iš Antakalnio kapinių. Nes jis gražus, iš cidabro. Tik labai nepanašus šis balvonas į AMB. Jį pažinoję žmonės, pamatę šį paminklą, ima žegnotis - koks čia nelabasis, Jezustumarija. Net komunistai žegnojasi. Pasiėmei į Kauną rusišką "Vytį" - maskolių, jojantį ant rusiško arklio, tai pasiimk ir šį cidabrinį balvoną. Kauniečius jau įpratinai prie savo rusiškų bajerių, Kaunas jau nebe Lietuvos širdis, tai susistatyk tu visus praeities balvonus Kaune - bus kauniečiams antras Grūto parkas: ten leninai ir kiti lietuvių dusintojai, Kaune - cidabriniai LKP CK bonzos. Ir arklį šalia to, kuris jau stovi, bent vieną dar pastatyk - su kokiu Ilja Mūromiec'u ant jo, su užrašu "Da zdravstvujet DRUŽBA LYTOVSKOGO Y RUSSKOGO NARODA". Kauniečiams patiks, tu juos nuzombinai ne mažiau kaip Putinas ruskelius.

"A. Brazauskas buvo atsargus ir kiekvieną žingsnį apgalvojantis politikas, kurio tapimas prezidentu, o vėliau – atsisakymas kandidatuoti antrai prezidento kadencijai, lėmė lūžius Lietuvos politikoje. A. Brazauskas palaikė „finliandizacijos“ modelį, tapęs prezidentu nenorėjo tarnauti Rytams ar Vakarams, bet siekė iš visur imti tai, kas naudinga. – A. Brazauskas Lietuvos politikoje dominavo labai ilgą laiką. Jis išėjo ir vėl sugrįžo. Kas lėmė jo išėjimą, sugrįžimą ir kokį vaidmenį jis vaidino šalies politinėje raidoje?
– Pas mus didžiausia problema, kad žmonės pernelyg užsibūna politikoje, tampa ikonomis ir galvoja, kad privalu aplink juos „šokinėti“, bet demokratinėje visuomenėje žmonės, kurie atliko savo darbą, turi pasitraukti. Algirdo Brazausko pasitraukimas iš politikos 1997 metais yra netradicinis ir tikrai vertas pagarbos veiksmas. Jis, matyt, suvokęs, kad atėjo tam tikra riba, žinoma, veikė ir komunistinė praeitis, spaudimai, permainos šeimoje, priėmė tokį sprendimą. Šis sprendimas buvo gerbiamas. Tiesa, iki to laiko jis buvo juodinamas, buvo suvokiamas, kaip rimtas konkurentas. Taigi, jo sprendimas nekelti savo kandidatūros parodė jo stiprybę. Jo patarėjai, partija reikalavo, kad jis kandidatuotų į prezidento postą dar kartą, bet A. Brazauskas atsisakė. "
-- "Kai kalbame apie 1988 metus, Sąjūdžio programą ir kitus dalykus, turime suprasti, kad tuomet niekas negalvojo apie nepriklausomybę, niekas nežinojo kas bus. Daugybė dalykų nutiko savaime, svarbu neužmiršti, kad Sąjūdis pradžioje neturėjo valdžios, o tai reiškė, kad už nieką neatsakė. A. Brazauskas buvo realistas, jis matė situaciją Maskvoje, Lietuvoje ir mėgino būti tarpininku. Jis nebuvo tas žmogus, kuris pasisakė už nepriklausomybę, jis žiūrėjo į realią situaciją, siekė, kad nepasikartotų Gruzijos ar Armėnijos įvykiai. Politikas buvo labai atsargus, norėjo išvengti nelaimių. V. Landsbergio ir A. Brazausko politiniai svoriai tuo metu buvo skirtingi. Vienas važinėjo į Maskvą ir tvarkė reikalus, kitas atėjo „iš apačios“ kaip visuomenės atstovas ir opozicionierius. Tiesa, kai kuriais atvejais jie bendradarbiavo, tarkime abu buvo TSRS Aukščiausios Tarybos deputatai ir gynė Lietuvos interesus, siekė Molotovo-Ribentropo pakto pripažinimo neteisėtu. Daugelis tų, kurie rinkosi atsiskirti nuo TSKP, vėliau tapo signatarais, ministrais. Jie tarsi pasidarė tramplyną į gyvenimą, tai buvo atsiskyrimo nuo Sovietų Sąjungos generalinė repeticija. Sąjūdžio pradžioje Lietuvoje buvo sovietinė kariuomenė, veikė KGB, netrukus pradėjo veikti Jedinstvo. Maskvoje buvo manoma, kad A. Brazauskas yra veidmainis, nes ten nuvykęs jis kalbėdavo vienaip, čia – kitaip. Jis visą laiką laviravo. Tiesa, jis nebuvo suvažiavimo, kurio metu Lietuvos komunistų partija atsiskyrė nuo Maskvos, iniciatorius, bet laviravo. Mintis kilo kitiems komunistams, o A. Brazauskas pasirinko daugumos variantą.
Jis atidžiai žvelgė į situaciją, iki pat paskutinės minutės nebuvo aišku, ką pasirinks. Buvo ir Maskvos baimė. Taip, buvo neryžtingumo, laukimo, bet tai galima vertinti, kaip taktiką. Tie, kurie pasirinko šį kelią, realiai atvėrė sau duris į politiką, nes kitoks pasirinkimas reiškė politinę mirtį. Taigi, žmonės galvojo strategiškai. "

Matijošaitis - be ateities. Tu, Visvoldai, dar ir Putinui paminklą Kaune pavaryk. Juk biznį ruskyne, turbūt, su jo pritarimu varei? O žmonės kalba, kad ir tebevarai. O to senelio a.a. AMB nebejudink. Nei paminklus statydamas, nei savo Kauno kremliuje visokias makles begalvodamas. Tegul ilsisi AMB ramybėje, juk taip dirbo, taip dirbo Lietuvos darbo liaudžiai. Ir tu čia nė prie ko - nei tu liaudis, nei tu darbo.

šūdiną roskevičiaus BB į akį PEDOpartijai

---"Kokius išskirtumėte svarbiausius jo darbus, padarytus Lietuvai? Pirmiausia – ėjimas į Vakarus, nors galbūt ir ne prieš savo valią. Jis sugebėjo įsiklausyti į partnerių, į kolegų ir oponentų kritiką. Antra – sugebėjimas atskirti komunistų partiją ir stoti jos priešakyje, laikotarpiu, kai SSRS dar nė viena to nebuvo padariusi. Tai kaip ir buvo prologas eiti į Lietuvos nepriklausomybę. Trečia – Valdovų rūmai. Jis buvo iniciatorius, teigė, kad juos reikia atkurti. Tuo metu jis susilaukė kritikos ir replikų, kad stato rūmus sau, bet net sveikatos neturėdamas, sirgdamas vėžiu iki paskutinių dienų rūpinosi tais Valdovų rūmais. Kaip matome, Brazausko nėra, bet Valdovų rūmai stovi ir jau tapo vienu lankomiausiu objektų – nepriklausomos Lietuvos pasididžiavimu. Kai skaitai įvairius šaltinius, supranti, kad Brazauskui gali prikišti ką nori, bet daugeliu atveju tai turės valstybininkų požiūrį. Tuo požiūriu jį galėčiau lyginti su Adamkumi. Jis žiūrėdavo ne į trumpą laiką, bet į perspektyvą. REKLAMA 1992-1993 metais Lietuvos visuomenėje buvo didžiulis susipriešinimas visuomenėje. Atsirado „landsbergistai“, „brazauskininkai“, dėl kurių pykdavosi net ir giminės. O ką jau kalbėti apie vyravusią ekonominę krizę, emigraciją ir kitus dalykus. Bet jis surado, kaip visuomenę apraminti, suvaldyti. Aišku, tą tęsė ir kiti prezidentai, ir Seimas bet jis padėjo to pamatus. Supraskime, kad daugeliu atveju jam būnant valdžioje buvo daromi pirmieji darbai, pirmos reformos. Nors ir neišvengta klaidų, patirtis rodo, kad daugelis dalykų padaryta neblogai. Kuo jis labiausiai skyrėsi nuo vėlesnių šalies prezidentų? Jis sugebėjo su visomis užsienio kaimynėmis laviruoti – stengdavosi ir su Rusija, ir su Baltarusija, ir su Vakarais bendrauti. Kai pasižiūrime į kitus prezidentus, matome, kad santykiai užsienio politikoje nebuvo ar nėra tokie geri. Tai su Lenkija suprastėjo reikalai, tai dar kas įvyksta. Daugiausiai panašumų šioje srityje jis turėjo su [Valdu] Adamkumi, kuris netgi ir daugiau padarė – sutvirtino santykius su Ukraina, bendravo su Gruzija. Šiuo požiūriu jie labiausiai ir dera. REKLAMA Net pats Adamkus ne kartą stebėjosi, kad nors jis liberalas, geriausiai sutinka su prezidentu Brazausku, kas jam pačiam buvo šokas. O apie dešiniuosius, kalbu apie Landsbergį, Adamkus taip pagarbiai tikrai neatsiliepė. Taip pat jie buvo kaimynai Turniškėse, dažnai bendravo, gana gerai sutarė.. O [Dalios] Grybauskaitės ir Nausėdos prezidentavimo santykis visiškai kitoks. Ačiū už pokalbį.''

tremtinių, disidentų, partizanų,kam jie statytų paminklą

O šalia dar Sniečkui biustą nulypdyk, krabumente!

tai,jaigu pagarbinsim viena kolaboranta-komunista,tai reik nenuskriaust ir kitu-statom paminklus snieckui,sepeciui,grybauskaitei,burokeviciui...ir kt. kuo jie blogesni???

sovietinius paminklus baigiam šalyje nugriauti, o čia Kauno cariukas sumąstė naują komunistui pastatyti, ar kad pats komunistas buvo, ar kad prisiminimai iš medžioklės prisivijo, o gal buvęs komunistas AiG paprašė... gėda kauniečiams, laikinosios sostinės gyventojams...

AMB buvo paskutinis zymiausias ir ismintingiausias LR lyderis ir vadovas, viska pasiekes pats...
AMB besusijes su Kaunu ozio gyviai prastai mokesi, visu pirma, jis cia 5 metus mokesi KTU paskui state HESa, tvarto brisiai , pries padedami stugauti n, nors kiek pasigylinkite.
- nuo meistro, po KTU, iki PREMJERO ir Prezidento. Visi kiti, po jo, buvo tik kazkieno marionetes...