Tampam bepročiai kartu su su neru... Sakė pasakė,nusprendė....aš vykdysiu...fui...o savo tikra nuomonė kur?

Viską nugriaukite, palikite Vilniuje tik vamzdį - Vilniaus puošmeną. Vilnius palaipsniui tampa beveidžiu miestu su nudrožtu Gedimino kalnu ir stadiono griuvėsiais.

Sukos morda.

'''Penktoji kolona jau sudarinėja patriotiškų žmonių sąrašus. Likvidavimui.
Mes, jau laikas, įvardinkime labiausiai mūsų valstybei kenkiančius. Ramiai.''

Atviras laiškas tiems, kurie griauna – ir tiems, kurie dar klauso...
"Kas pasakys, kad buvo neteisybė –
Svajot, mylėt ir kentėt už tėvynę?"
(Salomėja Nėris)
Rašau ne iš pykčio, bet iš liūdesio. Iš skausmo, kuris užklumpa matant, kaip mūsų viešose erdvėse pamažu nyksta ne tik paminklai( jie mažiau reikšmingi), bet ir gebėjimas suvokti žmogų visame jo sudėtingume.
Salomėja Nėris – poetė, kurios žodžiai augino kartas. Kuri mokėjo kalbėti apie meilę, tėvynę, skausmą taip, kad net šiandien, skaitydami jos eiles, nutylame.
Ir jeigu šiandien į jos pavardę žiūrima kaip į istorinės kaltės simbolį ir mūsų Lietuvos sostinėje priimamas sprendimas griauti jai pastatytą paminklą, verta paklausti – ar tai tikrai teisinga?
Ar neperlenkėme lazdos, kai vietoj dialogo pasirenkame trynimą ir griovimą?
Nėris buvo žmogus. Gyvas, pažeidžiamas, kupinas jausmų ir prieštaravimų. Ji gyveno laikais, kai pasirinkimai buvo ne tarp juoda ir balta, o tarp skausmingos tylos ir komplikuotos ištikimybės.
Ir tai neretai labai panašu į šiandienos gyvenimą.
Ji klydo – taip, kaip klysta visi, kurie nori tikėti geresniu rytojumi. Bet ji taip pat paliko mums tai, kas neišgriaunama: žodį, eiles, sielos gylį.
Gaila, kai po nepriklausomybės 35-mečio švenčių, vietoj kultūrinio dialogo renkamės simbolinį sunaikinimą.
Gaila, kai nepaliekame vietos brandai – gebėjimui matyti visą žmogaus paveikslą, o ne tik jo klaidų kontūrus.
„Aš norėčiau priglaust prie savęs tave, žeme,
Kai tavęs taip bijo – kai iš tavęs bėga.“
(S. Nėris)
Šie žodžiai šiandien skamba kitaip. Kaip ilgesys Tėvynės, kuri moka ne tik teisti, bet ir suprasti. Kurioje kultūra nėra vien ideologinis įrankis, o gyvas, pulsuojantis atminties kūnas.
Aš taip norėčiau tokios Lietuvos. Deja...ji taip dažnai skaudžiai žeidžia savo svarbiausią - žmogų.
Todėl kviečiu ne griauti, o kalbėtis.
Ne atsisakyti, o įsižiūrėti giliau. Nes kol neišmoksime priimti savo pačių istorijos – su visais jos šviesuliais ir šešėliais – būsime ne laisvi, o vis dar klaidžiojantys tarp praeities šukių.
Su pagarba kiekvienam–
nuo tos, kuriai rūpi ne tik ką atsimename, bet ir kaip.

tu nepastatysi čia

jokių žemaitiškų paminklų Vilniuje

Nu tik viską iš eilės griaukit. Nieko nepalikit, naikinkit ką tik galit. Užsitarnausit pagarbą ir dėkingumą. Pradėjot nuo daugiabučių griovimo planų, kas toliau?

Na, niekas, net meras negali pakeisti iškiliosios komisijos sprendimo. Kai jiems reikia niekam nerūpi nei įstatymai nei konstitucija. O benkunskas - tik pėstininkas šiame reikale

Napoleonas.

Savo laiku, Panevėžyje baigiau 2 vidurinę m-lą, tada ten direktoriavo toks URBONAS,(Juknevičienės tėvas, aišku, --člien KPSS) tai ten, tur būt anksčiausiai LR, m-la buvo pervadinta super kolaboranto,- Landsbergio - Žemkalnio vargu...- "PATRIARCHAS Nr.1,'' taip ožys jį per Sajūdžio suvažiavimą pristatinėjo, - smetonos, sniečkaus, nacių ministrą, bolševikų USSR kgb/gru šnipą...
Nors tas amžinas išverstaskuris jokio ryšio su Panevėžiu neturėjo...- priežastis, vl aršiausia dėdulės rotveilerė raska, mat ją rinko Panevėžyje
Tvarto gyvuliai nesikeičia...- tokia ta lndsberginė veislė. Griauti tai kas ne jų sukurta ir pastatyta...
"Kaip rašė BNS, pernai rugpjūtį sostinės politikai nutarė S. Nėries gatvei suteikti Vėtrungės vardą, gegužę S. Nėries gimnazijai nusprendė suteikti Vyčio pavadinimą.''