Vilniaus universiteto istorikai Saulius Kaubrys ir Sigita Černevičiūtė vienas kitą papildydami pasakoja, kad nusikaltimai tarpukario Lietuvoje buvo gana paprasti – plėšimai, nužudymai arba politinės išdavystės, už juos žmonės ir atsisveikindavo su gyvybėmis.
Kodėl tarpukario Lietuvoje buvo įvesta mirties bausmė? Mes šią bausmę, kartu su baudžiamuoju kodeksu, paveldėjome ar ėmėme taikyti patys? Kaip, kada imta taikyta mirties bausmė?
Nepriklausomoje Lietuvoje visa teisinė sistema buvo perimta iš Rusijos imperijos, teisynas buvo išverstas ir pavadintas baudžiamuoju statutu, jame ir buvo numatyta mirties bausmė. Dar tik kuriantis Lietuvos valstybei 1918 metais buvo panaikinta mirties bausmė. Visgi matant sudėtingą padėtį greit ji buvo sugrąžinta, nes vyko nepriklausomybės kovos ir reikėjo „įrankio“ kovoti su nepriklausomybės priešais.
Pirmiausia tai buvo padaryta per karo padėties įstatymus, 1920 metais buvo priimta Konstitucija, kurioje buvo sustabdyta mirties bausmės vykdymas ir norėta jos atsisakyti, bet ji išliko karo padėties įstatymuose. Karo padėtis egzistavo beveik visą tarpukary, todėl liko ir mirties bausmė, kuri tapo gąsdinimo įrankiu.
Mirties bausmė buvo teisinis įrankis, vyko teismai, buvo priimami sprendimai, bet bausmės paskyrimas ir prezidento malonės suteikimas buvo tas momentas, kuris galėjo suveikti politinio susidorojimo atvejais. Jei situacija prasta su Vokietija, tai tuomet spaudimas iš išorės pakeisti mirties bausmes kitokiomis buvo didžiulis. Tokiu atveju tai suveikdavo, bet teigti, kad tai buvo tik įrankis politiniam susidorojimui, negalime. Tai buvo teisinis įrankis, kuris egzistavo tada, kai jo reikėjo. Kartais jis buvo naudojamas politiniam pagąsdinimui, o kitais atvejais – nubausti kriminalinius nusikaltėlius.
Už ką skirdavo mirties bausmę?
Mirties bausmę kriminaliniams nusikaltėliams skirdavo už apiplėšimą ir nužudymą, prezidentas tokiu atveju retai suteikdavo malonę. Nepriklausomybės laikotarpiu mirties bausmė buvo įvykdyta 146 žmonėms, 82 atvejais tai buvo kriminaliniai nusikaltėliai, o 64 – politiniai. Negalima pasakyti, kad po 1926 metų perversmo, kai įsigalėjo autoritarinis režimas, jis tapo grėsmingesni, mirties bausmių ženkliai nepadaugėjo.
Tiesa, nepriklausomybės kovų metu pasitaikydavo ir nesankcionuotų mirties bausmių, kurios buvo įvykdytos stichiškai. Tarkime, Sedos miesto ir apskrities komendanto veikla 1919 metais. Jis ten įvedė tvarką ir šienavo visus – bolševikus ir plėšikus. Toks „tvarkos įvedimas“ buvo ant teisinės ribos. Tuo metu, kai kūrėsi valstybė, jautrumas problemoms buvo padidintas, nugalėtojai ir valstybės kūrėjai turėjo užaštrinta teisingumo jausmą.
Egzistavo karo lauko teismai, kuriuose nebuvo gynėjo instituto. Ten žmogaus likimą nuspręsdavo per kelias valandas, buvo skirtos dvi dienos malonei, o po to turėjo būti įvykdyta mirties bausmė. Karo lauko teismai buvo susiję su karo padėtimi ir galėjo būti taikomi per visą nepriklausomos Lietuvos laikotarpį. Visiems žinomi keturi komunarai buvo nubausti būtent karo lauko teismo. Karo lauko teismas buvo greitas procesas, kuriuo prisidengiant buvo galima vykdyti tam tikrą politinį susidorojimą.
Štai Lietuvos kariuomenės generolą Konstantiną Klesčinskį pagavo su dokumentais, kai šis juos perdavė Sovietų Sąjungai. Tai buvo Lietuvos kariuomenės generolas, išėjęs į atsargą ir gavęs solidžią pensiją. Jį sušaudė 1927 metais, bet tėvynės išdavyste įtarė dar 1925 metais, bet tuomet neturėjo įrodymų. Manoma, kad generolą pričiupo sovietai tada, kai jis į Rusiją važiavo lankyti savo šeimos, kuri buvo likusi ten. Taip jis buvo užverbuotas.
Tarpukariu mirties bausmė buvo taikoma ir už apiplėšimą su nužudymą, valstybės išdavimą, šnipinėjimą, perversmo rengimą ar kitus, politiškai inspiruotus nusikaltimus. Tarkime, pagal 1929 metais sudaryta organizacijų įstatymą Plečkaitininkų judėjimas buvo priskirtas teroristinį pobūdį turėjusiai organizacijai, už buvimą toje organizacijoje grėsė mirties bausmė. Už buvimą komunistų kuopelėjė taip pat grėsė mirties bausmė. Komunistai buvo kaltinami priklausymu nusikalstamoms sąjungoms ir kurstymu prieš valstybę.
Tiesa, ne visi mėginę atlikti vieną ar kitą „žygį“ buvo komunistai. Štai aušrininkai studentai, kurie 1929 metais kėsinosi į tuometį ministrą pirmininką Augustiną Voldemarą nebuvo komunistai. Tiesa, pats A. Voldemaras nenukentėjo. Žuvo jo adjutantas, kitas adjutantas ir A. Voldemaro sūnėnas buvo sužeisti. Visa tai vyko greta teatro Kaune.
Nepriklausomybės metais buvo du pasikėsinimai nužudyti aukštus pareigūnus, pirmasis tai mėginimas nušauti A. Voldemarą, o antrasis – Stepo Rusteikos atvejis (1930 metais). Tuo metu jis buvo kriminalinės policijos viršininkas, mėginta jį nušauti. Politinės žmogžudystės sąvoka į Lietuvos teisę buvo įvesta 1925 metais, o 1926 metais panaikinta. Bet abu šie pasikėsinimai buvo politinį motyvą turintys atvejai.
Beveik visą nepriklausomybės laikotarpį Lietuvoje buvo įvesta karo padėtis? Kodėl taip buvo, juk karo nebuvo, o ir vidaus priešų nebuvo tiek, kad nebūtų galima susidoroti be karo padėties?
Seime nuolat buvo kovojama dėl karo padėties. Dešinieji, kurie buvo valdžioje, kovojo, kad karo padėtis būtų palikta, nes taip buvo galima apriboti opoziciją, kuri turėjo mažiau laisvių. Kairieji – priešinosi, norėjo politinių nusikaltėlių bylas perduoti bendrosios kompetencijos teismams, panaikinti karo lauko teismus, o kartu ir mirties bausmę.
Tik 1926 metais, kai rinkimus laimėjo kairieji, buvo panaikinta mirties bausmė ir paskelbta plati amnestija. Bet netrukus įvyko perversmas, o šiam pateisinti atsirado kaltinimas komunistams, kad šie mėgino vykdyti sukilimą. Mirties bausmė skubiai grąžinti ir karo lauko teismas mirties bausme nubaudė „keturis komunarus“. Istorikai pripažįsta, kad tuomet nebuvo ginkluoto sukilimo rengimo. Tai buvo parodomasis „keturių komunarų“ sušaudymas.
Kai kalbame apie karo padėti neturime manyti, kad Lietuva gyveno koncentracijos stovyklos sąlygomis. Tuo metu vyko rinkimai į Seimą, rinkiminės kampanijos. Procesai vyko, režimas nebuvo toks griežtas, gyvenimas tekėjo savo vaga.
Kaip vykdydavo mirties bausmes? Kur tai darydavo ir kas už tai buvo atsakingas?
Bronius Pogužinskas buvo pirmasis kriminalinis nusikaltėlis numarintas dujų kameroje. Stalius, tvirtas vyras Panevėžio apskrityje Smilgių kaime išžudė visą žydų Fogelių šeimą. Tai buvo brutali žmogžudystė – penkis žmonės uždaužė su plaktuku. Tais laikais ir dar ilgai po to apie šią rezonansinę žmogžudystę itin daug kalbėta. Dujų kamera buvo įrengta I forte, o egzekucijos vykdytos naktimis arba ankstyvais rytais.
Nepriklausomybės kovų metu bausmės buvo vykdomos pakariant arba sušaudant, tai buvo taip vadinamos nesankcionuotos mirties bausmės, kurias vykdė kariniai komendantai. Vėliau sušaudymas buvo vykdomas iki pat 1937 metų, bet nuo 1935 metų atsiranda kariuomenės pasipriešinimas, kad reikėtų keisti mirties bausmę, karo mokyklas baigę kariškiai atsisako šaudyti nusikaltėlius.
1935 metais vykstant Suvalkijos ūkininkų teismui ir juos nuteisus mirties bausme, kariuomenė atsisakė juos sušaudyti, todėl buvo pasitelkta policija. Bet būtent tada pradeda svarstyti, kuo būtų galima pakeisti sušaudymą. Klaipėdos krašte vadovaujantis Prūsijos teise buvo galimas nukirsdinimas, Rusijoje – šaudyta, JAV jau naudota elektros kėdė ir dujų kamera. Tada ir buvo nutarta, kad dujų kamera – gera alternatyva sušaudymui.
Komisija aiškinosi, kas yra humaniškiau, lengviau. Buvo nutarta įrengti dujų kamerą ir įrengta 1937 metų vasarą Kaune, Aleksote. Dujų kameroje mirties bausmė buvo įvykdyta 8 žmonėms, visi – kriminaliniai nusikaltėliai. Kameroje buvo naudojamas monoksidas, kurį gamino technikos laboratorija ir atveždavo balionais. Tiesa, humanizmo ten buvo mažai, kaliniai kankinosi apie pusę valandos.
Dujų kamerą sudarė du nedideli kambariai. Pirmasis buvo didesnis, čia buvo perskaitomas mirties bausmės aktas. Kitame kambaryje stovėjo mūrinė dėžė, jos durys sandariai užsidarydavo. Jose buvo įrengti du stebėjimo langeliai. Sienose buvo įmūryti stebėjimo langeliai, taip pat du vamzdžiai – dujoms įleisti ir išleisti.
Mirties bausmės nebuvo viešos, tiesa nepriklausomybės kovų metu pasitaikydavo visokių atvejų. Būta ir viešų egzekucijų ar net pačių gyventojų savivalės. Bet tai buvo reti atvejai. Sušaudymai vyko Kaune greta VI forto, kuriame buvo karo kalėjimas, taip pat – Mickevičiaus slėnyje. Ten buvo atvežami žmonės, įkalami stulpeliai, rankos būdavo surištos ir užrištos akys. Taip pat būdavo kunigas. Paskutiniai norai buvo paprasti: kunigas, laiškas, cigaretės, prašymas perduoti daiktus. Paskutinės akimirkos buvo visokios: vieni verkė, kiti mirtį pasitiko šaltai, o treti – šaukė, kad miršta už Lenkiją.
Daugelis nuteistų mirties bausme buvo užsigrūdinę nusikaltėliai. Buvo toks garsus Žemaitijos plėšikas Petras Jockus. 1931 metais jis buvo suimtas Liepojoje, sėdėjo kalėjime ir buvo nuteistas mirties bausme. Jis ne tik savo likimą sutiko stoiškai, bet sugebėdavo nuraminti ir kitus. Atsiminimuose yra aprašytas momentas, kai iškviečia P. Jockų, kad šis nuramintų kitą mirtį nuteistą kalinį. Žmonės, kurie buvo matę visko, mirtį priimdavo ramiai.
o štai moterims mirties bausmė nebuvo taikoma. Įstatyme buvo parašyta, kad tokiu atveju moterims mirties bausme pakeičiama įkalinimu iki gyvos galvos. Tiesa, karo lauko teismuose būta visokių atvejų.
Ar būta organizuoto nusikalstamumo, „nusikaltimo bangų“ nepriklausomoje Lietuvoje?
Nepriklausomybės kovų pradžioje nusikaltimų banga buvo nemaža, bet tai buvo karo laikas, todėl ir nusikaltimų būta daugiau. Dar vienas paaštrėjimas matomas 1935 metais, tuo metu pasitaikė itin daug žiaurių nusikaltimų, taikyta nemažai mirties bausmių.
Tarpukariu Lietuvoje nebuvo organizuoto nusikalstamumo. Gaujos egzistavo, bet tai buvo nedidelės grupės žmonių, plėšikaudavo. Lietuva – agrarinis kraštas, todėl pagrindiniai nusikaltimai buvo vagystės ir degtindarystė. Vogdavo viską, pradedant vištomis ir baigiant arkliais. Taip pat plėšdavo namus, žudydavo žmones.
Tarpukariu dar buvo populiarūs sekmadieniniai nusikaltimai, kai į miestelį sekmadienį atvykdavo plėšikas, apsidairydavo ir apiplėšdavo. Tarpukariu gaujos nusikaltimus truputį planuodavo, bet pavieniai nusikaltėliai veikė stichiškai, naudojosi susiklosčiusia padėtimi.
Kokia buvo visuomenės nuomonė apie mirties bausmes? Ar apie tai kalbėta, rašė laikraščiai?
Žmonės labai gailėjo tų keturių Suvalkijos ūkininkų, kuriuos už protestus nubaudė mirties bausme. Esą buvo galima nubausti kitaip. Net tuometė spauda rašė, kad ūkininkai nubausti per griežtai.
Oficialioje spaudoje mirties bausmės buvo parodomos, kaip teisingos bausmės šnipams. Net Suvalkijos ūkininkus „oficiozinė“ spauda yra pavadinusi „užsienio agentais“. Buvo bandoma formuoti visuomenės nuomonę. Žinoma, daug kas priklausė nuo pačių bylų. Tarkime žinios apie nacių bylas buvo mėginamos užkardyti, siekta, kad nepasklistų gandai. Valdžia nenorėjo suerzinti Vokietijos, buvo cenzūruojama žiniasklaida.
Karo lauko teismo atveju, kai buvo vykdoma mirties bausmė, po jos buvo miestelyje išklijuojami skelbimai, kad štai mirties bausmė įvykdyta tiems žmonėms už tokius nusikaltimus.
Tai buvo ir tam tikra prevencija. Modernių judėjimų, kad drausti, skatinti – nebuvo. Politikoje mirties bausmei priešinosi kairieji, bet visuomenėje tokių nuotaikų arba kampanijų nebuvo. Šnipams ir kriminaliniams nusikaltėliams visuomenė nebuvo gailestinga.
