Praėjusiais metais, palyginti su 2005-aisiais, Lietuvoje tolerancija didėja, tačiau labiausiai nemėgstamos išlieka tos pačios žmonių grupės - romai (čigonai) ir iš įkalinimo įstaigų išėję asmenys. Nors beveik 90 procentų respondentų teigė pastaruoju metu nepatyrę diskriminacijos, apklausa rodo, kad nukentėjusieji linkę nutylėti skriaudą savo atžvilgiu.
Kaip teigiama Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pranešime, buvo apklausta 1040 15-74 metų Lietuvos gyventojų, tirtos visuomenės nuostatos įvairių socialinių grupių atžvilgiu, diskriminacijos suvokimas, žinios apie būdus, kaip gintis susidūrus su diskriminacija.
Kaimynai
Atsakydami į klausimą apie žmonių grupes, su kuriais Lietuvos gyventojai nenorėtų gyventi kaimynystėje, kaip labiausiai nemėgstamos minimos šios žmonių grupės buvo minimi romai (beveik pusė Lietuvos gyventojų - 49 proc.) ir iš įkalinimo įstaigų grįžę asmenys (48 proc.). Žymi dalis gyventojų kaimynais nenorėtų matyti homoseksualių asmenų (44 proc.) ir asmenų su psichikos negalia (44 proc.).
Prieš ketverius metus 77 proc. apklaustųjų teigė nenorintys gyventi kaimynystėje su romais.
Trečdalis Lietuvos gyventojų yra linkę vengti kaimynystės su Jehovos liudytojais (34,8 proc.), čečėnais (31,9 proc.), musulmonais (31,3 proc.) ir pabėgėliais (31 proc.). Maždaug ketvirtadalis nenorėtų kaimynystėje gyventi su hinduistais, budistais (24,7 proc.), juodaodžiais (24 proc.) ir kinais (22,8 proc.), rodo galimų diskriminacijos apraiškų, naujai numatytų Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatyme, bei visuomenės tolerancijos įvairioms socialinėms grupėms įvertinimas ir lyginamoji analizė.
Labiausiai patraukliais kaimynais Lietuvos gyventojai pripažįsta tradicinių etninių mažumų grupių – t. y. rusų ir lenkų (5,6 ir 9,5 proc. nurodė, kad nenorėtų gyventi kaimynystėje) atstovus, tradicinių krikščioniškos kilmės krypčių tikėjimo atstovus (7 proc.), kita gimtąja kalba kalbančius (4,1 proc.) ar lietuvių kalbos nemokančius (6,2 proc.) asmenis, asmenis su fizine negalia (7,5 proc.) bei skirtingos socialinės padėties asmenis – žemesnės socialinės padėties kaimynų nenorėtų 6,7 proc., aukštesnės – 2,9 proc. Lietuvos gyventojų.
Bendradarbiai
Atsakydami į klausimą apie žmonių grupes, su kuriais Lietuvos gyventojai nenorėtų dirbti vienoje darbovietėje, kaip labiausiai nemėgstamos minimos šios žmonių grupės: beveik pusė Lietuvos gyventojų (46,1 proc.) nenorėtų dirbti su asmenimis su psichikos negalia. Maždaug trečdalis nenorėtų kartu dirbti su romais (čigonais), iš įkalinimo įstaigų grįžusiais asmenimis ir homoseksualiais asmenimis (atitinkamai 38,4 proc., 35,8 proc. ir 34,4 proc.).
Tarp ketvirtadalio ir penktadalio Lietuvos gyventojų nenorėtų vienoje darbovietėje dirbti su Jehovos liudytojais (26,8 proc.), čečėnais (25,7 proc.), pabėgėliais (25,6 proc.), musulmonais (24,1 proc.) ir hinduistais, budistais (20,9 proc.).
Labiausiai patraukliais bendradarbiais Lietuvos gyventojai pripažįsta tradicinių etninių mažumų grupių – t. y. rusų ir lenkų (4,4 ir 7,7 proc. nurodė, kad nenorėtų dirbti vienoje darbovietėje) atstovus, tradicinių krikščioniškos kilmės krypčių tikėjimo atstovus (6,2 proc.), kita gimtąja kalba kalbančius (4,8 proc.), asmenis su fizine negalia (9,2 proc.) bei skirtingos socialinės padėties asmenis – žemesnės socialinės padėties bendradarbių nenorėtų 4,8 proc., aukštesnės – 2,4 proc. Lietuvos gyventojų.
Prašome pasakyti, su kuo iš išvardytų žmonių grupių Jūs nenorėtumėte gyventi kaimynystėje ir dirbti (proc.)
Įdarbinimas
Taip pat buvo tirta, ar žmonės pateisintų darbdavį, jei jis nepriimtų asmens į darbą dėl jo tam tikrų savybių, netiesiogiai susijusių su pareigų keliamais reikalavimais.
Paaiškėjo, jog daugiausia žmonių nepateisintų darbdavio, jei jis nepriimtų į darbą asmens dėl jo ar jo šeimos finansinės padėties – 76 procentai, aukštesnės ar žemesnės socialinės padėties (71 ir 70 proc. atitinkamai), dėl to, kad jis vyras (66 proc.) ar moteris (66 proc.), yra kito tikėjimo (63 proc.) ar kitos tautybės (61 proc.). Kartais ar visada pateisintų darbdavį 68 proc. apklaustųjų, jei jis nepriimtų į darbą grįžusio iš įkalinimo įstaigos žmogaus, 62 proc. – nemokančio lietuvių kalbos, 54 proc. – neįgalaus, 49 proc. – homoseksualaus, 48 proc. – seno, 35 proc. – jauno.
Mažiausiai diskriminacijos apraiškų visuomenėje, tyrimo duomenimis, matoma buityje – kavinėje, parduotuvėje (12 proc.), gatvėje, viešajame transporte (16 proc.), o daugiausia – darbo santykių (50 proc.), teisėsaugos (40 proc.), sveikatos priežiūros teikimo srityje (35 proc.).
Pasak tyrimo autorių, darbdaviai nebūtinai yra nusiteikę prieš kitokius asmenis, tačiau neretai įrengti jų darbo vietai reikia daugiau pastangų, skirti daugiau dėmesio, todėl čia plati dirva valstybės remiamam įdarbinimui.
Galima ar negalima pateisinti, jei darbdavys nepriima į darbą asmens, jei jis yra...? (proc.)
Žmonės linkę nutylėti diskriminaciją
89,9 proc. apklaustųjų teigė per pastaruosius 12 mėnesių nepatyrę diskriminacijos ar persekiojimo, 6,9 proc. nurodė, kad tai patyrė. Dažniausiai pagrindu buvo nurodyta diskriminacija dėl lyties (taip pat šeiminės padėties, vaikų), kalbos, amžiaus ir negalios. Apskritai kada nors patyrę diskriminaciją nurodė 17,4 proc., taigi, galima teigti, jog diskriminacijos apraiškų respondentų gyvenime mažėja.
Dažniausia diskriminacijos priežastimi respondentai įvardija amžių (jį įvardija beveik kas penktas (18,6 proc.) diskriminaciją patyręs Lietuvos gyventojas), asmens finansinę padėtį ar žemesnę socialinę padėtį (po 13 proc. diskriminaciją patyrusių Lietuvos gyventojų). Kas dešimtas (10,7 proc.) diskriminaciją patyręs asmuo kaip priežastį nurodo lytį.
Ar per paskutinius 12 mėnesių Lietuvoje Jūs asmeniškai jautėtės diskriminuojamas ar persekiojamas dėl vienos ar kelių iš šių priežasčių? (proc.)
Tačiau žmonės linkę nutylėti tokius atvejus. Iš tų, kurie teigė patyrę diskriminaciją, pranešė apie įvykį 10,3 proc., nutylėjo 67,7 proc., negalėjo atsakyti 22 proc. Dažniausiai minėtos nepranešimo priežastys – respondentas nežinojo, kaip ir kam pranešti apie diskriminaciją, manė, jog niekas nepasikeistų, nieko ypatingo tame atvejyje nematė ar nutarė problemą spręsti savo jėgomis. 12 proc. bijojo sulaukti grasinimų iš tai padariusių asmenų.
Kodėl nepranešėte apie patirtą diskriminaciją? (proc.)
Tarp institucijų, kurios įvardytos kaip galinčios padėti diskriminuojamiems žmonėms, dažnai nurodyti teisėsaugos organai (28,8 proc.), Lygių galimybių kontrolieriaus įstaiga (12,4 proc.), įvairios kitos valstybės institucijos (9,9 proc.), paramos moterims organizacijos (9 proc.), žmogaus teisių organizacijos (8,2 proc.), pagalbos telefonai (6,4 proc.) ir kita. Tačiau net 76,3 proc. apklausiamųjų apskritai negalėjo įvardyti kokios nors konkrečios įstaigos.
Tyrimą atliko Darbo ir socialinių tyrimų institutas kartu su Socialinių tyrimų instituto Etninių tyrimų centru Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakymu.
Visą tyrimą galima rasti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos svetainės Mokslinių tyrimų skyriuje.
