Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
× Pranešti klaidą
Na ir taip aisku, kad ta mergaite nenori su mama gyventi. Ji ta pati kartoja kau kelinti metai. Tai apie koki cia dar perdavima galima kalbeti.
Visom , keturiom as uz , kad butu tiesiogiai rodoma .....
jeigu nebuvo pedofilijos , tai ko bijo tos transliacijos , juk mergaitės veidą galima dengti ir matyti kas ką daro. išnagrinėkim ped bylą - ko bijo Venckaus klausimų jeigu švarūs...
tik už TRANSLIACIJĄ
tik už TRANSLIACIJĄ
kedofilai visi,UZSIPYSKIT JUS GRABE...
TAI TURI ZINOTI KIEKVIENAS LIETUVOS PILI
VISIEMS DORIEMS LIETUVOS PILIECIAMS
Ei, Europa! Ei, pasauli! Padovanojome savo šalį pedofilams (159)
Vladas Maželis 2012-05-09 12:24.Lietuvos Rytas.
Ei, Europa! Ei, pasauli! Padovanojome savo šalį pedofilams (159)
Vladas Maželis 2012-05-09 12:24.Lietuvos Rytas.
TAI TURI ZINOTI KIEKVIENAS LIETUVOS PILI
VISIEMS DORIEMS LIETUVOS PILIECIAMS
Ei, Europa! Ei, pasauli! Padovanojome savo šalį pedofilams (159)
Vladas Maželis 2012-05-09 12:24.Lietuvos Rytas.
Ei, Europa! Ei, pasauli! Padovanojome savo šalį pedofilams (159)
Vladas Maželis 2012-05-09 12:24.Lietuvos Rytas.
neidomu,bet savo nosi kisi.sedek po sluota ir tylek
Kas gali daugiau atsitikti vaikystei kaip jau atsitiko jei mergaite bus matoma uzmaskuotu veidu.Kas uztikrins, kad seneliai nors karta dar pamatys savo mylima vaikaite.Juk seneliams vaikaicai buna brangesni uz vaikus,nes tai kaip ju vaikystes ir jaunystes aidas,pats patyriau.Kad nemokejo ar nenorejo Stankunaite su meile auginti savo dukters tai- faktas.Kitaip nebutu laikius jos savaitiniame darzelyje,nes ,matyt trugde jaunai moteriskei siausti po kavines ir latravoti,juk grazi,o kai paaugo- gal but ir sugalvojo pasipelnyti,pasitaikius gerai progai,kaip ir logiska-reikalingi jaunystei pinygai.As netikiu,kad ji ja nuosirdziai myli.Bet,matyt kazkas ja spaudzia pasiimti,kad ir prievarta,didziam seneliu ir tetu skausmui-gyvas sunaus atminimas
IŠ KO KYLA VISUOMENĖJE BENDRO NESAUGUMO JAUSMAS? (dvi dalys)
Manau, kad pagrindinis tokio jausmo atsiradimo stimulas yra suvokimas, kad šalyje labai trūksta teisingumo. Jausmas stiprėja, kai suvokiama, kad teisėsaugos institucijos nesugeba kvalifikuotai ir sąžiningai atlikti visuomenės joms priskirtų funkcijų. Tenka pastebėti atvejų, kai netgi patys teisėsaugos pareigūnai grubiai pažeidžia LR įstatymus ir jiems būna pritaikomos BK normos. Tokie atvejai, sakyčiau, būna nusikalstamai reti, nes egzistuoja lyg ir kažkokios "neliečiamųjų ložės" principas, kai vieni pareigūnai visaip, netgi nusikalstamai dangsto savo kolegų nusižengimus. Dar kraupiau atrodo tie atvejai kai teisėsaugos sistemos atskiros grandys persipina su nusikaltėlių pasaulio "autoritetais" ir netgi jiems talkininkauja. Manau, kad pastarieji ryšiai silpsta, bet jie nėra galutinai sutraukyti. Korupcija, kontrabanda, smurtiniai ir finansiniai nusikaltimai kartais sulaukia senaties termino, o įtariami asmenys lieka teismo neįvertinti ir nenubausti. Kada tokie faktai tampa dažni, tai visuomenėje atsiranda nepasitikėjimas visa teisine ir teismine sistema ir tai tampa rimtu trukdžiu demokratinės teisinės valstybės kūrimui bei jos tobulinimui.
Nesaugumo jausmas neatlyžta ir todėl, kad Nepriklausomos Lietuvos teisėsaugos institucijų kadrinė politika vis dar yra sąlygojama sovietinio režimo standartais, kai patekti į teisininkų "gildiją" turėdavo galimybę tik jai visiškai lojalūs asmenys. Lietuvos visuomenė, atgavusi Nepriklausomybę, pamatė, kad beveik neturi teisės specialistų, kurie būtų lojalūs naujoms, demokratinėms permainoms ir šalies siekiams kurti teisnę valstybę. Teko daryti kompromisinius sprendimus "sovietukams".
Teisininko Karolio Jovaišo atvejis yra geras pavyzdys, kaip buvo ruošiami okupacinio režimo kadrai, bei kokiomis moralinėmis nuostatomis jie vadovaujasi šiandien. Kalbėsiu atvirai. Manau, kad ne tik mane pašiurpino netgi išskirtinė šio teisininko vieša raiška esamos, siaubingai populiarios teisinės demagogijos fone. Interviu "Delfyje" "Garliavos atveju stipriai reiškiasi bendro nesaugumo jausmas" autorius K.Jovaišas jau stengiasi šiek tiek išsklaidyti tą slogutį, kurį galėjo pajusti kiekvienas, stebėjęs "Paskutinės instancijos" laidą ar skaitęs jo agresyvius rašinius žiniasklaidoje.
Visai neseniai Pasaulio demokratinę bendruomenę sukrėtė Norvegijos košmaras. Gal daug kas galėjo susimątė, kas galėjo įtakoti žudiką Breiviką griebtis tokių masinių jaunuomenės skerdynių. Juk negali toks žudiko mąstymas atsirasti lyg iš niekur. Tam turėjo būti tam tikra įtakojanti terpė ir skatinantys stimulai.
II DALIS
Panorau susipažinti su K.Jovaišo asmenine karjeros pradžia. Ji nenustebino. 1972 m. jis baigė teisės studijas Vilniaus universiteto Teisės fakultete, įgijo teisininko kvalifikaciją. 1982 m. Visasąjunginiame nusikalstamumo priežasčių tyrimo ir prevencinių priemonių rengimo institute (Maskva) baigė aspirantūrą, apgynė teisės mokslų kandidato disertaciją, teisės mokslų kandidatas (laipsnis Lietuvoje buvo nostrifikuotas į socialinių mokslų daktaro laipsnį). 1993 m. Visasąjunginiame nusikalstamumo priežasčių tyrimo ir prevencinių priemonių rengimo institute apgynė teisės mokslų daktaro disertaciją, teisės mokslų daktaras (atitinka habilituoto daktaro laipsnį). Nuo 1972 iki 1983 m. tardytojas, prokuroras, valstybės institucijų juriskonsultas. Nuo 1983 m. iki 1992 m. dirbo mokslinį darbą Teismo ekspertizės, Teisinės informacijos departamente.
Esu nemažai diskutavęs apie tai, kokie "kadrai" turėjo galimybę gauti rekomendacijas studijuoti, tobulintis ir dirbti sovietinės teisės srityje. Nesikartosiu. Galiu tik pasikartoti, kad tokie karjeros laipteliai nekelia didesnio pasitikėjimo šiuo teisinės srities specialistu. Pasitikėjimas visiškai išnyksta, kai išgirsti K.Jovaišo tiesmukiškus siūlymus panaudoti smurtą Garliavoje. Kalba buvo labai arši, tad betrūko kad teisininkas nurodytų konkrečias karines šturmo priemones. Tai netgi siaubingiau, negi kokių vaikų psichiatrų Slušnio ar Pūrio pezėjimus apie specialiasias priemones, neatmetant ir medicininių. Na, apie medicinines priemones prieš mergaitę, tai anokia čia naujiena. Venckams jau teko atkakliai paplušėti, kol mergaitė iš Vaikų raidos centro gydymo įstaigos buvo išleista. Net ir jos atmintis nebuvo neatstatomai pažeista.
Jei pažvelgti į "D.Kedžio istorijos" visumą ir į dabartinę situaciją, tai labai jaučiama tam tikra dalies teisininkų ir specifinių suinteresuotų jėgų panika, kad visa ši istorija bus išnarpliota, o jos nežinomas " vadybininkas" su jį remiančia aplinka privalės atsakyti visu įstatymų griežtumu. Pedilijos ir žudynių skandalo nuoseklus tyrimas gali iškelti į dienos šviesą labai sunkių nusikaltimų užsakovus ir vykdytojus. Be to, gali pradėti trūkinėti įtakojimo gijos tarp "hegemono" partijos perėmėjų bei palikuonių su teisėsaugos institucijų kadrine sistema. Sistema, kuri anksčiau ar vėliau privalės keistis iš esmės, jei visuomenė griežtai pareikalaus kurti teisingumu besiremiančia teisinę, o ne nusikaltėlių klanų valdomą valstybę. Tik tokios krypties sėkmės atveju galime tikėtis, kad nesaugumo jausmas šalyje labai susilpnės. Tai, manau, pajus ir supras ir mūsų gausūs emigrantai. Teisinis saugumas gali būti vienas iš svarbiausių stimulų, skatinančių išvykėlius vėl susieti savo gyvenimą su gimtaja šalimi. Jei jau prabudome, tai neturime teisės ilgai snūduriuoti.
Panorau susipažinti su K.Jovaišo asmenine karjeros pradžia. Ji nenustebino. 1972 m. jis baigė teisės studijas Vilniaus universiteto Teisės fakultete, įgijo teisininko kvalifikaciją. 1982 m. Visasąjunginiame nusikalstamumo priežasčių tyrimo ir prevencinių priemonių rengimo institute (Maskva) baigė aspirantūrą, apgynė teisės mokslų kandidato disertaciją, teisės mokslų kandidatas (laipsnis Lietuvoje buvo nostrifikuotas į socialinių mokslų daktaro laipsnį). 1993 m. Visasąjunginiame nusikalstamumo priežasčių tyrimo ir prevencinių priemonių rengimo institute apgynė teisės mokslų daktaro disertaciją, teisės mokslų daktaras (atitinka habilituoto daktaro laipsnį). Nuo 1972 iki 1983 m. tardytojas, prokuroras, valstybės institucijų juriskonsultas. Nuo 1983 m. iki 1992 m. dirbo mokslinį darbą Teismo ekspertizės, Teisinės informacijos departamente.
Esu nemažai diskutavęs apie tai, kokie "kadrai" turėjo galimybę gauti rekomendacijas studijuoti, tobulintis ir dirbti sovietinės teisės srityje. Nesikartosiu. Galiu tik pasikartoti, kad tokie karjeros laipteliai nekelia didesnio pasitikėjimo šiuo teisinės srities specialistu. Pasitikėjimas visiškai išnyksta, kai išgirsti K.Jovaišo tiesmukiškus siūlymus panaudoti smurtą Garliavoje. Kalba buvo labai arši, tad betrūko kad teisininkas nurodytų konkrečias karines šturmo priemones. Tai netgi siaubingiau, negi kokių vaikų psichiatrų Slušnio ar Pūrio pezėjimus apie specialiasias priemones, neatmetant ir medicininių. Na, apie medicinines priemones prieš mergaitę, tai anokia čia naujiena. Venckams jau teko atkakliai paplušėti, kol mergaitė iš Vaikų raidos centro gydymo įstaigos buvo išleista. Net ir jos atmintis nebuvo neatstatomai pažeista.
Jei pažvelgti į "D.Kedžio istorijos" visumą ir į dabartinę situaciją, tai labai jaučiama tam tikra dalies teisininkų ir specifinių suinteresuotų jėgų panika, kad visa ši istorija bus išnarpliota, o jos nežinomas " vadybininkas" su jį remiančia aplinka privalės atsakyti visu įstatymų griežtumu. Pedilijos ir žudynių skandalo nuoseklus tyrimas gali iškelti į dienos šviesą labai sunkių nusikaltimų užsakovus ir vykdytojus. Be to, gali pradėti trūkinėti įtakojimo gijos tarp "hegemono" partijos perėmėjų bei palikuonių su teisėsaugos institucijų kadrine sistema. Sistema, kuri anksčiau ar vėliau privalės keistis iš esmės, jei visuomenė griežtai pareikalaus kurti teisingumu besiremiančia teisinę, o ne nusikaltėlių klanų valdomą valstybę. Tik tokios krypties sėkmės atveju galime tikėtis, kad nesaugumo jausmas šalyje labai susilpnės. Tai, manau, pajus ir supras ir mūsų gausūs emigrantai. Teisinis saugumas gali būti vienas iš svarbiausių stimulų, skatinančių išvykėlius vėl susieti savo gyvenimą su gimtaja šalimi. Jei jau prabudome, tai neturime teisės ilgai snūduriuoti.
N. Venckienė prašo leisti vaiko perdavimą L. Stankūnaitei transliuoti tiesiogiai