„Didžiausia problema visų netikėtų reiškinių – tokių kaip kaitra, potvyniai, gaisrai, uraganai ir panašiai – yra tai, kad jie dažniausiai atneša didžiulius nuostolius. Ir materialius mūsų turtui, ir kur kas didesnę bei sunkiau apskaičiuojamą žalą gamtai ar žmonėms. Laimingi tie, kurie dėl šių stichijų patiria tik nepatogumus. Deja, skausmingesnių pasekmių ateityje dėl to neišvengs didžioji dalis pasaulio valstybių“, – sako K. Šetkus.
Atkuriamas orų stebėjimo tinklas Europoje
Anot jo, ekstremalius stichinius reiškinius sudėtinga tiksliai prognozuoti, nes jie linkę formuotis mažoje, lokalioje teritorijoje, o dabartinis orų stebėjimo tinklas tam nėra pakankamas. „Jei įvairūs oro matavimai būtų vykdomi kas kilometrą ar panašiai, galbūt užčiuoptume ir šiuos lokalius reiškinius, tačiau to nėra. Priešingai, orų stebėjimo taškų Europoje prieš kurį laiką stipriai mažėjo, gerai, kad dabar ta tendencija keičiasi ir jie vėl atkuriami“, – sako K. Šetkus.
Šiuolaikinės orų prognozės yra automatizuotos: pasitelkiama automatinė faktinių oro aplinkybių (temperatūros, vėjo, sniego dangaus ir t.t.) stebėsena ir galinga pasaulinio tinklo įranga, kuri padeda dėlioti būsimų orų scenarijus. Žmogus, analizuodamas šiuos duomenis ir reiškinius, suformuoja galutines prognozes ir gali pateikti įžvalgas dėl galimų ekstremalių reiškinių.
Stichinių reiškinių tik daugės
„Mes kartais sulaukiame žmonių laiškų, kuriuose jie skundžiasi, kad mūsų prognozės sugadino atostogas, nes buvo pasiruošę audrai, o ten, kur jie buvo ir saugojosi, audra neatkeliavo. Tačiau reikia suprasti, kad kažkam toks perspėjimas galbūt padėjo apsisaugoti nuo nelaimės“, – pasakoja Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos vadovas.
Specialistai pastebi, kad ypač jaunesni žmonės yra linkę manyti, kad jei kokio nors reiškinio nebuvo penkerius metus, reiškia, kad jo nebus visai. Tuomet renkasi statyti namus kur nors šalia upės, nes yra įsitikinę, kad potvynių ten nebūna. Tačiau dažnai net archeologiniai tyrimai neranda anksčiau ten stovėjusių gyvenamųjų pastatų likučių, nes užtenka vieno potvynio per penkiasdešimt metų, kad jis atneštų didžiulių nuostolių.
K. Šetkus sako, kad iš to atsiranda ir siūlymai, pavyzdžiui, keisti statybos reglamentą, paprastinant stogo konstrukcijas ar panašiai. Tačiau jis įsitikinęs, kad artimiausią dešimtmetį stichinių reiškinių tik daugės, todėl svarbu jiems pasiruošti.
Anot jo, šylant klimatui ir nesiimant jokių veiksmų, aukščiausia temperatūra Lietuvoje neabejotinai irgi gali pasiekti tą, kuri dabar fiksuojama Kanadoje. „Kas metus fiksuojamas orų šilimo tempas Lietuvoje yra nepaprastai ryškus. Jei mes kartu su kitomis valstybėmis nieko nedarysime, deja, bet išsipildys pesimistiškiausi scenarijai. Tačiau ypač Europos regione matau daug iniciatyvų tam tempui sumažinti ir aš tikiu, kad mums pavyks“, – prognozuoja K. Šetkus.
Futuristiniai scenarijai artėja prie realybės
Klimato futurologai mano, kad 2050 m. Lietuvoje vidutinė metinė oro temperatūra galėtų padidėti dar vienu laipsniu. „Nors tie vidurkiai ir iš pažiūros nedidelis atšilimas neskamba gąsdinančiai, tai reikšmingai keičia vietinę augaliją ir gyvūniją. Be to, kai kurioms valstybėms gresia priešingi reiškiniai – atšalimas. Pavyzdžiui, šiemet matėme išskirtines žiemos orų sąlygas Ispanijoje, kuri tam visiškai nėra pasiruošusi“, – pasakoja K. Šetkus.
Futuristinį klimato pokyčių scenarijų galima realiai pamatyti ir viename iš vasarą vykstančio projekto „17“ objektų. Projektas, kuriuo siekiama pristatyti Jungtinių tautų Darnaus vystymosi tikslus, šiuo objektu nori atkreipti žmonių dėmesį į tai, kad būtina imtis skubių veiksmų kovai su klimato kaita. Instaliacijoje kiekvienas apsilankęs gali išvysti save gamtos stichijų centre.
Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos vadovas sako, kad tokie pavyzdžiai žmonėms turėtų padėti aiškiau suprasti šios problemos mastą ir galimas pasekmes. Anot jo, natūralu, kad jaunoji karta daug aiškiau supranta šiuos dalykus, nes auga jau nekvestionuodama klimato kaitos. „Mes turėjome susipažinti ir pripažinti šiuos reiškinius. Dabar turime stengtis elgtis taip, kad vaikai ir anūkai turėtų kuo mažiau priežasčių kaltinti mus dėl taršos ir įtakos klimatui“, – pastebi K. Šetkus.
