„Miestas be korupcijos“ – utopija ar galimybė? „Balsas.lt“ redakcijos interviu su Kauno miesto savivaldybės Antikorupcijos komisijos pirmininku dr. Raimundu Kaminsku.
Gerbiamas R. Kaminskai, prieš porą savaičių nustebinote Kauno miesto savivaldybės lankytojus ant durų rankenų pakabintais skelbimais – „Kyšių ir dovanų čia nepriima. Ačiū.“ Viešajame transporte ruošiatės demonstruoti videoreklamą, raginančią piliečius informuoti apie galimus valdininkų korupcijos atvejus. Dėl ko kilo šis kovos prieš korupciją „paūmėjimas“ ir kokių netikėtumų miestui ruošiate artimiausioje ateityje?
Atvirkščiai, vasara yra sąlyginės ramybės metas, mažiau įvykių ir posėdžių. Kauno miesto savivaldybės Antikorupcijos komisijai vadovauju nuo 2007 metų pabaigos, o pagrindinis darbas yra piliečių skundų nagrinėjimas, valstybės politikos įgyvendinimas korupcijos prevencijos srityje. Bukletai ir videoreklamos yra pagalbinės vaizdinės priemonės, skirtos šviesti bei informuoti. Antikorupcijos komisija siekia neleisti įsigalėti abejingumui, žadina visuomenę siekti skaidrumo ir būti aktyviais piliečiais. Pagrindiniai Antikorupcijos komisijos uždaviniai pagrįsti korupcijos prevencijos sąvoka. Tai korupcijos priežasčių ir sąlygų atskleidimas bei jų šalinimas. Tam reikalinga įgyvendinti atitinkamų priemonių sistemą.
Jūs esate socialinių mokslų (sociologijos) daktaras, universiteto dėstytojas. Ar tikite korupcijos Kaune išgyvendinimo galimybe?
Mokslininkai pripažįsta, kad įsišaknijusios korupcijos išnaikinti neįmanoma, tačiau reikia imtis priemonių apriboti jos mastą ir daromą žalą. Savivaldybėje, jos įstaigose bei įmonėse korupcija atsiranda dėl privataus ir visuomeninio intereso konflikto. Aišku, kad ten, kur funkcionuoja korumpuota sistema, visuomenė pralaimi.
Su korupcijos atvejais susiduriantys žmonės privalo ne tylėti, o viešinti savanaudišką valdininkų elgesį. Korupcija yra nusikaltimas, o pralaiminčioji pusė yra visuomenė ir Kaunas.
„Miestas be korupcijos“ – galbūt tai ir utopija, tačiau pasirinkau tokį spaudai rengiamos savo knygelės pavadinimą. Čia dėstau savo požiūrį į Kauną, korupciją ir Lietuvos pilietinę visuomenę.
Antikorupcijos komisijos pirmininko posto Kauno miesto savivaldybės taryboje tikėjosi opozicija, o gavo konservatoriai, t. y. valdantieji. Ar, anot spaudos, „kovotojas su korupcija į pasaulį žvelgia pro partinius akinius“ ir „yra mero žmogus“?
Pirma, Kauno miesto tarybos opozicija palaikė mano kandidatūrą.
Antra, kaip ir žadėjau, Antikorupcijos komisijos veikloje neatsižvelgiu nei į politinius, nei į asmeninius ryšius. Komisijoje svarstome galimus korupcijos atvejus, kuriuose dalyvauja ir TS-LKD nariai.
Trečia, sako, kad esu kaltas dėl mero A. Kupčinsko palaikymo. Neneigiu, iš tiesų jį palaikau. Ir visi piliečiai privalo taip elgtis. Jei demokratiškai išsirinkome, tai ir palaikykime.
Antikorupcijos komisija nuolat kaltinama tai kišimusi, tai neveiklumu. Kaip iš tikrųjų turi veikti ši komisija? Ką ji privalo daryti ir kokius sprendimus gali priimti? Pavyzdžiui, Kaune kilus skandalui dėl žemės sklypo A. Mickevičiaus gatvėje spauda piktinosi, kad Antikorupcijos komisijos pirmininkas tyli tuomet, kai Kauno m. savivaldybę purto STT agentai.
Informacija apie Antikorupcijos komisijos posėdžiuose nagrinėjamus klausimus ir priimtus nutarimus yra vieša – mano iniciatyva pradėta viešai skelbti visų komisijos posėdžių darbotvarkes, priimtus nutarimus. Tai skelbiama Kauno miesto savivaldybės interneto svetainėje www.kaunas.lt. Be to, pradėti daryti komisijos viešų posėdžių garso įrašai.
Antikorupcijos komisija analizuoja su korupcija susijusius atvejus, viešina nustatytus korupcijos atvejus, vykdo antikorupcinį visuomenės švietimą ir teikia gyventojams informaciją apie savo veiklą. Komisija svarsto klausimus pagal gautus pareiškimus iš Kauno miesto gyventojų dėl galimų korupcijos atvejų Kauno miesto savivaldybėje. Jei pareiškimai nesusiję su komisijos darbo kompetencija, jie persiunčiami Kauno miesto savivaldybės administracijai.
Antikorupcijos komisija dirba visuomeniniais pagrindais, posėdžiauja kartą per mėnesį, o nuolat budi paskirtasis sekretorius. Komisijoje yra 9 nariai, iš jų 5 yra Kauno miesto savivaldybės tarybos nariai.
Dėl „privalomo dalyvavimo“ skandaluose. Tai tarsi pagyrimas, kad tylėjome, kai Kauno miesto savivaldybę purtė STT agentai. Kai jau STT ar FNTT „purto“, Antikorupcijos komisija yra arba jau savo darbą atlikusi – perdavusi šioms įstaigoms skundus ir turimą medžiagą, arba kitos tikrinančios, operatyvinės veiklos teisę turinčios įstaigos pačios sėkmingai veikia ir be mūsų komisijos tyrimo. Abiem atvejais neprivalome nieko kalbėti viešai, t. y. daryti poveikį tyrimui ar teismo procesui.
Visgi sudalyvavote keliuose „garsiuose“ miesto skandaluose: Marvelės gatvės rekonstrukcijos bei S. Dariaus ir S. Girėno aerodromo istorijose.
Antikorupcijos komisija ištyrė ir nustatė, kad vykdant Marvelės gatvės rekonstrukciją buvo padaryta didelė materialinė žala savivaldybei ir valdininkų veikla gali turėti korupcijos požymių. Žalos faktą patvirtino ir Administracinis teismas. Komisija kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą su prašymu perimti iš STT Kauno valdybos ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje.
Antikorupcijos komisija taip pat tyrė Kauno miesto savivaldybės administracijoje rengiamus S. Dariaus ir S. Girėno aerodromo pertvarkymo planus, kuriuos kuravo buvęs administracijos direktorius. Šiems planams aerodromo teritorijoje įrengti golfo aikštynus pritarė ir Aleksoto seniūnijos seniūnė. Tarnybinės etikos komisija yra nustačiusi, kad Aleksoto seniūnijos seniūnė ir S. Dariaus ir S. Girėno aerodromo valdybos vadovė supainiojo viešus ir privačius interesus. O buvusio administracijos direktoriaus veiksmais Kauno miesto savivaldybės TS frakcijos tam tikri nariai išreiškė nepasitenkinimą.
Komisijos pareiga nagrinėti dalyką ir pateikti išvadas, o skandalą kelti – čia jau žiniasklaidos prioritetas.
Kokiais metodiniais požymiais komisija vadovaujasi priimdama sprendimą, kad vienu ar kitu atveju „korupcija yra galima?“, t. y. yra korupcijos požymių?
Komisija atlieka korupcinių reiškinių teisinį įvertinimą. Todėl konsultuojamės su teisininkais, kurie pareiškia ekspertinę nuomonę dėl teisės aktų pažeidimų ir tik tuomet priimame sprendimą dėl galimų korupcijos atvejų. Komisija nevykdo nei operatyvinės veiklos, nei yra baudžiamasis organas. Nustatę, kad vienu ar kitu atveju yra korupcinių požymių, medžiagą perduodame valstybinėms institucijoms pagal jų kompetenciją.
Dar reti atvejai, kai valdininkai, pastebėję savo veiklos srityje korupcinius ryšius, juos paviešintų, ypač jei juose įsipainioję jų partijos kolegos, galbūt todėl spauda labiau linkusi tai vadinti „nesutarimais partijos viduje“.
Aš siekiu paskatintinti abipusį visuomenės, žurnalistų ir Antikorupcijos komisijos bendradarbiavimą. Nors paskutiniu metu žiniasklaidoje ir pagausėjo skandalų bei spaudos ančių, tikiu, kad tiriamoji analitinė žurnalistika dar neišnyko.
