Gatvėje sutiksi tik rūškanus veidus. Jei kažkas ir šypsosi – greičiausiai užsienietis. Oi netrykšta Lietuvos žmonės optimizmu... Ir visuomenės apklausų rezultatai byloja, kad tik maža dalis šalies gyventojų tiki, jog gyvenimas pagerės. Kodėl? Įkyrėję visų valdžių atliekami bandymai su žmonėmis ir su verslu? Nebepakeliami tapo nedarbas, skurdas ar finansų institucijų persekiojimas? Neviltis, kad nebesame šioje gintaro šalyje patys sau šeimininkai?
Diskusija apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Vilniaus universiteto profesorius Jonas GRIGAS, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Romualdas OZOLAS, politologas tautininkas Marius KUNDROTAS, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Audrius BUTKEVIČIUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS, spausdinama „Respublikoje“.
G. JAKAVONIS: Pagal paskutinę apklausą, lietuviai save laiko nelaimingiausia tauta, nes pas mus daugiausiai savižudybių, mes visada niurzgliai, visada viskuo nepatenkinti. Kodėl?
J. GRIGAS: Mane iš tikrųjų labai nustebino, kad lietuviai pagal nelaimingumą yra aštuntoje vietoje iš pusantro šimto tautų, maždaug vienoje eilėje su Afganistano gyventojais. Bet Afganistanas, kur keliolika metų vyksta karai, kur išžudyta jau šimtai tūkstančių žmonių, kur žmonės atrodo tokie nelaimingi, tik vienu punktu žemiau už Lietuvą.
Objektyviai, mano akimis žiūrint, Lietuvoje visiškai nėra jokio pagrindo jaustis nelaimingiems. Žinote, kas yra laimė? Laimė – tai paslėpta nelaimė. Manau, jaustis laimingam reiškia pozityviai mąstyti.
Kodėl Lietuvoje žmonės nesijaučia laimingi? Todėl, kad jie nemąsto pozityviai, labai daug visokių neigiamų minčių jiems kyla.
Lietuvoje visai neseniai buvo 29 valstybiniai mokslo institutai, dabar sustambinus jų liko, rodos, 14. Aš jus užtikrinu, kad jeigu ne kiekvieną dieną, tai bent kiekvieną savaitę kažkas atrandama vis naujo. Ar jūs kada nors skaitėte kokiame nors laikraštyje, kas padaroma nauja? O juk vien Vilniaus universitetas kasmet skelbia apie 300 mokslo straipsnių geriausiuose pasaulio žurnaluose.
R. OZOLAS: Man atrodo, kad nelaimės, nelaimingumo jausmas yra savotiškas žmonių „išvietinimo“, išstūmimo iš savo žemės būvis.
Noriu pasakyti, kad viskas prasideda ne valdžioje, ne žiniasklaidoje, ne kokiose nors žmonių gyvenimo apraiškose ar pačiuose žmonėse, pačiame jų gyvenime. Aš tą sieju su didžiąja Europos civilizacijos krize, kurios esmė yra tokia: nepasakyti kam nors „ne“, ypač savo fiziologiniams poreikiams ir potraukiams. Juk žmogaus žmogėjimo procesas buvo atsiribojimas nuo kažko, kas neleidžia išgyventi, kas neleidžia būti. Jeigu aš noriu būti statybininku, tai aš negaliu būti jūrininku, jeigu aš noriu būti jūrininku, tai aš negaliu būti, pavyzdžiui, mokytoju ir pan. Tu visų pirma brėži sau tam tikras ribas.
Šiandien ribų nėra. Žmonėms reikia daug. Kiek tas „daug“ yra, kad tu būtum patenkintas? Kad tu pasijustum bent kiek laimingas? Niekas negali pasakyti, kiek kam ko reikia, netgi ko reikia. Ir trankosi po pasaulį, geriausia yra išbėgti ten, kur daugiau gauna uždarbio, kur socialinės garantijos yra didesnės, ir šitai motyvuojama tuo, kad tai yra mūsų laisvės apraiška. Tai yra toks iškreivinimas visų mąstymo kategorijų, mąstymo idealų, kad dabar kapstytis po šitą mąstymo, sąmonės pliurę, ieškant kaltininkų, man atrodo, jau beveik bergždžias darbas.
Klausiu savęs, iš kur kilo krikščionybė su ta savo baisia viduramžių disciplina. Taigi iš to paties pliurumo, kuris buvo įsigalėjęs Romos imperijos baigiamaisiais amžiais, kai viskas, kas graikams atrodė normalu, romėnų baigmėje atrodė nebenormalu.
Neišvengiamai ir pas mus ateis tas pats didysis civilizacijos virsmas, jis nublokš tai, ką mes šiandien laikome normaliu elito mums primetamu gyvenimu, ir iškels naujus idealus.
Tiesą sakant, šiandien padėtis yra nepavydėtina, nes ji yra ir slepiama, ir meluojama apie ją.
Neseniai klausiausi jaunų vyrukų, studentų, pokalbio. Buvo galima pasigėrėti jų labai tiksliu mąstymu, artikuliuota kalba be jokio mekenimo ir kliuvinėjimo. Mums patiems reikėjo savo mąstymą išugdyti, o jie jau ugdomi kaip kultūros žmonės, kurie nori pasirinkti laisvę kaip išvykimą iš Lietuvos, ir renkasi šitą, ir kategoriškai. Kas nori apsispręsti, kad laisvė yra jiems gyventi čia, sako, jog nėra geresnės žemės už Lietuvą.
Tai štai, mes priėjome apsisprendimo ribą ir aš matau kylant naujas pajėgas, kurios pasakys visai mūsų šitai gyvensenai, kaip tam tikram europinės civilizacijos momentui, „ne“. Tie, kurie sugebės atsilaikyti prieš tą spaudimą, kuris šiandien yra daromas varant mus iš Lietuvos pasitelkus visus, tarp jų ir čia paminėtus, metodus, jie ir bus naujosios Lietuvos kūrėjai. Mes galime dabar tik stebėti, atpažinti, paremti juos ir patys atsilaikyti, patys dar nenulūžti, jeigu dar galime nenulūžti.
G. JAKAVONIS: Amžinai kyla lengvas ginčas dėl pagonybės ir krikščionybės santykio. Vis dėlto vyraujant pagonybei Lietuva buvo valstybė nuo jūros iki jūros ir staiga situacija pasikeitė įvedus krikščionybę.
M. KUNDROTAS: Iš tiesų didelė žmonių mąstymo problema yra stereotipai ir tai, ką mes dabar kalbame apie tikybą, taip pat yra vienas iš stereotipų.
Pažvelkim į faktus truputėlį už savo kiemo ribų ir paklauskim savęs, kodėl, pavyzdžiui, lenkų tautos ta krikščionybė nepažemino, o atvirkščiai, padarė viena iš stipriausių regiono tautų savo laiku, kodėl ispanų tautą taip pat padarė gal porą trejetą šimtmečių pusės pasaulio valdove. Matyt, problema yra truputėlį gilesnė ir painesnė.
Viena vertus, mes esame tauta, per kurią pastaruosius porą trejetą šimtų metų ėjo, kas netingėjo, ir vis tiek turėjome savo Didžiąją Kunigaikštystę, vieną iš stipriausių ir pavojingiausių to meto valstybių. Ir Lietuva kaip tik garsėjo tuo pakantumu gerąja prasme.
Turbūt retai kur rastume viduramžiais krikščionišką valstybę, kurioje čia pat stovėtų, tarkim, musulmonų mečetės. Pavyzdžiui, islamiškame pasaulyje krikščionių bažnyčios daug kur stovėjo, pradedant Andalūzija, baigiant osmanų Turkija, o kad krikščioniškose šalyse stovėtų mečetės, taip buvo turbūt tik Lietuvoje, daugiau tokių atvejų nežinau (gal vienu metu buvo Sicilijos karalystėje, bet labai trumpai).
O dėl civilizacinės koncepcijos kaitos, labai norėčiau palinkėti, kad šiandienėje Europoje ta civilizacinių sampratų kaita vyktų iš vidaus. Mat, pavyzdžiui, Vakarų Europoje jau panašu, kad tai gali įvykti iš išorės, iš Afrikos, Azijos. Kalbu apie radikaliojo islamo invaziją. Mes vidurio rytų Europoje dar turime potencijos daugiau, mes demografiškai esame daug švaresnės valstybės, mes morališkai dar esame tvirtesni, dar ne visiškai praradę tas moralines vertybes, nors jos labai sistemingai žlugdomos, tad galimybių turime daugiau, tik nepraraskime jų.
A. BUTKEVIČIUS: Iš esmės tai, apie ką kalba kolegos, yra krizės reiškiniai, ir aš matau keturias sudedamąsias šios krizės dalis.
Visų pirma tai yra prasmės krizė. Viktoras Franklis (Viktor Frankl), sėdėdamas konclageryje, rašė, kad žmogus gali ištverti bet kokį kankinimą, kai suvokia, kodėl taip yra. Jeigu jis turi prasmės pojūtį, bet kokioje situacijoje, kurioje jis atsiduria, jinai įgauna tam tikrus faktorius, leidžiančius jam išlikti, išgyventi ir netgi būti laimingam.
V. Franklis kaip reta sugebėjo rasti atsakymus į klausimą, kas padeda žmogui jausti prasmę ir jaustis reikalingam bei laimingam. Tai yra prasmė.
Antras krizės komponentas, kuris ir turėtų spręsti prasmės klausimą, yra lyderių krizė. Iš esmės mes Lietuvoje turime apgailėtiną panašumą į kažką, kas turėtų būti lyderiu.
Pagrindinė lyderio funkcija yra „vizionieriška“ funkcija, lyderis turi matyti ateitį, turi parodyti ateitį kitiems, jis turi uždegti kitus ir nuvesti. Lyderis – tai ne organizatorius ir ne direktorius. Lyderis yra prezidentas tikrąja to žodžio prasme, kuris, kaip kitados Kenedis (Cennedy), gali pasakyti, kad mūsų nacijos tikslas yra nuskristi į Mėnulį per 10 metų, ir kai tai yra realizuojama, nacija tampa kai kas daugiau, negu biznierių grupuotė ar kažkokių partijų reiškimosi erdvė, jinai tampa galingu monolitu, kuris keičia pasaulio veidą.
Dabar ar mes per 20 metų turėjome bent vieną iš tokių lyderių?
Minėjote moteriškę, kurią išrinko todėl, kad jinai demonstravo kai kuriuos lyderystės požymius, – garsus balsas, kapota kalba, dar elgesys, kopijuojantis Aleksandro Lukašenkos elgesį, ir mes turime atseit kažką panašaus į lyderį.
Kol tauta neišsiugdys, nepakels iš nacionalinės pasąmonės gelmių savo naujo lyderio, tol važiuosim ten pat, kur važiuojam.
Trečiasis komponentas yra ideologinė krizė. Ir aš negaliu sutikti nei su vienu, nei su kitu kolegomis, kurie paminėjo krikščionybę ar kaip teigiamą, ar kaip daugmaž neigiamą pavyzdį, nes krikščionybė į Lietuvą neatėjo kaip religija, ji atėjo kaip tramdomieji marškiniai.
Noriu kolegoms priminti, kad XIII–XIV šimtmetyje lietuviai įvykdė daugiau karo žygių į Lenkiją, negu Rusija ir Vokietija kartu sudėjus. Noriu priminti, kad kryžiuočiai atsirado Prūsijoje pasikvietus lenkams, kad apgintų nuo lietuvių atakų, kalavijuočiai atsirado pasikvietus Hanzos miestiečiams, kad apgintų nuo lietuvių. Patikėkite, tada šitie lietuviai nebuvo nei melancholikai, nei savižudžiai, tai buvo atakuojanti tauta.
Dar Smetonos laikais buvo išėjusi tokia knyga „Žygiuojanti tauta“, nes jau tais laikais ieškota atsakymo, kaip išbristi iš ideologinės krizės, kaip išeiti iš to vargo, Smetonos primetamo įvaizdžio, esą jis yra vadas, esą yra vienintelis, kuris spręs tuos klausimus.
Ir žmonės ieškojo atsakymo, o atsakymas buvo, kad mes turime turėti pakankamą kiekį lyderių. Tuometis autorius nebuvo skaitęs Levo Gumiliovo ir nenaudojo pasionarijos termino, bet tauta kyla ir eina į priekį tada, kai yra pakankamas pasionieriškumo lygis.
Taigi krikščionybė mums padarė labai blogą paslaugą, nes iš esmės mūsų priešai statė krikščionybės rezidentus čia kunigų pavidalu, kurie vykdė vieną funkciją, ramino tautą.
Ketvirtasis krizės komponentas yra susijęs su žiniasklaida. Kai atlikdamas sociologinius tyrimus užduodi žmogui klausimą, iš kur tu gauni pagrindinę informaciją, tai didžioji dalis atsako, kad ją gauna ne iš žiniasklaidos, o iš kaimyno, iš draugo, pasakė tas ar anas.
O jeigu kasiesi dar giliau, tos nuostatos, iš kur jos atkeliauja, ar jos tokios todėl, kad žmogus pasidarė tokią išvadą analizuodamas spaudą? Labai daug kas tiesiog nesugeba perskaitęs straipsnį suprasti, apie ką kalbama, ir suvokia tik antraštę. Aš manau, kad esmė – toks generalizuotas prasmės nebuvimas.
Štai, žiūrėkite, šioje diskusijoje profesorius kalbėjo apie tai, kas jo gyvenime yra prasmė, – tai yra nauji atradimai, naujos žinios, ėjimas į priekį, Lietuvos pastatymas pasaulio akivaizdoje pateikiant tam tikras mūsų mokslininkų darbo vertybes, ir jis niekada nebus melancholikas. Jis išeis iš šito gyvenimo kupinas prasmės ir gyvenimo džiaugsmo, o tą gali daryti kiekvienas kitas. Iš žmonių Lietuvoje pavogta tokia galimybė ir kol žmonėms vėl nebus atiduota galimybė prisiliesti prie tų priemonių, per kurias jie kurtų sau vertę, mes neišgydysime šitos melancholijos.
J. GRIGAS: Labai pritariu tai minčiai, kad yra lyderių krizė pas mus iš tikrųjų yra. Ir labai liūdna žiūrėti, kad žmonės, žaisdami absurdą, tikisi, jog atsiras lyderis, jog gyvenimas pagerės. Albertas Einšteinas (Albert Einstein) yra pasakęs, kad žaidžiant žaidimą pagal tas pačias taisykles absurdas yra tikėtis kitokių rezultatų. Taisyklės jau suponuoja rezultatus, mes nuolat renkame Seimą pagal tas pačias taisykles ir žmonės tikisi, kad jie išrinks kažką naujo ir kažkas pasikeis.
Ne, nepasikeis, reikia keisti Seimo rinkimo taisykles, dabar nevardysiu, kokias, tam reikia keisti Konstituciją. O jos Seimas nekeis, nes nepjaus šakos, ant kurios įsikūrė ir gali taip gerai kitų žmonių sąskaita gyventi.
Kad ir kokia būtų lyderė dabartinė mūsų prezidentė, bet ji pasipriešino, kad neraštingi žmonės nebūtų skiriami ministrais. Tačiau pažvelkit, kokia didelė dalis tautos pasipriešino tam, pasišiaušė, kaip čia, mes rinkom, atidavėm balsus, kas čia dabar? Jie nori, kad ateitų neraštingi žmonės, kurie nuvažiavę į Briuselio koridorius nieko negalėtų pasišnekėt.
Mes, žaisdami absurdą pagal tas taisykles, neišsirinksime lyderio nei valdžioj, nei kur kitur. Atrodytų, kad pas mus jų nėra, bet aš įsitikinęs, kad pas mus yra labai daug protingų žmonių. Tarp mano kolegų yra labai protingų žmonių, kurie garsina Lietuvą geriausiuose pasaulio simpoziumuose, forumuose ir turi ką pasakyti, bet jie tyliai sėdi ir dirba. Jų niekur neišgirsi ir nepamatysi, jie niekam ir nereikalingi. O tie žmonės, kurie savo tiesioginiame darbe nieko negalėjo ir negali padaryti, išplaukia į paviršių, ieško kitokio būdo susikirti gerovę, nes dabar pats pelningiausias biznis – politika. Pelningesnio biznio Lietuvoje, ir ne tik joje, nėra. Kitados Antikos laikais politika buvo valstybės valdymo menas, o dabar – rinkimas vargšų parašų ir turtingųjų pinigų žadant vienus apsaugoti nuo kitų.
G. JAKAVONIS: Sakykit, kas kaltas dėl tos situacijos – savi ar svetimi?
R. OZOLAS: Ar girdėjote, kad mums dabar nuleido naują direktyvą, susijusią su kiaulių gyvenimo gerinimu. Tai tas kiaulių gyvenimo gerinimas 50 procentų pabrangins kiaulienos produkciją. Dėl vištų gyvenimo pagerinimo kiaušiniai pabrango 30 procentų.
Aš apie tai klausiu iš Briuselio žmonių, kurie išmano tuos dalykus, tai jie atsako, kokia problema – jeigu jums netinka, nepriimkite šitos direktyvos, atmeskite ją. Ar kas nors kilstelėjo galvą ir pasakė, kad ji mums nereikalinga? Ūkininkai jau diskutuoja, kaip bus galima toms kiaulėms sveiką gyvenimą pagerinti, ar reikia muzikos, ar nereikia, žaisliukus kabinti ar nekabinti.
O kad mus pačius pavertė kiaulėmis, šito net ir nematome. Tai jūs man irgi pasakykite, ar čia Briuselio idiotizmas, ar čia mūsų absoliutus kvailumas, ar biznio darymas iš absurdo.
Aš irgi nerandu atsakymo, bet aš čia įžvelgiu pasaulio pabaigą, štai nuo ko ji prasideda. Pasaulio pabaiga prasideda ne kažkur meteorui skriejant į mus, ji kyla iš mūsų pačių, nes pasaulis baigiasi su gyvasties pasibaigimu.
Man atrodo, kad mes labai sparčiai artėjam į pasaulio pabaigą. Štai viceministrė ant savo namo pasikabina lietuvišką lentelę, nes lenkiška ten jau kabėjo, kad ji, taip sakant, būtų demokratė Lietuvoje. O demokrate ji gali jaustis, mat ministras pirmininkas neranda reikalo pasakyti: ką jūs darote, mūsų koalicijos partneriai? Mūsų Konstitucija reikalauja, kad viešojoje erdvėje Lietuvoje kalbėtume ir rašytume lietuvių kalba. Bet jis, užuot iškėlęs šitą mūsų tam tikrą tautinio, nacionalinio ir valstybinio apsibrėžimo reikalavimą, kalba apie tai, kad reikės pakeisti įstatymus. Įstatymus, dėl kurių mes turėsime muštis Konstituciniame Teisme dar kartą, nors šis jau yra išaiškinęs, kad taip elgtis negalima, kad tai yra ir antikonstituciška, ir antivalstybiška.
Kaip aš galiu pavadinti mūsų premjero elgesį? Tiktai kaip išdavikišką, nes jis dabar yra atsakingas už Lietuvą, kad ji būtų tikrai nacionalinė valstybė, kaip save pateikia pasauliui. Ar ji tokia yra? Seniai tokia nebėra, nei juridiškai, nei faktiškai.
Tai tas nuolatinis melas, kurį matome nuo aukščiausių sluoksnių, kurie transliuoja, iki žemiausių, kurie vykdo ir tiki šituo, ir yra ta pabaiga, kuri ateina pas mus iš mūsų kasdienybės, mums ramiai su tuo sutinkant. Mūsų tauta ir šiandien yra žygiuojanti tauta, labai sparčiai einanti į pasaulį, kurianti pasaulinę lietuvių imperiją arba, kitaip sakant, savanoriškai besižudanti tauta, lygiai taip pat kaip Didžiosios Kunigaikštystės laikais, kai mes kariavom, o lenkai šoko krakoviakus, darė kultūrą ir pavertė krikščionybę savo tautine ideologija.
Kaip tada sakė? Dievas kalba lenkiškai, todėl jūs, visi kiti, privalote kalbėti lenkiškai. Tai štai jums ideologija, istorinis pavyzdys, kad mes darėme klaidų, tebedarome ir darysim, jeigu ir toliau mąstysime taip, kaip mąstome dabar.
Mus 50 metų mokė dialektinio materializmo, pagal jį viskas yra galima, nes iš vienos pusės žiūrint yra taip, o iš kitos pusės žiūrint viską galima paaiškinti. Tuo tarpu klausimas yra vienas: ką tu laikai „taip“ ir ką tu laikai „ne“. Tai ideologijos ir politikos klausimas.
G. JAKAVONIS: Grįžkime prie prezidentės reikalavimo puikiai mokėti užsienio kalbą. Ar šis reikalavimas yra toks būtinas, žvelgiant į ministro funkcijas. Tarkim, kultūros ministro darbo vieta visų pirma yra čia, Lietuvoje, tad ar tas kalbų mokėjimas yra svarbiausias rodiklis, pagal kurį reikėtų vertinti žmogaus išsilavinimą?
J. GRIGAS: Jeigu mes nebūtume taip labai priklausomi nuo Europos Sąjungos, Briuselio, mokėti kalbą nebūtų taip svarbu. Bet šiuo metu juk daugelis ministrų labai dažnai važinėja į Briuselį ir turi bendrauti, kalbėtis, derėtis, nes dauguma dalykų sprendžiami užkulisiuose.
Tą žinau, pats dalyvavau dešimtyse pasaulio konferencijų ir galiu pasakyti, kad informaciją tu daugiausia gauni ne iš tų pranešimų, kuriuos išgirsti salėje, o kavinėje, ar kažkur pasikalbėdamas, jeigu, žinoma, susikalbi su žmonėmis. Jeigu nesusikalbi, tampi izoliuotas.
Kad ir kaip ten būtų, aš nesakau, kad tai gerai, bet anglų kalba pasidarė tarptautinė mokslo, ekonomikos, politikos kalba. Visose šalyse, kuriose lankiausi, ar Prancūzijoje, ar Vokietijoje, ar kur kitur, su visais kalbėdavau angliškai.
R. OZOLAS: Bet Rūta Meilutytė, laimėjusi aukso medalį, interviu davė lietuvių kalba ir jai vertė. Tai ką, ji nemoka angliškai?
Tai štai, yra pozicija, ir šiuo klausimu aš manau, kad baltą vėliavą galima iškelti, kai yra reikalas. Sutinku su profesoriumi, kad kuluaruose reikia susikalbėti, bet kuo baisesniu akcentu tu kalbi, tuo geriau.
M. KUNDROTAS: D. Grybauskaitė visą laiką buvo konjunktūrininkė, ji priklausė sovietinei komunistų partijai tuo metu, kai Lietuva jau skelbė Nepriklausomybę. Ta Lietuvos Nepriklausomybė jai buvo neįdomi, matyt, yra ir dabar.
Tais laikais ji buvo pavyzdinga sovietė, šiais laikais ji yra pavyzdinga europietė globalistė. Nepamirškime, kad būtent D.Grybauskaitė praktiškai sunaikino Lietuvos Seimo priimtą puikios redakcijos Nepilnamečių apsaugos įstatymą, kuris draudė lytinių iškrypimų propagavimą, ji sužlugdė jį Europos Sąjungos užsakymu.
Dabar reikalaujama, kad Lietuvos Respublikos pareigūnai, net ne europarlamentarai, kas dar būtų šiek tiek suprantamiau, o pareigūnai privalėtų mokėti ir kalbėti, pavadinkim, pusiau oficialia Europos Sąjungos kalba.
Kai mes stojome į ES, mums aiškino, kad lietuvių kalba bus viena iš oficialių ES kalbų. Šiandien paaiškėjo, kad oficialių kalbų ten yra viena, dvi ar trys. Tai yra pasityčiojimas iš Lietuvos valstybingumo, tai yra pasityčiojimas iš Lietuvos valstybinės kalbos įstatymo ir t.t.
A. BUTKEVIČIUS: Noriu grįžti prie prezidentės. Sutinku, gerai, kad ji ėmėsi tos funkcijos žiūrėti, ar žmogus tinka eiti tas pareigas. Problema yra ta, kaip ji tą darė.
Didžioji dalis žmonių negatyviai įvertino šitą prezidentą veiklą, bet ne dėl to, kad žmonės pajuto, jog jų teisės suvaržytos. Žmonės turi prigimtinį etikos jausmą ir kai jų akivaizdoje elgiamasi kiauliškai, tai tas jausmas sukyla, jis tiesiog nebeleidžia žmogaus, naudojančio savo galias, vertinti vien teigiamai.
Kalbėdamas apie ideologinę krizę, nepasakiau svarbiausio. Ne krikščionybė kalta kaip tokia, nors, kaip minėjau, Lietuvai ji tapo tramdomaisiais marškiniais. Problema yra ideologijos nebuvimas: neturim nei valstybinės, nei tautinės ideologijos. Ir dabar mes susiduriame su tuo pačiu.
Kas užsiima tautinės ideologijos kūrimu? Vienas kitas. Bet tai yra nepakankamas jėgos prasme žingsnis, tai yra klausimas, kuris sąmoningai išstumiamas iš valstybės vairą savo rankose laikančių žmonių veiklos rato. Noriu pateikti pavyzdžius, ar galima padaryti kitaip.
Vienas pavyzdys yra Gruzijoje. Michailas Saakašvilis padarė daugybę šiurkščių klaidų, bet jo naudota metodika Gruzijoje pagimdė valstybinę ideologiją. Viktoras Juščenka, žinoma, kaip ir M.Saakašvilis, šiandien vertinamas neigiamai, bet iki V.Juščenkos valdymo atvažiavęs į Ukrainą visus oficialius raštus skaitydavau rusų kalba, o dabar, netgi prie Viktoro Janukovičiaus, skaitau ukrainietiškai, ir tai yra V.Juščenkos nuopelnas.
Per penkerius metus ta kalba tapo tiek patogi vartoti, kad netgi pasikeitus politinei valdžiai kalba išlieka ir vadinamosiose rusiškose teritorijose. Buvo žengta labai daug žingsnių kuriant idėją, kad ukrainiečiai yra nacija, net dabar tuo aktyviai remiasi V. Janukovičius, bandydamas gintis nuo Rusijos. Jis važiuoja ant V.Juščenkos per penkerius metus sudėtų stambių akmenų.
Ką daro kazachai? Jie seka pasakas apie Čingischaną, bet Nursultanas Nazarbajevas skiria valstybinių lėšų ideologijai, kad galėtų šita nacija didžiuotis ir kad kiekvienas mokinukas galėtų pasakyti: aš esu kazachas, aš esu atstovas tautos, kuri du šimtmečius valdė milžiniškas teritorijas.
Galima savo Vyriausybę vertinti negatyviai, bet Nepriklausomybę vertinti negatyviai jau yra išdavystė. Mes neturime žmonių savo vyriausybėse, kurie kurtų nacionalinę ir valstybinę ideologiją, panaudotų tam visus mitus, visas šiuolaikines psichologines viešųjų ryšių kūrimo technikas, žiūrėtų į tai kaip į valstybinį uždavinį. Ar tai suteiktų prasmę mūsų gyvenimui? Be abejo, iš dalies tai būtų vienas iš prasmės komponentų.
R. OZOLAS: Tik norėčiau pridurti, kad šita kūryba būtų vykdoma nacionaline kalba, antraip žmogus praranda savo tautiškumą. Kalba yra pagrindinis rodiklis, kad tu esi būtent šitos kultūros, šitos nacijos žmogus. Kas nesupranta, žegnokitės, gyvenkit kaip norit, nieko čia nepakeisite, kuo greičiau išvažiuokit, tuo geriau, liks tie, kurie supranta.
J. GRIGAS: Noriu dar vieną dalyką pasakyti dėl tautos emigracijos.
Dabar nuolat apie tai kalbama, žiniasklaidoje svarstomi tie dalykai, bet niekas nepasako esmės, kodėl lietuvių tauta taip emigruoja. Tai noriu priminti, kad yra fundamentalus gamtos arba fizikos dėsnis, kad gamta nemyli gradientų, skirtumų. Pvz., jeigu jūs rašalo lašą įlašinsite į stiklinę vandens, tai tas rašalas išplis, jeigu jūs pasikvėpinsite „Chanel No.5“ ar kitais kvepalais, tai jūs nekvepėsite visą laiką, čia daug molekulių, jie išsisklaidys, išsilygins. Taigi visi gradientai išsilygina, ir tai fundamentalus dėsnis.
Visuomenėje jis veikia taip pat. Jeigu viena valstybė turi milijardą gyventojų, o kitoje kibiras tuščias, tai toje po truputį migruoja, stengiasi išsilyginti žmonių gradientas. Jeigu yra gyvenimo kokybės gradientas, tai irgi stengsis išsilyginti. Kol buvo sienos, Vakarų valstybės buvo turtingesnės, gyveno geriau, mes buvom Sovietų Sąjungoj, negalėjom važiuoti. Dabar sienos išnyko. Visai netoli, už kelių šimtų kilometrų, gyvenimo kokybė kelis kartus didesnė, atlyginimai keliskart arba dešimteriopai didesni. Tai natūralu, kad šitas gyvenimo kokybės gradientas turi lygintis, ir štai žmonės išvažiuoja ten, kur geriau gyvena, už tą patį darbą gauna didesnį atlyginimą.
Vienintelis dalykas šitą sustabdyti tai gerinti gyvenimo kokybę čia. Kito kelio nėra, bet kažkodėl mūsų valdžios vyrai arba to nesupranta, arba sąmoningai to nedaro. Žmonės, nematydami tų pastangų, ir mano, kad čia nėra aiškios perspektyvos jiems arba jų vaikams. Su šiuo motyvu reikia sutikti.
R. OZOLAS: Nesutikti reikėtų tik su valdžia, kuri meluodama įgrūdo mus į tokią situaciją, kai turtingesnės tautos sąmoningai gali pasipildyti savo gyvybines jėgas mūsų, silpnesniųjų, mažesniųjų, sąskaita. Tai, deja, irgi labai stipriai veikia žmones, kurie gana aiškiai psichologiškai jaučia, kad juos išdavė, meluoja, apgaudinėja kiekvienu gyvenimo momentu.
