Margarita PŪDŽIUVIENĖ
Jei ne balzganas dūmelis ir sargus šuo, iš tolo sodyba panašėja į negyvenamą. Autorės nuotrauka Išsirengus ieškoti nykstančių kaimų, keliai vedė į po tris sodybas teturinčius Gaurės seniūnijos kaimus Deferenciją ir Gailiškę. Šalo. Nugeltusios pievos ir tušti arimai – štai kas pasitiko mus dardant vėjo šniokštime skendinčiais laukų keliais. Dūmelis rūko tik iš vienintelės nykstančio kaimo sodybos. Neįtikėtina – tokios, kurios šeimininkas gyvena be elektros.
Šildosi griūvančių pastatų lentomis
Į sodybą kelio nėra. Žirglioju nugeltusiu lauku turėdama tikslą nufotografuoti apleistą sodybą, kai kuklaus medinio namelio kaminas išspjauna balzganą dūmų pliūpsnį. Gyvenama! Kartu su mano stabtelėjimu iš trobos išsirita anglies juodumo šunelis ir viauksėdamas pasileidžia nekviestos viešnios link. Trobesiai yrantys, šulinys sugriuvęs, kas būtų pagalvojęs, kad gyvenama... Pareigingai lodamas šunėkas atlydi iki durų, kurioms girgžtelėjus nosį kyšteli akiniuotas gyventojas.
– Kai mirė šios sodybos šeimininkė, aš jos brolio paprašiau leisti man joje apsigyventi, – atsargiai paaiškino vyras, išklausęs mano nusistebėjimą, kad sodyba gyvenama.
Viktorą savo apsilankymu atitraukiau nuo darbų. Vyras sakė šiltinęs lubas – kalė jas fanera. Fanera aplopyti ir vargano namelio šonai. Artėjanti žiema – ne pirmoji jam šioje sodyboje. Kieme – ne vienas nugriuvęs pastatas, kurio lentas kūrendamas vyras šildo namus. Tiesa, pasak jo, vos šeimininkei mirus per keletą mėnesių „metalistai“ išardė krosnį, kurią jis pats vėliau atstatė. Darbštaus vyro sodyboje civilizacijos maža – vandenį jis gabena iš kaimynystėje gyvenančios ūkininkės. Elektra buvo atjungta vos mirus namo, kuriame jis apsigyveno, šeimininkei. Maisto produktus, jei reikia, Viktoras taip pat pasideda pas ūkininkę, naktimis pasišviečia „pakraunamu“ prožektoriumi. Gyvena iš bedarbio pašalpos, prisiduria padėdamas ūkininkams.
Nežinojo, kad yra Deferencijos kaime
Kurį laiką spėlioju, kokios aplinkybės vyrą privertė gyventi lūšnoje.
– Neturėjau kur dirbti Tauragėje, – sako jis.
Palieku sodybą. Ir vieną iš kelių paskutinių Gailiškės kaimo gyventojų. Iš kitų dviejų sodybų viena, pasak vietinių, taip pat gyvenama, kita, kiek tolėliau esanti, tuščia. Ja rūpinasi sodybos savininkų anūkė, Gaurėje gyvenanti moteris.
Pasuku kito, taip pat nykstančio, Deferencijos kaimo link. „Defe“, kaip prieš kelionę ieškoti kaimų man aiškino Edmundas Mažrimas, Tauragės kultūros paveldo tarnybos vadovas, verčiant iš prancūzų kalbos, turėtų reikšti gynybą. Ką kadaise gynė vietiniai gyventojai, paklausti nepavyko. Deferencijos kaime viena netoli kitos stovi tik dvi sodybos. Vienoje, tuo metu tuščioje, tačiau iš pažiūros gyvenamoje mane pasitiko tik šunys. Ką ten pasitiko... Vienas smulkus ilgaplaukis aplojo, o kitą prie būdos pririštą mano apsilankymas, matyt, taip nustebino, kad šis nė ne amtelėjo. Sėdėjo net nekrustelėdamas. Orus mat nykstančio kaimo „mohikanas“...
Ne ką daugiau informacijos išpešiau iš gretimoje sodyboje sutiktų žmonių. Mediniais, į ilgus šiltnamius panašiais nameliais apstatytoje ir aukšta tvora apjuostoje sodyboje sutikti vyrai apskritai nežinojo, kur yra Deferencijos kaimas, nors patys jame kaip tik tuo metu ir buvo. Susiropštę į krovininį automobilį jie skubiai išvyko. Likau dviese su kepurėtu nepažįstamuoju. Paaiškėjo, kad nykstančio kaimo keliai mane atvedė į audinių fermą. Apie ją nepažįstamasis kalbėti nenorėjo, kalbinau jį apie mane dominantį kaimą.
Pasikvietė į svečius
Vidmantas, toks vėliau mano gidu tapusio vyro vardas, pareiškė žinantis, kas man gali papasakoti apie vietinius kaimus. Jo mama! Jadvyga, pasak vyro, yra vyriausia šių apylinkių gyventoja. Pasukome Juciškės kaimo link.
Mums atvykus senolė snaudė. Vidmantas švelniai pabeldė į langą, kad mama pabustų ir pasirengtų netikėtam svečių priėmimui.
– Žurnalistė? – nuskambėjo klausimas mums įėjus į vidų ir Vidmantui pristačius, kas su juo. – Kaisk kavą! – iš už užvertų miegamojo durų paliepė senolė.
Iš kambario pro duris išsiveržė apskritutė rusva kalytė, vardu Meškutė. Vėliau grakščiai pro durų tarpą išsirangė ir katė. Ši kaipmat apuostė žurnalistės fotoobjektyvą ir pasitenkinusi minimaliomis žiniomis apie atvykėlę nuėjo ieškoti ėdesio.
Niekada netrūko palendricų...
– Mano vaikams niekada netrūko palendricų, kumpių ir skilandžių, – prie stalo prisėdus šeimininkei, įsisiūbavo pokalbis apie „anuos“ laikus. – Kada norėdavo – atbėgdavo ir atsipjaudavo.
Šnekučiavomės apie dienas, kai mane į sodybą atlydėjęs Vidmantas, jos sūnus, dar su draugais miškuose „kavonių“ žaisdavo ir Jurevičių sodyboje nieko netrūko. Nepaisant to, kad kaime buvo prasidėjusi kolektyvizacija, mama tvirtai laikė ūkį savo rankose ir Jurevičiai visuomet galėdavo sau leisti pasipjauti po porą kiaulaičių prieš kiekvienas didžiąsias šventes.
87-erių močiutė stebino svetingumu: papjaustė dešros, iš maišelio „išlukštenusi“ meduolius subėrė į dubenėlį ir ragino žurnalistę valgyti.
Jadvygos ir Vidmanto pasakojimu, prieš 40 metų aplink kilometro spinduliu laukų ir miško supamą jų sodybą pūpsojo kaimynų trobesiai.
– Apie 1970 metus, kai gyventojus valdžia ragino kraustytis į didesnes gyvenvietes, daug kas nugriovė savo namus ir išvyko. Pamenu, kaip Jucaičių ir Žiburių sodybas su žeme lygino. Žmonės patys nusigriaudavo pastatus, o jau valdžios siųsti buldozeriai užkasdavo likučius. Pakabindavo pamatus, išversdavo, o paskui sustumdydavo su žemėmis. Tai dar dabar šaltomis žiemomis žemė iškelia kai kurių sodybų pamatus į viršų. Ne vienas noragas ariant žemę buvo sulaužytas, – pasakojo Vidmantas gurkšnodamas kavą.
Apie pokyčius per 200 metų
Vyrui rūpėjo tęsti darbus. Neseniai į senelių statytą ir dabar jo ir mamos gyvenamą namą jis sudėjo plastiko langus, reikia atlikti apdailą. Tiesa, sodybos vietoje prieš porą šimtų metų stovėjo kiek kitokie namai – rąstiniai ir su langinėmis. Tokius buvo pastatęs Jadvygos prosenelis.
Anot jos, Jucaičiuose žemę dar caro laikais jos proseneliai įsigijo iš kažkokio vietinio valdžios atstovo Šilkovo. Prosenelių buitis ne ką skyrėsi nuo jos senelių, tėvų ir jos pačios. Visos keturios kartos vertėsi žemdirbyste, gyvulininkyste.
– Mums nieko netrūkdavo. Viską užsiaugindavome. Gerai gyvenome, – didžiavosi senolė. – Turėjome bričką su labai gražiais pakinktais. Ja važiuodavome į Pašaltuonį, Batakius, Tauragę, Skaudvilę, kai vykdavo atlaidai.
Per plastikinį langą žvelgiu į kieme stovintį vežimą. Ne, ne bričką, paprastą vežimą, darbiniam arkliui kinkyti. Pasak Jadvygos, visą gerą gyvenimą sugadino kolektyvizacija, kai valstiečiai buvo verčiami stoti į kolūkius. Ir jos vyras ten dirbo, tik ji namie liko ir šeimininkavo, rūpinosi ūkiu. Keikia močiutė sovietinius laikus ir susirūpinusi stebi naujienas apie krizę Ukrainoje.
– Ar iš mažos kibirkšties nebus didelės ugnies? – retoriniu klausimu išsako savo susirūpinimą. – Pamenu, kaip mes Antrojo pasaulinio karo metu pusnyse nuo kariškių slėpdavome lašinius. Tai dar vokiečiai buvo neblogi. Apsilankę ūkyje sakydavo: „Susipilkite sau grūdų atsargas, nes likusius vokiečių vietininkai gali paimti į valstybės fondą“. Socializmo metais buvo kur kas sunkiau. Jei rusai rasdavo klėtyje grūdus – neklausę pasiimdavo. Viešpatie, kad tik karo nebūtų! Tada dar visko savo užsiaugindavome ir valgydavome. O dabar – uždarytų parduotuvę ir badu numirtum.
Su apmąstymams senolės suteiktu penu tuščiais laukais riedu atgal, Kunigiškių, o vėliau ir Tauragės link. Sodybai, kurioje mane taip svetingai priėmė Jadvyga su Vidmantu, apie 200 metų. Du pasauliniai karai, penkios čia gyvenusios kartos, keliskart pasikeitusi valdžia, Jadvygos artimųjų išbuožinimas... Mintyse matau ir fanera aplopyto namelio tarpduryje stovintį Viktorą. Žmogaus, kuris iš „biednystės“ jau metus gyvena be elektros. Nykstantys kaimai visuomet iškalbingi. Tuščiuose laukuose jų vėjai šnabžda apie šimtmečius, trumpus kaip akimirka...
