Neabejojama, jog televizorių ekranuose ar žurnaluose matomi seksualūs, provokuojamai ir iššaukiamai besielgiantys žvaigždūnai daro didžiulę įtaką paaugliams. Autoriteto tarp bendraamžių siekiantys nepilnamečiai savo dievukų išvaizdą ir elgesį mėgdžioja ne tik laisvalaikiu, bet ir mokyklose. Pedagogai pripažįsta, jog neretai savito stiliaus ieškantys mokiniai peržengia padorumo ribas. Tačiau siekti visus suvienodinti pagal vieną kurpalį esą būtų beviltiška. Tenka taikstytis, kad net uniformos nepajėgia išstumti originalaus ir pramuštgalviško nepilnamečių stiliaus. Aršesnė mokytojų ir mokinių kova prasideda tik tuomet, kai pastarųjų išvaizda ima šokiruoti.
Velžio gimnazijos socialinė pedagogė Kristina Žaltauskienė patvirtino, kad tai, kas prieš dešimt-
metį šokiravo, šiandien mokykloje yra normalu. Jau šeštokės dažosi plaukus, lakuojasi nagus, išbando blakstienų tušą ir lūpų dažus, nešioja trumpus sijonėlius, avi aukštakulnius ar kerzinius batus. Tačiau riba tarp „padoru“, „tinkama“ ir „nepadoru“, „netinkama“ yra labai trapi. Būtent todėl Velžio gimnazijoje įvestos uniformos.
„Nuo šių metų mokinių reikalaujame dėvėti uniformas, tiksliau, dalį aprangos – visiems būtina vilkėti juodą švarką. Prašome, kad mergaitės rengtųsi tamsius, neiššaukiamus sijonus, berniukai – juodas kelnes. Įvedus uniformą pirmiausia išnyko ryškūs socialiniai skirtumai. Žinoma, turtingesnių tėvų vaikai gali pasipuikuoti madingesniais batais ar kelnėmis, bet bendra išvaizda taip ryškiai neišsiskiria“, – sakė pašnekovė.
Savitus atstumia
Devynerius metus pedagoginį darbą dirbanti K.Žaltauskienė neslėpė, jog gimnazijoje kartkartėmis atsiranda labai savo išvaizda norinčių išsiskirti moksleivių. Keisčiausia, kad tokius vaikus įprastai ignoruoja ir bendraamžiai.
„Dažniausiai savo išvaizda išsiskiriantis mokinys turi tam tikrų psichologinių problemų. Pavyzdžiui, jaučia dėmesio trūkumą, prieštarauja visuomenės normoms, nepritampa, jaučiasi vienišas. Pas mus mokėsi vaikinas, kuris rengėsi, nagus lakavo juodai, nešiojo metalo grandines. Dėl išvaizdos ir charakterio savitumo jis tiesiog buvo nemėgstamas, bendraamžiai atstūmė, jis niekur nepritapo“, – pasakojo socialinė pedagogė.
Pašnekovė patvirtino, kad noras išsiskirti išvaizda ima ryškėti 7–8 klasėse. Didžiausią įtaką mokiniams daro televizijos ar žurnalų liaupsinamos žvaigždės.
„Su paauglyste ateina noras atrodyti gundomai, iššaukiamai. Po vasaros atostogų jaunos mergaitės ateina plikais pilvais, iš bambų kyšančiais auskarais, trumpais sijonukais, giliomis iškirptėmis. Mokinukės mato, kaip atrodo žvaigždės žurnaluose, ir laiko jas idealiomis. Prasideda alinamos bado dietos, aktualios tampa svorio temos. Su berniukais yra kiek kitaip. Buvo kartą tarp vaikinukų paplitusi mada pamokose sėdėti su džemperiu užsidėjus gobtuvą. Tai buvo „lygis“, kurį, laimei, jau baigiam išgyvendinti. Keista, kad, mokinių supratimu, normalu yra viskas, ką matome žurnaluose, televizijoje. O tikrasis savitumas, originalumas nėra toleruojamas“, – kalbėjo K.Žaltauskienė.
Veikia aplinka
Socialinės pedagogės teigimu, vaiko išvaizdos nereikėtų tapatinti su chuliganišku elgesiu. Jei mokinys nori išsiskirti apranga, jis nebūtinai ims rūkyti, vartoti alkoholį ar narkotikus. Vis dėlto stiliaus pojūtį mokiniai atsineša iš savo laisvalaikio aplinkos, namų.
„Sunku būtų pasakyti, ar miesto, ar kaimo vaikai labiau linksta savo išvaizda eksperimentuoti. Kaimo vaikučiai gal tiesiog mažiau kitų saviraiškos būdų turi. Juk kai nėra tam tikrų vertybių, pomėgių, išvaizda, kūnas tampa svarbiausia. Kad vaikas susidūrė su tam tikromis problemomis, pastebima greit – mokinys nebenori eiti į mokyklą, dažnai verkia, blogai mokosi, ima prieštarauti, nori tam tikrą sistemą sugriauti. Tuomet patys tėvai atveda ir klausia, ką daryti. Tam, kad mokinys atrastų savo stilių, nenorėtų apranga šokiruoti, reikia keisti kone visą jo aplinką. O tai nėra lengva“, – sakė K.Žaltauskienė.
Pašnekovė pabrėžė, jog gimnazijos pedagogai netoleruoja šokiruojančios, akį rėžiančios mokinių aprangos. Tačiau sugrįžti į sovietinius laikus, kai visi mokiniai vaikščiojo visiškai vienodai apsirengę, taip pat nesiekiama.
„Geriausia su mokiniais kalbėti, paaiškinti, kas yra gražu mokykloje, o kas tinka tik šventei. Nemanau, kad dar po dešimties metų mokyklose matysim vien tik originaliai, iššaukiamai, netipiškai apsirengusius vaikus. Jau dabar laisvės atsikandom – grįžtam prie uniformų, taisyklių, atsakomybės“, – kalbėjo socialinė pedagogė.
Būtina kalbėtis
„Sekundės“ kalbintas Panevėžio „Ąžuolo“ pagrindinės mokyklos direktorius Remigijus Glinskis patikino, jog įstaigoje uniformų nėra. Tačiau dėl to didesnių problemų nekyla.
„Vaikas supratimą apie išvaizdą atsineša iš draugų ir šeimos. Pavyzdžiui, kiek anksčiau turėjome rimtą problemą – berniukai, kaip ir tėveliai, masiškai nešiojo sportinę aprangą. Tokia apranga buvo tapusi mūsų miesto įvaizdžio dalimi. Dabar retas mokinys taip ateina į mokyklą. Dažniausiai mergaitės ir berniukai renkasi džinsus, megztukus ar marškinėlius. Pedagogai tiesiog sugebėjo įskiepyti, kad pamokų metu reikia vienaip atrodyti, o švenčių – pasipuošti, originaliau apsirengti“, – sakė R.Glinskis.
Mokyklos direktorius pažymėjo, jog mokinių socialinė nelygybė ima ryškėti vyresnėse klasėse. Esą paaugliai daugiau vaikosi mados, kopijuoja muzikos, kino žvaigždes. Tuomet vieniems turtingesni tėveliai ima pirkti vardinius drabužius, o kitiems tenka nešioti įsigytus iš dėvėtų drabužių parduotuvių.
„Su paauglyste ateina noras atrodyti seksualiai. Mokinukės mano, kad tam tinka atviri rūbai. Kai jau ribos peržengiamos, mokytojai visuomet ima su auklėtinėmis kalbėtis.
Pastabos turi būti labai subtilios, kad nesulauktų neigiamos reakcijos, pasipriešinimo. Jei vaiką pastaba įskaudina, gali didžiulis konfliktas ir su tėvais kilti. Geriau jau pajuokauti. Pavyzdžiui, jei matau paauglį, einantį koridoriumi ir susikišusį rankas į kišenes, sakau – ar labai niežti? Per kitą pertrauką jis jau taip nebevaikšto“, – patikino pašnekovas.
