Kiek sitas fariziejus, Garbaraviciu klano tarnas dar nesvariomis lupomis prikalbes graziu zodziu tokiu budu rafinuotai juos isniekindamas...Sis zmogus tik po rekolekciju galetu dirbti su jaunimu VDU ar rasyti tekstus.
Jis talkino korumpului Kauno merui budamas jo patareju ir pries rinkimus ,,abonentinei ,, partijai padejo dvieju ciklu uzsakomaisiais rinkiminiais rasiniais ,,K. dienoje,,.
Sis dvasinis parsidavelis ( korumpulus aptarnaves del ,, trupinio aukso,, ar dar del kokio vulgaraus motyvo..))neliudija savo tekstu gyvenimu, bet juos savo poelgiais isniekina ir padaro ne tik bereismiais , bet atima vilti,kad uz graziu zodziu gali buti ir kilnus, padorus zmogus..

i desimtuka...

Man atrodo, kad žydai kartais sureikšmina lietuvių nemeilę kitataučiams. Tikrai iš esmės to nėra. Aš pokario vaikas, tad ir mano amžius jau daugiau negu vidutinis, kilęs esu iš mažo miestelio, kurio žydų tautybės gyventojus atūžęs karas nušlavė kaip audra rudens lapus. Bet nesu girdėjęs nė vieno blogo žodžio apie žydus iš savo jau seniai iškeliavusių tėvų.Atvirkščiai , kalbant apie žydus, tėvas net nevartojo to žodžio apibūdinančio tautybę. Jis kalbėjo apie Chaimą, Moišę, motina minėjo Sarą, Rachelę ir t.t. Tik man dar vaikui paklausus, kodėl dabar nebėra tų vardų tėtis paaiškino , kad jie buvo žydai, todėl jų vardai kitokie. O paklausus, kur jie išvyko aš pamačiau savo tėvo akyse ašaras ir jis man vaikui(buvo apie 7-8m.m.) negalėjo paiškinti kur jie dingo. ir kodėl jų nėra. Žinoma , v ėliau viskas paaiškėjo. Bet visą laiką prisimenu tėvo apsakojimus apie mažo miestelio gyventojus, kurie nebuvo nei lietuviai, nei žydai tiesiog kaimynai.Tėtis buvo šnekus žmogus: tad ir jo pasakojimai buvo spalvingi, charakteriai ryškūs: stipruolis kirpėjas Chaimas, švelnių rankų dantų gydytoja, kurios įdėtą plombą tėtis demonstruodavo dar daug metų po karo ir netoliese gyventis kaimynas, kurio tėvas nemėgo ir niekada su juo nesiveikino ir man neleido eiti į jų namus, nors ten gyveno mano draugelis, o pasirodo, jo tėvas šaudė žydus(beje ir lietuvius). Bet tokį iš viso miestelio pamenu tik vieną. Gal jei ir buvo daugiau tėtis apie tai nekalbėjo. Tad aš nepamenu neigiamų emocijų ar priešiško nusitatymo prieš kitataučius ar konkrečiai žydus. Tikrai buvo gailą, kai į Izraelį emigravo lietuvių rašytojas (tikiuosi jis dėl to neįsižeis) Grigorijus Kanovičius, kurio knygas iš tiesų labai mėgstu, dingo iš lietuvių raštytojų padangės Ischakas Meras.
Esu įsitikinę, kad Lietuvos pilietis turintis kitą tautybę , niekuo nėra blogesnis už Lietuvos pilietį lietuvį.
Tik jie (turiu omenyje ir lietuvius ir nelietuvius) turi nuoširdžiai mylėti Lietuvą ir gerbti šią valstybę.

Tikra meilė retai būna be atsako.

Įdomu. Ši tema galėtų turėti tęsinį. Pvz, Izraelio santykiai su Lietuva. Paskui palyginimui su Kinija. Kokie skirtumai.

už laiku pasakytus puikius žodžius apie mūsų Tėvynę