Jau kelintas mėnuo verda aistros dėl naujo biudžeto apkarpymo. Šį kartą ketinama stipriai sumažinti socialines išmokas bei eilinį kartą padidinti mokesčius. Vyriausybė, pamokyta sausį vykusių riaušių, elgiasi labai atsargiai: pasirūpino nacionaliniu susitarimu su pagrindinėmis profsąjungomis ir darbdavių bei pensininkų susivienijimais. Tai - didelis Vyriausybės laimėjimas, tačiau jis virto niekuo, kai prezidentė pareiškė vetuosianti Vyriausybės pateiktą „Sodros“ biudžeto projektą, jeigu įmokos į šį fondą bus didinamos 2 procentiniais punktais, pensijos mažės nesukūrus kompensavimo mechanizmo ir bus bloginama neįgaliųjų padėtis.
Taip pat D.Grybauskaitė nurodė, kad reikia mažinti nedarbo išmokas bei kritikuoja svarstymus motinystės (tėvystės) pašalpas mažinti nuo sausio. Žvelgiant į baimingą Seimą neatrodo, kad jis būtų pajėgus be prezidentės pritarimo priimti visus šiuos skausmingus sprendimus. Dar daugiau – Vyriausybė neturi garantuotos daugumos priimti šiuos sprendimus ir su prezidentės palaiminimu. Todėl šie prezidentės nurodymai A.Kubiliaus vyriausybei yra vykdytini, nes be jos parašo ir vadovavimo šių sprendimų Seimas nesiryš priimti.
Šiame fone labai liūdnai atrodo Nacionalinį susitarimą pasirašiusios profesinės sąjungos. Dar daugiau – kaip jos galėjo pasirašyti tokį susitarimą, kai prezidentūroje švelnesni krizės įveikimo planai? Juk prezidentė atmesdama biudžeto projektą kartu atmetė ir Nacionalinį susitarimą. Šio susitarimo atmetimas reiškia, kad profesinės sąjungos ir pensininkų susivienijimai neapgynė dirbančiųjų ir pensininkų interesų. Susitarimas buvo naudingas išimtinai Vyriausybei bei puiki jos viešųjų ryšių akcija. Ką veikia Nacionalinį susitarimą pasirašiusių profesinių sąjungų ir pensininkų susivienijimų vadovai, jeigu jie nesugeba prieš pasirašydami tokį susitarimą sužinoti prezidentūros nuomonės. Jei patys nesugeba vykdyti lobistinės veiklos, tai tegu samdo profesionalius lobistus ar užleidžia vietą kitiems organizacijos nariams. Suprantu, kad krizės metu reikalingi nacionaliniai susitarimai, tačiau jie negali būti naudingi išimtinai valdžiai. Profesinės ir pensininkų sąjungos turi maksimaliai apginti savo narių interesus.
