Poreikis bendrauti išlieka, nors kultūros židiniai kaime jau baigia išnykti. Prisimindami senovinę tradiciją, Kelmės rajono Beržėnų kaimo žmonės rytoj vėl rinksis prie naujamečio laužo. Jo liepsnose degins šių metų negeroves, kartu tikėsis sėkmingesnių metų.
Kaimai baigia išsivaikščioti
Kelmės rajono „Berželio“ bendruomenė Beržėnuose viena pirmųjų rajone pradėjo organizuoti Naujųjų metų sutiktuves. Bendruomenės pirmininkę Nelę Želvienę tokia mintis aplankė vieną vakarą mintyse suskaičiavus, kiek kaime žmonių belikę.
„Beržėnuose net su visais aplinkiniais kaimais yra registruoti tik 429 žmonės. Tačiau šis skaičius nė iš tolo neatitinka realios padėties, nes nemaža dalis beržėniškių gal tik per didžiąsias šventes į namus sugrįžta, – pasakoja moteris. – Bandėme suskaičiuoti, kiek mūsiškių yra svetur: apie 25 gyvena ir dirba Anglijoje, per 10 – Ispanijoje. Kiti nė nežinome, kur išsibarstę. Juk nė vienas viešai nepasigiria išvažiuodamas. Bet jie, kad ir kur būtų, yra mūsų kaimo žmonės, nemaža jų dalis per naujametines šventes sugrįžta namo.“
Be to, Beržėnuose, kaip ir daugelyje kitų kaimų, gausu našlių. Nemažai jų per šventes jaučiasi vieniši – kur kas labiau nei per Kūčias ar Kalėdas, kai įprasta susirinkti giminėms ir artimiesiems. Per Naujuosius vaikai jei ir sugrįžta į namus, švęsti paprastai skuba su bendraamžiais.
Su savomis vaišėmis
Pasak Nelės, organizuoti Naujųjų sutiktuves nereikia kokių nors ypatingų pastangų nei ruošos. Pakabinami skelbimai apie rengiamą vakaronę ir tiek. Žmonės vieni kitus paragina Naujųjų metų slenkstį peržengti kartu. „Bepigu dabar – turime susiremontavę bendruomenės namus, yra kur susirinkti“, – džiaugiasi Nelė. Pasak jos, organizatoriai pasirūpina muzika, salės puošimu ir eglute, o vaišės būna suneštinės. Kiekvienas vaišių atsineša tiek, kiek mano suvalgysiąs, bet visuomet paaiškėja, kad akys buvo didesnės už skrandžius. Kita vertus, kiekvienas pagalvoja ir apie svečią užklydėlį. Pirmininkė džiaugiasi, kad į šventines vakarones nebereikia žmonėms barškėti su savais indais. Juos bendruomenės namams padovanojo Užvenčio seniūnija. „Turime ir savas staltieses, ir užuolaidas – viską, kas reikalinga.“
Kaip moka, taip šoka
Beržėnų kraštas nuo seno garsėjo dainininkais bei šokėjais. Kaimo kapelą suburti – vieni niekai, tik vadovo trūksta, mat kaime neliko kultūros darbuotojo. O kadaise, kaip prisimena N.Želvienė, Bronės Gedvilienės suburti šokėjai net svetur koncertuodavo. „Deja, gyvenimas pasisuko taip, kad mūsų žmonės šiandien dainuoja Ispanijos plantacijose ar anglų fabrikuose“, – apgailestauja bendruomenės lyderė.
Tačiau kai bendruomenė susirenka linksmintis, dainos liejasi viena po kitos – jas užveda bibliotekininkė Dalia Valienė ar Irena Gedvygienė. Natą pagavę, tuojau ir kiti į vientisą šventinį šurmulį įsitraukia. Vyresnieji prisimena, kaip Naujųjų sutiktuvės būdavo švenčiamos prieš daugelį metų, senųjų papročių jaunimą pamoko.
N.Želvienę džiugina ir krašto verslininkai, net krizės metu paremiantys bendruomenės renginius. Vytautas Petravičius, Vladimiras Popovas, Linas Mačernius ne tik prašomi padeda, bet ir patys pasisiūlo, pasiteirauja, ar ko nereikia.
Prie naujamečio laužo
Bendruomenės šventėje būna visko: ir Kalėdų Senis, jau beišeinąs į kitus metus, ir jo palyda, dar ne visas dovanas išdalijusi. Ir naujametis laužas būna. Jis per metų virsmą it magnetas sutraukia visus kaimo gyventojus. Net ir tos šeimos, kurios Naujuosius pasitinka savų giminių būryje, vidurnaktį atskuba prie bendro laužo. Kaip toje pasakoje apie dvylika mėnesių, kurie susirenka prie naujamečio laužo. Garsioji etnografė Pranė Dundulienė yra užrašiusi senovės lietuvių tikėjimą, kad gero dūmo kvapas turįs visiems atnešti ramybę ir palaimą. Šią tiesą turėtų atminti tie, kurie naujametę naktį uždega seną padangą: Naujuosius pasitikęs prie laužo, iš kurio virsta dvokiantys dūmai, gerų metų nesitikėk! Etnografė pataria į laužą įmesti nosinaitėn surištas praeinančių metų negandas: tiesiog rišti nosinaitės kampus galvojant apie negeroves, kurių nori atsikratyti, ir tada sviesti į liepsnas.
Prie naujamečio laužo ar į šventinį šurmulį netikėtai gali užsukti ir nukriošęs senelis su žvitriu jaunikaičiu. Senovėje juodu susikaudavo; jaunasis, žinoma, laimėdavo. Šiandien kaimų bendruomenės, sugrąžindamos į kaimus senąsias tradicijas, su seneliu elgiasi pagarbiau: padėkoja už buvusius metus ir paprašo išeiti į užtarnautą poilsį bei užleisti vietą jaunam. Jei kartais tokiems raginimams senelis pasipriešina, už pažastų paima du vyrai ir išveda už vartų, pykšint šventiniams fejerverkams. Bet dažniausiai Senieji Metai išeina geranoriškai, prieš tai nepamiršę išsakyti pamokymų Naujiesiems.
Nelės kaimo bendruomenė žino, ko tikisi iš Naujųjų. Buvusio vaikų darželio pastato tuščiojoje dalyje ketina įkurti bendruomenės užimtumo centrą. Įgyvendindami įvairius projektus beržėniškiai jau įsirengė bendruomenės namus, šarvojimo salę, patalpas sportui ir kitų puikių dalykų. Siekdami prikelti gyvenimui ir likusią pastato dalį, ją jau išsinuomojo iš savivaldybės.
Bendruomenės namai kaime – vienintelis šviesulys. Nebėra kultūros namų, medicinos punkto, prieš porą metų buvo uždaryta mokykla. Jau kirvis pakibo ir virš bibliotekos. Tačiau Nelė knygos iš kaimo ištremti neketina – priglaus biblioteką po bendruomenės stogu. Bendruomenės namai bus lyg Naujųjų metų laužas, prie kurio visi ir iš visur skubės susirinkti.
Nijolė Petrošiūtė
