Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
× Pranešti klaidą
Aš tai manau, kad judaizmas yra rasistinė religija. Todėl judėjai ir buvo/yra nemylimi nuo Uralo iki Pirėnų ir dar toliau
to Autoriui
tamsta vistiek viską nori suvynioti į antisemitizmą. Na, Gumiliovas netinka, tai kodėl žydai persekiojami 5 ar kiek ten tūktantmečius? Dėl antisemitizmo?
tamsta vistiek viską nori suvynioti į antisemitizmą. Na, Gumiliovas netinka, tai kodėl žydai persekiojami 5 ar kiek ten tūktantmečius? Dėl antisemitizmo?
ar tu nori pasakyt, kad lietuviai buvo tokie bailiai ir nevalingi, kad jais manipuliavo 40 zydisku alibabu?Nejuokink svieto - patys stalino saulute sau atsivezem, patys kariuomene insileidom.Taip iseitu, kad lietuviai tuo metu Lietuvoj negyveno....
Nuomonė, kad žydai nusikalto Lietuvai pirmuoju sovietmečiu - 1940… metais, yra labai giliai įsišaknijusi ir kone visuotinė. Aš net drįsčiau tvirtinti, kad jeigu ne 100, tai 95% lietuvių galvoja, kad žydai daugiau ar mažiau nusikalto lietuviams pirmuoju sovietmečiu. Aš irgi taip galvojau. Ir kada aš ėmiausi specialiai tyrinėti šitą temą, manęs laukė kartus nusivylimas, kaip lietuvio nusivylimas, kada aš pamačiau, kad jokio ypatingo žydų vaidmens nebuvo. Ir netgi tas mitas net šviesių žmonių galvose, štai, sakykime, tikrai demokratas, diplomatas Balutis arba … demokratinių pažiūrų Vincas Krėvė, arba štai tikrai jau Zenonas… laikinosios Vyriausybės ryšininkas su vokiečių įstaigomis, kuris bene vienintelis tada suvokė momento atsakingumą, istorijai atsakingumą ir bandė įtikinti laikinąją Vyriausybę, kad reikia pasmerkti, viešai pasmerkti nacių pradėtas žydų žudynes, atsiriboti nuo jų, tai net ir jis, kaip rodo jo pokario metų rašiniai, emigracijoje paskelbti jo paskutinysis straipsnis … apie lietuvių žydų santykius prieš pat mirtį, ir jis vis tiek prikiša žydams, kad jie, na, nusikalto lietuviams pirmuoju sovietmečiu. Yra apie tai rašyta daug išeivijoje daugiausia, ir ten mes kone kiekvienam tokiam rašiny užtiksime tvirtinimus, jog žydai griovė nepriklausomą Lietuvą komunistų partijos eilėse būdami, jie pasikvietė Raudonąją Armiją, jie sovietizavo Lietuvą, jų buvo pilna visur represinėse struktūrose, kad jie kankino, trėmė, žudė lietuvius ir, žodžiu, pirmuoju sovietmečiu jie taip jau nusikalto, kad tolesnis bendradarbiavimas su jais jau tikrai yra neįmanomas. Tai aš per daug nesigilindamas į statistiką, vis dėlto kadangi mano tema yra apie tai, tai kai kuriuos faktus pateiksiu. Štai, be abejo, nepriklausomybės netektį nulėmė Molotovo-Ribbentropo paktas. Bet tą baisią, gėdingą kapituliaciją, kai net nebuvo įvardyta agresija, nepareikšta jokio protesto, besąlygiškai priimtas ultimatumas ir mūsų valstybės vyrai Ministras Pirmininkas einąs Prezidento pareigas Merkys, užsienio reikalų ministras Urbšys ėmėsi teisinti okupaciją. Tai būtent toje mūsų vadovybėje, kuri paliko tokią juodą dėmę Lietuvos istorijoje, nebuvo nė vieno žydo. Toliau, liaudies vyriausybėje, kolaboracinėje liaudies vyriausybėje tebuvo vienas žydas - sveikatos apsaugos ministras Koganas. Bet sutikite, kad Sveikatos ministerija - tai ne Vidaus reikalų, ne Krašto apsaugos, ne Teisingumo ministerija. Liaudies Seimo … Seimas. Sudaryta vyriausioji rinkimų komisija, kurie tiesiogiai falsifikavo rinkimų rezultatus. Jos visi penki nariai buvo lietuviai: Junka, Domaševičius, Kvietkauskas, Bulota ir … Nė vieno žydo. Nė vieno žydo. Dabar toliau, Liaudies Seimas, kuris priėmė “istorinius”, istorinius iš tikrųjų… iš 78 jo narių - 4 žydai. Tada žydai sudarė maždaug apie … su Vilniumi apie 8% visų Lietuvos gyventojų. Beje, sprendžiant apie žydų vaidmenį struktūrose, negalima remtis vien tik žydų procentų visame Lietuvos gyventojų skaičiu…, reikia žiūrėti, kiek buvo žydų tarp miestų gyventojų. Juk aktyviausi buvo ir yra pilietiškai aktyviausi yra miestų gyventojai. Tarp miestų gyventojų žydai sudarė iki 20% visų gyventojų. Delegacijoje, kurią Liaudies Seimas išsiuntė į Maskvą “parvežti saulės”, iš 20 narių buvo vienas žydas, LKP antrasis sekretorius Adomas…. LKP sudėtis. Kalbėjo mano kolegė N.Maslauskienė. Priminsiu tiktai, kad 1941 metų biržely žydai sudarė 12,5% visų LKP narių. Taip, Kaune, ten, žinoma, buvo kitoks santykis. Bet aš visos Lietuvos mastu… Svarbiausia valdžia partinė, LKP Centro komitete 1941 metų pavasarį tarp 47 jo narių žydų buvo 5. O biure, CK svarbiausia įstaiga yra biuras, kuris nuolat posėdžiauja, CK tai susirenka porą kartų per metus į plenumus, tai biure iš 11, tada buvo mažas, 11 LKP CK biuras turėjo narių, buvo tiktai vienas žydas - Meskupas. CK aparate tarp CK skyrių sektorių viršininkų bei jų pavaduotojų tai iš 25 tokių aukščiausio rango pareigūnų buvo 4 lietuviai, 5 vietiniai žydai, 16 iš Sovietų Sąjungos atsiųstų kadrų, rusakalbių, tarp kurių buvo du Rusijos žydai
Iš apskričių komitetų sekretorių, pirmųjų, antrųjų sekretorių (dar ne visai buvo sukomplektuota iki karo), iš 56 partkomų sekretorių žydų buvo 3. Būtent Vilniuje antrasis sekretorius Vinickis, Šiaulių pirmasis sekretorius Kleineris, Trakų apskrities antrasis sekretorius Šadevičius - ir viskas. Iš 119 valsčių partorgų žydų - 5. Komjaunime žydų vaidmuo buvo didesnis, komjaunime 1941 metų pavasarį, karo išvakarėse, žydai sudarė 17,5% visų komjaunuolių. Liaudies komisarų taryboje arba Ministrų Taryboje visą laiką būdavo keli žydai, keitėsi, sudėtis buvo labai nepastovi. Štai 1941 metų pavasarį iš 49 liaudies komisarų bei jų pavaduotojų, ministrų ir pavaduotojų buvo 26 lietuviai, 18 rusų ir 5 žydai, vienas buvo pramonės ministras ir 4 ministrų pavaduotojai. Iš 54 miestų bei apskričių vykdomųjų komitetų pirmininkų ir jų pavaduotojų žydo - nė vieno.
Labai svarbu, žinoma, represinės struktūros. 1940 metų vasarą, rudenį žydų vaidmuo NKVD buvo iš tikrųjų nemažas. 1940 metų rugsėjo pradžioje net 26% visų NKVD darbuotojų centre, Kaune ministerijoje, buvo žydai, tačiau pradėjus masiškai siųsti kadrus iš Sovietų Sąjungos žydų bei lietuvių santykis labai sparčiai mažėjo. 1941 metų pavasarį, karo išvakarėse, jau apie 80% represinių struktūrų (atsirado NKGB iš NKVD sudėties, NKVD funkcijos susiaurėjo), vadovaujančių NKGB darbuotojų buvo nevietiniai, atsiųsti iš Maskvos: rusai, šiek tiek ukrainiečių, baltarusių, čiuvašų, o NKGB viršūnėje tarp aukštųjų pareigūnų buvo 5 - 6 žydai, kurių pavardes mes visą laiką linksniuojame. Tai, žinoma, S.Rozauskas - Tardymo skyriaus viršininkas, D.Todesas - Slaptojo politinio skyriaus viršininkas, A.Slavinas - Kontržvalgybos skyriaus poskyrio viršininkas, Levitacas - poskyrio viršininkas, N.Karpis - Administracinio ūkinio skyriaus viršininkas. Štai ir viskas. Čia ministerijoje Kaune. NKGB Vilniaus valdyboje (antras padalinys savo reikšme) iš 118 darbuotojų buvo tik 12 vietinių: maždaug 6 lietuviai, 6 - žydai, visi kiti, 112, atsiųsti iš Rusijos. 1941 metų pavasarį tarp NKGB apskričių skyrių viršininkų ir jų pavaduotojų nebuvo nė vieno žydo. Tai duomenys, kai 1941 metų trėmimo išvakarėse buvo sudarytas centrinis operatyvinis štabas vadovauti trėmimo operacijai ir apskričių vietiniai štabai. Iš 7 respublikinio štabo narių žydų nebuvo nė vieno, o apskrityse, miestuose, vietinėse operatyvinėse tarnybose, iš esmės štabuose, buvo maždaug 5 - 6 žydai iš 75.
Galima šiuos skaičius žarstyti. Beje, medžiagos šiai statistikai pakanka: išliko darbuotojų sąrašai, net statistinės suvestinės. Medžiagos užtenka ir tuos skaičius galima žarstyti, bet išvada tokia, kad jokio ypatingo žydų vaidmens nematyti. Žinoma, žydų buvo visur. Beje, nepriklausomoje Lietuvoje, ketvirtajame dešimtmetyje, pagal nerašytą įstatymą žydai nebuvo priimami dirbti į valstybines, savivaldybių įstaigas, o sovietmečiu trukdymų nebuvo ir žydų atsirado visur. Ne vienam lietuviui atrodė, kad pasaulio pabaiga. Žydas ir ten, ir ten. Kai rašo atsiminimus, ypač po 50 metų, jau rašo taip, kad vieni žydai. Mano nuomone, žydų buvo visur, bet anaiptol ne vieni žydai. Beje, sovietmečiu viršininkas turėjo būti tos šalies tautybės - stalininė kadrų politika: viršininkas lietuvis, pavaduotojas, kurio balsas lemiamas, - rusas, atsiųstas iš TSRS, nes jis yra partijos narys, turi patirtį. Žydas sunkiai tilpo į šią schemą. Kodėl atsirado šitas mitas apie žydų kaltę pirmuoju sovietmečiu ir apskritai, kodėl Lietuvoje, šalyje, kurioje nebuvo pogromų ir kurioje tarpukario nepriklausomybės metais žydų padėtis buvo geresnė negu kitose Rytų Europos šalyse (aš remiuosi E.Mendelsonu, vienu žymiausiu dabartiniu Izraelio istoriku, jo knyga yra Europos žydų … anglų, lenkų, kalbomis, jis padarė išvadas, kad Lietuvoje žydų padėtis tarpukariu buvo geresnė negu Lenkijoje, geresnė negu Rumunijoje, Vengrijoje, žinoma, blogesnė negu Anglijoje, Olandijoje arba Prancūzijoje, kur nebuvo varžomos pilietinės žydų teisės), kodėl vis dėlto Lietuvoje, kurioje padėtis palyginti nebloga, žydų padėtis tapo vos ne holokausto simboliu? Priežasčių buvo ne viena. Tačiau, svarbiausia, manyčiau, - gili politinė moralinė krizė, į kurią ketvirtojo ir penktojo dešimtmečių sandūroje lietuvių tautą įstūmė penkios kapituliacijos: 1938 metų Lenkijos ultimatumo priėmimas, Klaipėdos atidavimas Vokietijai 1939 metų pavasarį, žygio į Vilnių 1939 metų rugsėjo mėnesį atsisakymas, sovietų karinių bazių įsileidimas ir pagaliau birželio 15 d. ultimatumo priėmimas. M.Remeris pastebėjo, jog pralaimėjimas kovoje nedemoralizuoja tuomet, kai kapituliacija yra irimo pradžia, ji susijusi su gėda, kai pralaimėjimas kovoje suteikia didvyriškumo aureolę.
Marionetinę liaudies Vyriausybę pripažino smetoninio Seimo prezidiumas, teisėta Vyriausybe pripažino ją kariuomenės bei Šaulių sąjungos vadovybė, Krikščionių demokratų bei Liaudininkų partijos, įvairios visuomeninės bei ūkinės organizacijos pripažino liaudies Vyriausybe teisėta, po to ir užsienio šalys pripažino ją. Įsidėmėtina, kad tarp tų visų organizacijų nė vienos nebuvo žydų. Nė viena žydų organizacija nepadarė jokio pareiškimo, sovietams okupavus Lietuvą, ir nepripažino liaudies Vyriausybės. 1940 metų vasarą komunistų organizuoti mitingai, į kuriuos dar niekas nevarė, nuvilnijo per visą šalį ir juose tikrai netruko dalyvių. Beje, mitingavo ne vieni žydai. Apie 85% gyventojų dalyvavo Liaudies Seimo rinkimuose, jie buvo klasifikuojami kita prasme, ten sudėtinga balsų skaičiavimo sistema, bet aktyvumas buvo didelis.
100 tūkst. šeimų, irgi ne žydų, lietuvių, paprašė okupacinės valdžios duoti jiems kaimynų žemės, buožių žemės. Žemės reforma. Buvo parašyta 100 tūkst. prašymų, po penkis žmones šeimoje - pusė milijono. Lietuva įkrito į Sovietų Sąjungos glėbį lengvai, be aktyvaus ir pasyvaus pasipriešinimo, įkrito lengviau, nei bolševikai tikėjosi. Tokią išvadą daro Brazaitis - Laikinosios Vyriausybės vadovas. Viena politinio oportunizmo priežasčių buvo manymas, jog nuolankumas apsaugos nuo represijų. Žinoma, daug ką reiškia ir įvairių visuomenės sluoksnių, ypač neturtingųjų socialinės iliuzijos, tikėjimas demagoginiais komunistų pažadais, tačiau sovietinė tikrovė greitai išsklaidė iliuzijas. Pagirios buvo sunkios: smukęs gyvenimo lygis, smurtas, masiniai areštai, trėmimai, žmogiškosios savigarbos ir tautinio orumo trypimas. Lietuvių savijauta buvo bjauri. Tautai, kaip ir žmogui, lengviau atsigauti po nuopuolio, po nelaimės, kai kaltas kitas, kai atsakomybė užkraunama kitam. Lietuviams įveikti moralinę krizę padėjo neapykanta, efektyviai kurstoma LAF proklamacijų, po to žiniasklaidos neapykanta žydiškajam komunizmui, akcentuojant pirmąjį žodį - žydiškajam. 1941 metais Lietuvoje įvyko tai, kas epidemijų metais atsitikdavo viduramžių Europoje, kas ketvirtojo dešimtmečio pradžioje darėsi Vokietijoje, o dabar vyksta Rusijoje - kalti tapo žydai. Buvo užmiršti kapituliantai, didžiausias jų generolas S.Raštikis, 1941 m. birželio pabaigoje jis grįžo į Lietuvą ant balto žirgo, kaip valstybės Laikinosios Vyriausybės krašto apsaugos ministras. Buvo užmiršti kolaborantai. Nenukentėjo net Liaudies Vyriausybės vicepremjeras bei užsienio reikalų ministras V.Krėvė, 1940 metų vasarą daugiau negu bet kas kitas prisidėjęs prie lietuvių ir pasaulio dezinformavimo. Vyskupas V.Briuzgys buvo pasirengęs gelbėti netgi M.Gedvilą, P.Glovacką, J.Pažiugždą, tiktai jo užtarimo neprireikė, nes anie spėjo pabėgti į plačiąją tėvynę.
Lietuvių nacionalistų partijos, į ją susibūrę 1941 metų vasarą voldemarininkai, labiausiai antisemitinė, radikaliausia Lietuvoje jėga, labiausiai pronaciška jėga, bei lietuvių nacionalistų partijos generalinis sekretorius Blynas patarė Rokiškio apskrities viršininkui atidžiai žiūrėti, kad be reikalo nebūtų baudžiami komjaunuoliai, suprask, lietuviai komjaunuoliai. Jis priminęs žydus, lenkus, rusus: “Patariau atsiminti, kad mūsų tėra 2 milijonai, tai patys nesiskerskim”. Jis, Blynas, taip rašo savo dienoraštyje. Tai štai būtent dėl tokios situacijos tas mitas ir sukurtas, kad kalti ne mes patys dėl gėdingos kapituliacijos, dėl kolaboravimo, o kalti žydai. Ar reikia apie tai kalbėti? Mes Lietuvoje gyvendami okupacijos sąlygomis ir istorikai neturėjo galimybių apie tai rimtai kalbėti, tyrinėti sudėtingus, nevienareikšmius žydų klausimus. Beje, aš giliai įsitikinęs, kad mes negalime išbraukti iš savo istorijos pirmojo savanorio K.Škirpos, negalime išbraukti Lietuvių aktyvistų fronto, patriotinės organizacijos, kurios tikslas buvo atkurti nepriklausomybę. Negalime neminėti ir 1941 metų Birželio sukilimo, pirmojo Europoje antisovietinio sukilimo. Tačiau nematyti jų kraupių šešėlių taip pat nevalia. Tai mūsų išeivija turėjo galimybių rimtai tyrinėti, bet jų taktika buvo stručio taktika - tylėjimas. Bet tyla ne visada būna gera byla. Ir tik tada, kai jau tylėti pasidarė nebeįmanoma, tada anglų kalba pradėjo rastis straipsniai, knygos, dokumentai apie LAF, Laikinosios Vyriausybės tokius negražius dalykus. Tada prabilo ir Brazaitis, ir K.Škirpa, ir kiti. Bet jie vadovavosi labai paprasta schema, kad mes, Laikinoji Vyriausybė niekuo dėti, viską darė naciai. Viską darė naciai, o mes niekuo dėti. Norėdami tai pagrįsti, jie net ėmėsi LAF dokumentų klastojimo. Bet čia jau ne mano tema, čia mano kolega V.Brandišauskas kalbės, aš nesileisiu į jo temą.
Dabar susidaro tokia situacija, kad tarptautinėse konferencijose Lietuvos istorikai daro pranešimus apie žydų-lietuvių santykius, Lietuvos žydų padėtį viduramžiais Lietuvoje, XIX amžiuje, na, tarpukario laikotarpiu, o kai ateina pati nemaloniausia, mums sunkiausia konferencijos dalis - apie Antrąjį pasaulinį karą, genocidą, ten pranešimus apie Lietuvos žydų žūtį daro vokiečių, Izraelio, anglų, amerikiečių istorikai. Taigi mums patiems būtina netylėti, to reikia ir istorikams, ir politikams. Tylėti yra tikrai mums nenaudinga ir reikia apie tai kalbėti. Ačiū už dėmesį
Iš apskričių komitetų sekretorių, pirmųjų, antrųjų sekretorių (dar ne visai buvo sukomplektuota iki karo), iš 56 partkomų sekretorių žydų buvo 3. Būtent Vilniuje antrasis sekretorius Vinickis, Šiaulių pirmasis sekretorius Kleineris, Trakų apskrities antrasis sekretorius Šadevičius - ir viskas. Iš 119 valsčių partorgų žydų - 5. Komjaunime žydų vaidmuo buvo didesnis, komjaunime 1941 metų pavasarį, karo išvakarėse, žydai sudarė 17,5% visų komjaunuolių. Liaudies komisarų taryboje arba Ministrų Taryboje visą laiką būdavo keli žydai, keitėsi, sudėtis buvo labai nepastovi. Štai 1941 metų pavasarį iš 49 liaudies komisarų bei jų pavaduotojų, ministrų ir pavaduotojų buvo 26 lietuviai, 18 rusų ir 5 žydai, vienas buvo pramonės ministras ir 4 ministrų pavaduotojai. Iš 54 miestų bei apskričių vykdomųjų komitetų pirmininkų ir jų pavaduotojų žydo - nė vieno.
Labai svarbu, žinoma, represinės struktūros. 1940 metų vasarą, rudenį žydų vaidmuo NKVD buvo iš tikrųjų nemažas. 1940 metų rugsėjo pradžioje net 26% visų NKVD darbuotojų centre, Kaune ministerijoje, buvo žydai, tačiau pradėjus masiškai siųsti kadrus iš Sovietų Sąjungos žydų bei lietuvių santykis labai sparčiai mažėjo. 1941 metų pavasarį, karo išvakarėse, jau apie 80% represinių struktūrų (atsirado NKGB iš NKVD sudėties, NKVD funkcijos susiaurėjo), vadovaujančių NKGB darbuotojų buvo nevietiniai, atsiųsti iš Maskvos: rusai, šiek tiek ukrainiečių, baltarusių, čiuvašų, o NKGB viršūnėje tarp aukštųjų pareigūnų buvo 5 - 6 žydai, kurių pavardes mes visą laiką linksniuojame. Tai, žinoma, S.Rozauskas - Tardymo skyriaus viršininkas, D.Todesas - Slaptojo politinio skyriaus viršininkas, A.Slavinas - Kontržvalgybos skyriaus poskyrio viršininkas, Levitacas - poskyrio viršininkas, N.Karpis - Administracinio ūkinio skyriaus viršininkas. Štai ir viskas. Čia ministerijoje Kaune. NKGB Vilniaus valdyboje (antras padalinys savo reikšme) iš 118 darbuotojų buvo tik 12 vietinių: maždaug 6 lietuviai, 6 - žydai, visi kiti, 112, atsiųsti iš Rusijos. 1941 metų pavasarį tarp NKGB apskričių skyrių viršininkų ir jų pavaduotojų nebuvo nė vieno žydo. Tai duomenys, kai 1941 metų trėmimo išvakarėse buvo sudarytas centrinis operatyvinis štabas vadovauti trėmimo operacijai ir apskričių vietiniai štabai. Iš 7 respublikinio štabo narių žydų nebuvo nė vieno, o apskrityse, miestuose, vietinėse operatyvinėse tarnybose, iš esmės štabuose, buvo maždaug 5 - 6 žydai iš 75.
Galima šiuos skaičius žarstyti. Beje, medžiagos šiai statistikai pakanka: išliko darbuotojų sąrašai, net statistinės suvestinės. Medžiagos užtenka ir tuos skaičius galima žarstyti, bet išvada tokia, kad jokio ypatingo žydų vaidmens nematyti. Žinoma, žydų buvo visur. Beje, nepriklausomoje Lietuvoje, ketvirtajame dešimtmetyje, pagal nerašytą įstatymą žydai nebuvo priimami dirbti į valstybines, savivaldybių įstaigas, o sovietmečiu trukdymų nebuvo ir žydų atsirado visur. Ne vienam lietuviui atrodė, kad pasaulio pabaiga. Žydas ir ten, ir ten. Kai rašo atsiminimus, ypač po 50 metų, jau rašo taip, kad vieni žydai. Mano nuomone, žydų buvo visur, bet anaiptol ne vieni žydai. Beje, sovietmečiu viršininkas turėjo būti tos šalies tautybės - stalininė kadrų politika: viršininkas lietuvis, pavaduotojas, kurio balsas lemiamas, - rusas, atsiųstas iš TSRS, nes jis yra partijos narys, turi patirtį. Žydas sunkiai tilpo į šią schemą. Kodėl atsirado šitas mitas apie žydų kaltę pirmuoju sovietmečiu ir apskritai, kodėl Lietuvoje, šalyje, kurioje nebuvo pogromų ir kurioje tarpukario nepriklausomybės metais žydų padėtis buvo geresnė negu kitose Rytų Europos šalyse (aš remiuosi E.Mendelsonu, vienu žymiausiu dabartiniu Izraelio istoriku, jo knyga yra Europos žydų … anglų, lenkų, kalbomis, jis padarė išvadas, kad Lietuvoje žydų padėtis tarpukariu buvo geresnė negu Lenkijoje, geresnė negu Rumunijoje, Vengrijoje, žinoma, blogesnė negu Anglijoje, Olandijoje arba Prancūzijoje, kur nebuvo varžomos pilietinės žydų teisės), kodėl vis dėlto Lietuvoje, kurioje padėtis palyginti nebloga, žydų padėtis tapo vos ne holokausto simboliu? Priežasčių buvo ne viena. Tačiau, svarbiausia, manyčiau, - gili politinė moralinė krizė, į kurią ketvirtojo ir penktojo dešimtmečių sandūroje lietuvių tautą įstūmė penkios kapituliacijos: 1938 metų Lenkijos ultimatumo priėmimas, Klaipėdos atidavimas Vokietijai 1939 metų pavasarį, žygio į Vilnių 1939 metų rugsėjo mėnesį atsisakymas, sovietų karinių bazių įsileidimas ir pagaliau birželio 15 d. ultimatumo priėmimas. M.Remeris pastebėjo, jog pralaimėjimas kovoje nedemoralizuoja tuomet, kai kapituliacija yra irimo pradžia, ji susijusi su gėda, kai pralaimėjimas kovoje suteikia didvyriškumo aureolę.
Marionetinę liaudies Vyriausybę pripažino smetoninio Seimo prezidiumas, teisėta Vyriausybe pripažino ją kariuomenės bei Šaulių sąjungos vadovybė, Krikščionių demokratų bei Liaudininkų partijos, įvairios visuomeninės bei ūkinės organizacijos pripažino liaudies Vyriausybe teisėta, po to ir užsienio šalys pripažino ją. Įsidėmėtina, kad tarp tų visų organizacijų nė vienos nebuvo žydų. Nė viena žydų organizacija nepadarė jokio pareiškimo, sovietams okupavus Lietuvą, ir nepripažino liaudies Vyriausybės. 1940 metų vasarą komunistų organizuoti mitingai, į kuriuos dar niekas nevarė, nuvilnijo per visą šalį ir juose tikrai netruko dalyvių. Beje, mitingavo ne vieni žydai. Apie 85% gyventojų dalyvavo Liaudies Seimo rinkimuose, jie buvo klasifikuojami kita prasme, ten sudėtinga balsų skaičiavimo sistema, bet aktyvumas buvo didelis.
100 tūkst. šeimų, irgi ne žydų, lietuvių, paprašė okupacinės valdžios duoti jiems kaimynų žemės, buožių žemės. Žemės reforma. Buvo parašyta 100 tūkst. prašymų, po penkis žmones šeimoje - pusė milijono. Lietuva įkrito į Sovietų Sąjungos glėbį lengvai, be aktyvaus ir pasyvaus pasipriešinimo, įkrito lengviau, nei bolševikai tikėjosi. Tokią išvadą daro Brazaitis - Laikinosios Vyriausybės vadovas. Viena politinio oportunizmo priežasčių buvo manymas, jog nuolankumas apsaugos nuo represijų. Žinoma, daug ką reiškia ir įvairių visuomenės sluoksnių, ypač neturtingųjų socialinės iliuzijos, tikėjimas demagoginiais komunistų pažadais, tačiau sovietinė tikrovė greitai išsklaidė iliuzijas. Pagirios buvo sunkios: smukęs gyvenimo lygis, smurtas, masiniai areštai, trėmimai, žmogiškosios savigarbos ir tautinio orumo trypimas. Lietuvių savijauta buvo bjauri. Tautai, kaip ir žmogui, lengviau atsigauti po nuopuolio, po nelaimės, kai kaltas kitas, kai atsakomybė užkraunama kitam. Lietuviams įveikti moralinę krizę padėjo neapykanta, efektyviai kurstoma LAF proklamacijų, po to žiniasklaidos neapykanta žydiškajam komunizmui, akcentuojant pirmąjį žodį - žydiškajam. 1941 metais Lietuvoje įvyko tai, kas epidemijų metais atsitikdavo viduramžių Europoje, kas ketvirtojo dešimtmečio pradžioje darėsi Vokietijoje, o dabar vyksta Rusijoje - kalti tapo žydai. Buvo užmiršti kapituliantai, didžiausias jų generolas S.Raštikis, 1941 m. birželio pabaigoje jis grįžo į Lietuvą ant balto žirgo, kaip valstybės Laikinosios Vyriausybės krašto apsaugos ministras. Buvo užmiršti kolaborantai. Nenukentėjo net Liaudies Vyriausybės vicepremjeras bei užsienio reikalų ministras V.Krėvė, 1940 metų vasarą daugiau negu bet kas kitas prisidėjęs prie lietuvių ir pasaulio dezinformavimo. Vyskupas V.Briuzgys buvo pasirengęs gelbėti netgi M.Gedvilą, P.Glovacką, J.Pažiugždą, tiktai jo užtarimo neprireikė, nes anie spėjo pabėgti į plačiąją tėvynę.
Lietuvių nacionalistų partijos, į ją susibūrę 1941 metų vasarą voldemarininkai, labiausiai antisemitinė, radikaliausia Lietuvoje jėga, labiausiai pronaciška jėga, bei lietuvių nacionalistų partijos generalinis sekretorius Blynas patarė Rokiškio apskrities viršininkui atidžiai žiūrėti, kad be reikalo nebūtų baudžiami komjaunuoliai, suprask, lietuviai komjaunuoliai. Jis priminęs žydus, lenkus, rusus: “Patariau atsiminti, kad mūsų tėra 2 milijonai, tai patys nesiskerskim”. Jis, Blynas, taip rašo savo dienoraštyje. Tai štai būtent dėl tokios situacijos tas mitas ir sukurtas, kad kalti ne mes patys dėl gėdingos kapituliacijos, dėl kolaboravimo, o kalti žydai. Ar reikia apie tai kalbėti? Mes Lietuvoje gyvendami okupacijos sąlygomis ir istorikai neturėjo galimybių apie tai rimtai kalbėti, tyrinėti sudėtingus, nevienareikšmius žydų klausimus. Beje, aš giliai įsitikinęs, kad mes negalime išbraukti iš savo istorijos pirmojo savanorio K.Škirpos, negalime išbraukti Lietuvių aktyvistų fronto, patriotinės organizacijos, kurios tikslas buvo atkurti nepriklausomybę. Negalime neminėti ir 1941 metų Birželio sukilimo, pirmojo Europoje antisovietinio sukilimo. Tačiau nematyti jų kraupių šešėlių taip pat nevalia. Tai mūsų išeivija turėjo galimybių rimtai tyrinėti, bet jų taktika buvo stručio taktika - tylėjimas. Bet tyla ne visada būna gera byla. Ir tik tada, kai jau tylėti pasidarė nebeįmanoma, tada anglų kalba pradėjo rastis straipsniai, knygos, dokumentai apie LAF, Laikinosios Vyriausybės tokius negražius dalykus. Tada prabilo ir Brazaitis, ir K.Škirpa, ir kiti. Bet jie vadovavosi labai paprasta schema, kad mes, Laikinoji Vyriausybė niekuo dėti, viską darė naciai. Viską darė naciai, o mes niekuo dėti. Norėdami tai pagrįsti, jie net ėmėsi LAF dokumentų klastojimo. Bet čia jau ne mano tema, čia mano kolega V.Brandišauskas kalbės, aš nesileisiu į jo temą.
Dabar susidaro tokia situacija, kad tarptautinėse konferencijose Lietuvos istorikai daro pranešimus apie žydų-lietuvių santykius, Lietuvos žydų padėtį viduramžiais Lietuvoje, XIX amžiuje, na, tarpukario laikotarpiu, o kai ateina pati nemaloniausia, mums sunkiausia konferencijos dalis - apie Antrąjį pasaulinį karą, genocidą, ten pranešimus apie Lietuvos žydų žūtį daro vokiečių, Izraelio, anglų, amerikiečių istorikai. Taigi mums patiems būtina netylėti, to reikia ir istorikams, ir politikams. Tylėti yra tikrai mums nenaudinga ir reikia apie tai kalbėti. Ačiū už dėmesį
Straipsnis, gal ir geranoriskas, bet ganetinai diletantiskas. Atramine medziaga-Gumiliovas ir pan. yra, msvelniai tariant, archajiska. Kas del faktu, tai Kneseto reakcija buvo priesinga, negu teigiama, parlamentarai sutiko Brazausko kalba stovedami ir plojimais, o Lietuvoje uz ta kalba premjera ziniasklaida apspjaude. Zydsaudziais niekas nevadino, o kalbedavo apie zymia dali lietuviu prisidejusiu prie nusikaltimu, tai patvirtina ir siuolaikiniai istoriniai tyrimai (zr. Prezidentines komisijos naciu ir sovietu nusikalitmams leidinius). Vietoje Gumiliovo spekuliatyviu konstrukciju ir pseudomoksliniu spekuliaciju terminais, verciau naudotis siuolaikiniu antisemitizmo tyrimu centru metodika, pvz. Berlyno technologijos u-to Antisemitizmo tyrimu centro medziaga. Mikelinsko rasinys menkas ir provincialus jau vien del to, kad, kaip saltiniu naudojasi Siono isminciu protokolais. ir t.t. ir pan. Taigi, cia matome pseudoinelektualuma, ir perdem vienpusiska. "Balsas", kad ir kartais kvailioja (prasidejes su Tomkumi) yra neblogas tinklalapis, taigi, tegu siomis temomis verciau rekomenduoja kvalifikuotu tyrinetoju, besinaudojanciu siuolaikine moksline metodika, darbus.
Galiu kirsti lažybų, kad Donskis neatsakys. Nebent atsiribos eilinį kartą
Skaičiau visas J.Mikelinsko knygas. tame tarpe ir tą, L.Donskio minimą. Kuo remiasi L.Donskis, kaltindamas rašytoją humanistą, eruditą ir šiaip sąžiningą ir dorą žmogų nebūtais dalykais, pvz. "žydiškos komunizmo kilmės teorija ir kitais Goebbelso propogandos perlais"? Nieko panašaus J. Mikelinso knygoje nėra. O kad Adolfas Eichmannas pats buvo žydas -to nepaneigsi ir tai nėra geltonoji antisemitinė literatūra. Suvokiu, kad sionistams labai nepatinka J.Mikelinsko keliamas paprastas klausimas "Kodėl?"
Na ir tamsus žmogus tamsta, ir šitai viešai čia spjaudai...
Pasiskaitytum verčiau Grigorij Klimov knygą, beje lietuviškai išverstą taippat, dar nei vienas puzdurnis nacis, kaip tu, pasaulyje nedryso teisman šio garbaus rašytojo paduot už kokį nors tai šmeižimą ar išmislą neatitinkantį tikrovės - viskas remiasi faktais.
ps. švieskis daugiau dunduk :-)
Pasiskaitytum verčiau Grigorij Klimov knygą, beje lietuviškai išverstą taippat, dar nei vienas puzdurnis nacis, kaip tu, pasaulyje nedryso teisman šio garbaus rašytojo paduot už kokį nors tai šmeižimą ar išmislą neatitinkantį tikrovės - viskas remiasi faktais.
ps. švieskis daugiau dunduk :-)
----------------------------------------------
... numetu jiems nacionalistų vardą...
----------------------------------------------
Kad ką kam nors mėtytum, visų pirma tai reikia pačiam turėti.
... numetu jiems nacionalistų vardą...
----------------------------------------------
Kad ką kam nors mėtytum, visų pirma tai reikia pačiam turėti.
Ką mums bando pasakyti autorius, patogiai įsitaisęs švento naivumo krėsle? Kad vienakrypčio "anti"semitizmo negali būti, nes, girdi, žydiška chimera irgi "natūraliai" mums bando pakenkti? Kaipgi, tai jeigu mes jiems kartą pakenkėme, tai juk nieko baisaus, tai juk - gamtos įstatymas, ar ne?
Baisi tai logika. Nežmogiška. Labai norint bet kam galima suteikti šiokį tokį "teorinį" pagrindimą. Pikčiausią nusikaltimą galima pateisinti, ir dar pabaigoje retoriškai klausti: "kodėl aš nesu nusikaltėlis", "kodėl aš nesu dvasios luošys". Ir man iš tiesų labai liūdna, kad senas geras "Balsas.lt" pamažu tampa ksenofobinių pamazgų duobe, kad susičiulbėjo su Tomkumi, kad visomis išgalėmis šlovina "patriotus" "jaunalietuvius".
Iki tikro patriotizmo jiems kaip iki Mėnulio. Kaip purviną mėsos gabalą numetu jiems nacionalistų vardą. Savo Lietuvos, savosios "patria" jiems niekada neatiduosiu.
Baisi tai logika. Nežmogiška. Labai norint bet kam galima suteikti šiokį tokį "teorinį" pagrindimą. Pikčiausią nusikaltimą galima pateisinti, ir dar pabaigoje retoriškai klausti: "kodėl aš nesu nusikaltėlis", "kodėl aš nesu dvasios luošys". Ir man iš tiesų labai liūdna, kad senas geras "Balsas.lt" pamažu tampa ksenofobinių pamazgų duobe, kad susičiulbėjo su Tomkumi, kad visomis išgalėmis šlovina "patriotus" "jaunalietuvius".
Iki tikro patriotizmo jiems kaip iki Mėnulio. Kaip purviną mėsos gabalą numetu jiems nacionalistų vardą. Savo Lietuvos, savosios "patria" jiems niekada neatiduosiu.
Linas V.Medelis: Kodėl nesu antisemitas?