtą" ir atominę elektrinę, taip nukreipiant dėmesį nuo kitų, žymiai greičiau užgriūsiančių problemų.
Nauja atominė elektrinė, jeigu bus statoma, bus pastatyta ne anksčiau kaip 2017 m., o labiausiai tikėtina, kad – apie 2020 metus. Latviai sako, kad tik apie 2025 metus. Jeigu šiai G.Kirkilo vadovaujamai Vyriausybei dar iki Seimo rinkimų nepavyks pasiekti, kad Europos Sąjunga Ignalinos AE II bloko veiklą leistų pratęsti nors keletą metų, bent kol Lietuva pasistatys elektros tiltus, Lietuva jau 2010 sausio 1 d. susidurs su milžiniškomis ekonominėmis problemomis, apie kurias Vyriausybė vengia atvirai kalbėti ir kurių niekaip neišsprendžia tik 2020 metais galimai pradėsianti veikti nauja atominė elektrinė.
Jeigu, nepaisant mūsų visų raginimų ir viešų laiškų Prezidentui, kuriuos rašėme praėjusių metų gruodžio mėn., artimiausiu metu Vyriausybė ir toliau demonstruos savo totalinį nesugebėjimą rasti atsakymą į klausimą, kokia bus mūsų energetika nuo 2010 metų, po poros mėnesių jį užduoti jau bus vėlu.
Mūsų atsakymai į šį klausimą yra išdėstyti TS memorandume, kurį parengėme kaip pagrindą tolesnei diskusijai. Kaip teigiame Memorandume, didžiausią nerimą kelia tas faktas, kad Vyriausybė nei tinkamai derasi dėl Ignalinos AE II bloko veiklos pratęsimo, nei tinkamai rengiasi tam atvejui, jeigu IAE II bloko veiklą nepavyks pratęsti.
Tokio Vyriausybės tariamo darbo pasekmė greičiausiai bus tokia, kaip yra parodyta mūsų Memorandume: 2010 m sausio 1 d. Lietuvos buitiniams vartotojams elektra kainuos ne 33 centus, kaip dabar, o visus 59 centus, arba, kitaip sakant, pabrangs ne mažiau kaip 80 proc. Ir dar turėsime džiaugtis, kad "Gazprom" parduos mums beveik dvigubai daugiau dujų nei šiandien, iš kurių galėsime gaminti reikalingą elektrą. O premjeras kalba kažkokius ekonominius niekus, tvirtindamas, kad ir po II bloko uždarymo Lietuvoje buitiniams vartotojams elektra kainuos tik 40 centų. Tai skamba lygiai taip pat, kaip ir šiandieniniai Premjero tvirtinimai, kad maisto prekės pastaruoju metu atpigo 20 proc.
Artimiausiu metu kviesime Vyriausybės vadovą ir atsakingus ministrus išsamiai diskusijai dėl mūsų Memorandume išdėstytų problemų, nes esame įsitikinę, kad jame aptartos problemos šiuo metu yra pačios svarbiausios ir aktualiausios. Todėl kviečiame ir Seimo opoziciją, ir pilietinę visuomenę nepasiduoti pagundai ilgą laiką pasilikti įsitvėrus vien tik “liūto” uodegos ir nematyti kitų energetikos problemų. Jeigu artimiausiu metu per kelis mėnesius nerasime sprendimų toms problemoms, kurios mums gresia po 2 metų, tai yra 2010 sausio 1 d., tai po 2 metų tų problemų neišspręs ir joks "liūtas". Kita vertus, neapleidžia jausmas, kad 2 metai, likę iki Ignalinos II bloko uždarymo, ir 2 metų laikotarpis, numatytas dabar "liūto" kūrimo sutartyse, po kurio NDX galės laisvai pardavinėti savo akcijas – sutampa neatsitiktinai. Ar nebus taip, kad po 2 metų Lietuva liks ir be Ignalinos II bloko, ir su 80 proc. brangesne elektra, ir dar su NDX, bėgančiu iš šio "liūto" projekto?
Taip matant visą energetikos reikalų peizažą, be abejo, tenka konstatuoti, kad tokių problemų, kurias energetikos reikaluose kelia Vyriausybės neveiklumas, neišspręs nei vien parlamentinės opozicijos pastangos, nei visuomenės grupių organizuojami referendumai. Jeigu Vyriausybė artimiausiu metu nieko nedarys šioje gyvybiškai svarbioje srityje, neišvengiamai turėtų būti keliamas pasitikėjimo ja klausimas.
Seime yra iniciatyvų Premjerui dėl jo nesugebėjimo ginti valstybės interesus, gimdant "liūtą", pareikšti interpeliaciją. Nors dar nematėme to interpeliacijos projekto, manau, kad būtų išmintingiau Premjerui interpeliacijoje formuluoti klausimus ne vien dėl "liūto". Energetikos situacija po 2010 m. ir Vyriausybės nedovanotinas neveiklumas šioje srityje, kurį Premjerui yra labai patogu pridengti diskusijomis dėl "liūto" reikalų, kelia žymiai svarbesnių klausimų interpeliacijai. Kaip ir mokytojų situacija, kelianti ne tik ministrės R. Žakaitienės, bet ir Premjero atsakomybės klausimą. Yra ir daugiau klausimų Vyriausybei dėl jos sugebėjimo spręsti valstybės gyvenimo problemas. Bet kuriuo atveju nematau priežasčių, kodėl mes turėtume rūpintis Premjero ir Vyriausybės išlikimo klausimu.
Esame konstruktyvi opozicija ir visada stengiamės ieškoti valstybės problemų sprendimo būdų, nepaisant to, kas yra valdžioje. Kiti, būdami opozicijoje, dažnai galvoja, kaip tas valstybės problemas garsiau ir geriau išnaudoti savo populiarumui. Tačiau, kai pagrindine problemų priežastimi pasidaro Vyriausybės neveiklumas, tai opozicija valstybei gali padėti tik vienu būdu – siūlydama Vyriausybei pasitikrinti pasitikėjimą Seime.
Parengta pagal spaudos konferenciją 2008-02-25
Andrius Kubilius yra LR Seimo vicepirmininkas, Tėvynės sąjungos pirmininkas
