Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė geriau negu kas kitas žino, kaip kiekvienam vaikui yra reikalingi juos mylintys tėvai. Alytuje gimusi moteris labai anksti jų neteko ir užaugo tetos šeimoje. Skaudi našlaitės dalia kontrolierei kartais padeda ne tik darbe, bet ir namie, auklėjant abi savo dukteris.
- Ar augdama be tėvų nesijautėte likimo nuskriausta?
- Dėl to, kad neturiu tėvų, patyčių tikrai nesulaukdavau. Bet pati apie tai nepamiršdavau niekada. Dažniausiai vaikui reikia ne kasdienės užuojautos, o supratimo, pagalbos ir kartais paskatinimo: „Tu gali, nes esi lygiavertis kitiems". Savęs vertinimas yra labai svarbus, tada ir kitiems mažiau kyla noras tyčiotis.
- Už ką šiandien norėtumėte padėkoti jus užauginusiai tetai?
- Auginti ne savo vaiką ir mylėti kaip savo - didelis išbandymas. Todėl lenkiu galvą prieš visus globėjus ir labai noriu paskatinti Lietuvos žmones nebijoti atsakomybės ir dovanoti šeimą likimo nuskriaustiems vaikams. Tik nuo mūsų priklauso, kiek Lietuvoje bus globos namų vaikams ir kiek vaikų juose svajos apie tikrus namus ir mylinčias šeimas.
- Kokias vertybes ir gyvenimiškas pamokas atsinešėte iš vaikystės?
- Vienoje televizijos laidoje esu pasakiusi, kad net pati blogiausia mama vaikui yra geriau už pačią geriausią tetą. Dėl šių žodžių sulaukiau daug kritikos, bet nieko įžeisti nenorėjau. Į šiuos žodžius įdėjau savo vaikystės išgyvenimus. Penkerių metų netekau abiejų tėvų, mane augino nuostabi teta, kuriai esu be galo dėkinga, tačiau visada su šiokiu tokiu pavydu žiūrėjau į draugus, kuriuos augino mama ir tėtis. Iki šiol manau, kad vaikui gyvenime yra svarbiausia visada šalia esantys mylintys tėvai.
- Ar rūpinantis svetimais, likimo skriaudžiamais vaikais, lieka laiko saviems?
- Saviems vaikams visada privalau rasti laiko: išgirsti norus, rūpesčius ar sunkumus. Džiaugiuosi, kad vaikus mielai visada priima mylintys seneliai iš tėvo pusės, kiti artimi giminaičiai. Aš visada buvau labai užsiėmusi, bet manau, kad užimti žmonės, priversti labiau planuoti savo dienotvarkę, moka suderinti laiką taip, kad viską spėtų, ir labiau išnaudoti savo laisvalaikį. Darbo namo niekada nesinešu, todėl būdama namuose, stengiuosi atsiriboti nuo minčių apie darbą. Dukroms stengiuosi skirti ne kiekybinį, o kokybinį dėmesį. Kadangi dukrų tėvas yra šiuolaikiškai mąstantis vyras, mūsų namuose darbų pasiskirstymo į vyriškus ir moteriškus nėra. Vaikais rūpinamės kartu, o dėl mano užimtumo jam šiandien kliūva daugiau rūpesčių, bet manau, kad ir aš ateityje išmoksiu būtinus darbus atlikti darbo valandomis.
- Jums pasisekė, nes šiandienėje visuomenėje tėvo vaidmuo yra šiek tiek prigesęs - dažniausiai visi buities rūpesčiai krenta būtent ant moters pečių...
- Tikrai nemanau, kad tėčiai lieka nuošalyje, atvirkščiai, tėvo figūra po truputį iš užmaršties grįžta į šeimą. Džiugu, kad vis daugiau jaunų žmonių, kurdami šeimas ir planuodami vaikus, yra pasirengę dalytis vienoda atsakomybe. Linkiu visoms Lietuvos šeimoms nepamiršti, kad ne tik žodžiai, bet ir geras pavyzdys formuoja vaikų charakterį.
- Kokia mama esate jūs - griežta ar atlaidi?
- Kokia esu mama, reikėtų klausti mano vaikų, bet man atrodo, kad stengiuosi būti teisinga. Jokių specialių auklėjimo metodų namuose nenaudoju, tiesiog kaip įmanoma aktyviai dalyvauju vaikų gyvenime, kartu sprendžiame jų dar vaikiškus rūpesčius, kartu džiaugiamės, kartu keliaujame. Man būti mama - ne darbas, ne vaidmuo, tai gyvenimo dovanota laimė.
- Koks jūsų požiūris į diržą kaip auklėjamąją priemonę?
- Daugelis suaugusiųjų mano, kad vaiko mušimas yra efektyvus auklėjimo metodas. Tai paprastai mėgsta akcentuoti suaugę, kurie patys vaikystėje patyrė smurtą. Kai jie besididžiuodami pabrėžia, kad tokie jie tapo, nes juos auklėjo su diržu ar bizūnu rankoje, man visą laiką norisi jų paklausti: „O gal jūs būtumėte dar geresnis, jeigu niekas jūsų vaikystėje nebūtų mušęs?" Įvairių sričių specialistai įrodinėja, kad bausmė, ypač fizinė, nemoko vaiko teisingai elgtis ateityje, neskatina noro keistis, žaloja jo fizinę ir psichinę sveikatą. Esu įsitikinusi, kad mušimas yra šiurkštus vaiko teisių pažeidimas ir kad vaiko auklėjimas visų pirma turi būti pagrįstas bendradarbiavimu, o ne besąlygišku paklusnumu. Savo dukroms nesu sudavusi nė karto!
- Ar aplinkui daug matote gražios šeimos pavyzdžių?
- Esu šiek tiek idealistė, todėl manau, kad viskas turi gyvenime tekėti įprastai - meilė, santuoka, vaikas, o ne atvirkščiai. Gražių šeimos pavyzdžių tikrai matau nemažai. Tikros šeimos pavyzdys - kai vaikai šeimoje laimingi. Juk suaugę dažnai vengia rodyti aplinkiniams, kad nėra laimingi, kad jų šeimoje yra sunkumų, bet vaikai tikrai tokių dalykų nuslėpti dar nemoka.
- Dabar taip populiaru sakyti: „Mes nesusituokę auginame vaikus. Niekada nesituoksime. O kam? Juk ir taip esame šeima". O koks jūsų požiūris į vaikus auginančius nesusituokusius asmenis?
- Su kuo vaikui geriau ir saugiau gyventi - ar su susituokusiais, bet nuolat besipykstančiais ar net smurtaujančiais tėvais, ar su tėvais, kurie gyvena santarvėje, tačiau savo santykių nėra įregistravę? Svarbiausia, kad šeimoje vaikai jaustųsi saugūs ir mylimi. Būtent šeimoje pirmiausia vaikas patiria socialinę sanglaudą ir jos išmoksta, o šeimos santykių modelį vėliau panaudoja bendraudamas su kitais. Paprastai kalbant, kaip mes auginsime vaiką šiandien, nuo to priklauso, kokia bus mūsų visuomenė rytoj. Todėl ypač svarbu, kad į šeimą - pagrindinę visuomenės ląstelę ir natūralią visų jos narių, ypač vaikų, augimo ir gerovės aplinką - būtų kreipiamas ypatingas valstybės dėmesys.
- Kokias šiandien matote didžiausias blogybes, trukdančias mažiesiems augti laisvomis, visavertėmis asmenybėmis?
- Iš tiesų vaikas šiandien yra pažeidžiamiausia visuomenės dalis ir ne todėl, kad jis mažas ir ne visada logiškai gali suvokti, kas aplinkui vyksta. Pažeidžiamiausi jie todėl, kad vaikų nepatyrimu neretai pasinaudoja suaugusieji: pavyzdžiui - skiriasi šeima, moteris, pykstanti ant palikusio ją vyro, grasina, kad jis vaiko tikrai nematys. O dėl to labiausiai kenčia būtent vaikas, tapęs tiesiog įrankiu suaugusiųjų rietenose. Daugiausia vaikų teisių pažeidimų prasideda nuo pačių artimiausių žmonių - tėvo ir mamos nesutarimų. Visada skaudu matyti, kai suaugusieji, siekdami savo tikslų, pamiršta, kad šalia yra vaikas, kuris viską jaučia ir šiandien gal ir nesupranta, bet po kelerių metų tikrai supras, kas buvo nutikę.
- O jeigu pažiūrėtume į mūsų mokyklose verdantį gyvenimą, darosi baisu: „Keturios paauglės spardė bendramokslę", „Dešimtmetis sumušė septynmetį"...
- Mūsų šalies vaikai, kaip ir iš daugumos posovietinių šalių, labiausiai kenčia nuo patyčių - vienos iš pagrindinių emocinio smurto išraiškų, vedančių į fizinį smurtą, savižudybę. Kaip rodo Pasaulio sveikatos organizacijos Tarptautinės moksleivių gyvensenos ir sveikatos studijos rezultatai, nors vaikų, patiriančių patyčias ir besityčiojančių iš kitų, Lietuvos mokyklose jau sumažėjo, tačiau, palyginti su kitomis šalimis, patyčių dažnis mūsų šalyje kol kas lieka vienas iš didžiausių.
Beje, per pastaruosius metus pati visuomenė daugiau dėmesio skiria patyčių stabdymui. Prieš kokius penkerius metus patyčios mokyklose buvo vertinamos kaip norma, o dabar pripažįstama, kad tai yra smurtas ir net labai pavojinga jo rūšis.
- Visgi dirbate labai jautrioje srityje - ginate mažuosius visuomenės narius. Iš kur semiatės stiprybės, kaip pavyksta sutramdyti emocijas? Kaip atsipalaiduojate?
- Problemų, dėl kurių kenčia vaikai, išspręsti be žmogiškojo jautrumo nėra įmanoma. Kai kalbame apie skriaudžiamą vaiką - sukyla jausmai, tačiau į vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus pareigas atėjau ne kaip jautri emocijoms pasiduodanti moteris, o kaip pareigūnė, kuri privalo atlikti savo darbą. Tai yra tikrai sunkus ir atsakingas darbas, kurį dirbu nuoširdžiai. Kadangi pradėjau dirbti ne taip seniai, laiko atsipalaiduoti kol kas dar neradau, bet akimirkos, praleistos su šeima, tikrai atperka įtampos kupiną, dažnai užsitęsusią darbo dieną.
Deimantė ZAILSKAITĖ
